„Paskutiniu mohikanu” vadinamas baronas Piotras Rozenas nusipelnė didelės mūsų krašto visuomenės pagarbos. Jis Gačionių kaime (Jūžintų sen.) naujam gyvenimui prikėlė garsios Rozenų giminės medinį dvarą, vieną gražiausių ir stilingiausių naujojo klasicizmo stiliaus medinių dvarviečių šalyje.
Unikalus
Važiuojantys į Jūžintus negali nepastebėti į kelią baltais langais šviečiančios Gačionių dvaro sodybos. Akį traukia ne tik preciziška tvarka švytintis rūmas, bet ir idealiai tvarkoma aplinka: galingų liepų alėja, tvenkiniai, vejos, takai ir gėlynai. Tačiau didžiausia istorijos vertybė – medinis dvaro statinys, menantis trijų šimtmečių grafų istoriją.
„Lietuvoje nedaug išlikusių medinių dvarų, o mūsų krašte Gačionių dvaras – toks vienintelis”, – sakė Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė.
Tai, kad stipriai sutrešęs medinis statinys neliko istorija, o sušvito naujai baltais balkonais, langais, nauju stogu – buvusio dvaro sodybos šeimininko, barono Antano Rozeno sūnaus, barono Piotro nuopelnas. „Šis atvejis unikalus tuo, kad užsienietis paveldėtą medinį dvarelį autentiškai atkūrė savo lėšomis ir jo duris atvėrė visuomenei”, – garbingos Rozenų dinastijos palikuoniui P. Rozenui pagyrų negailėjo istorikė. Dvaro šeimininkas ne kartą maloniai į svečius priėmė ir „Gimtojo…” žurnalistus, papasakojo giminės istoriją, rodė išlikusias senas vietovės ir dvarvietės nuotraukas, pagal kurias rekonstruojant buvo atkurta rūmo ir aplinkos autentika.
Medinė istorijos vertybė
Dvaro ansamblis – prie ilgo ir siauro Gačionių ežero. Remiantis istoriniais šaltiniais bei dvaro šeimininko barono Piotro pasakojimu, Rozenų giminei dvarvietė priklausė tris šimtmečius. Namą apie 1870 m. pagal savo projektą pastatė Jonas Rozenas, Piotro prosenelis. Apie 1940-uosius Rozenų šeima buvo ištremta, o dvaras su žeme – nacionalizuoti. Sovietmečiu dvarelis tapo daugybės įstaigų prieglobsčiu: buvo įkelta pieninė, kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai, gyvenamieji butai ir sandėliukai. Vienoje patalpų buvo net vištidė. Buvo čia ir kino salė, dėl kurios išgriauta viena pastato sienų.
Nacionalizuoto dvaro naudotojams širdies dėl vertingo statinio neskaudėjo: kelis dešimtmečius žmogaus ir laiko niokojamas ir neprižiūrimas medinis pastatas ėmė nykti, jame tapo pavojinga gyventi. Iškėlus visas įstaigas, mansardoje liko gyventi tik grafų gyvenimą menanti Marytė Kibirkštavičienė, neleidusi išplėšti ir ištampyti treštančios sodybos. Senasis baronas A. Rozenas ne kartą sakė esąs didžiai dėkingas šiai moteriškei, kuri savo buvimu išsaugojo garsios dinastijos medinį turtą.
Kelios Rozenų giminės kartos gyveno mediniame name su klasicizmo formų imitacija: priekinį fasadą puošė kolonos, jos laikė erdvią apžvalgos terasą su medžiu puošta baliustrada. Sienos apkaltos horizontaliomis lentelėmis. Sodybos langai – daugiaskilčiai, to paties stiliaus ir mansardoje, kai kurių viršutinė dalis užbaigta arkos formos rėmu. Statinio šoniniai šlaitai trikampiai, nusklembti. Kiemo pusėje buvusi atvira veranda su kolonomis ir drožiniais puoštu trišlaičiu stogeliu. Sovietmečiu ši veranda sunyko.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dvaras grąžintas Lenkijoje gyvenančiam, bet Lietuvos pilietybę išsaugojusiam savininkui Antanui Rozenui. Garbingo amžiaus baronas dvarą padovanojo savo sūnui verslininkui Piotrui, tuomet gyvenusiam Prancūzijoje. Išgirdę žinią, jog Gačionių dvaras grąžintas senolių geru žodžiu minimiems dvarininkams Rozenams, vietiniai apsidžiaugė. Tačiau mažai kuris jų tikėjo, kad užsienyje gyvenantys šeimininkai į stipriai sunykusį dvarą „kiš savo pinigus”.
Atgijo
Bet abejonės nepasitvirtino: Gačionių dvarvietėje netrukus prasidėjo didžiuliai statybų darbai ir per porą metų dvaro sodyba atgijo naujam gyvenimui. P. Rozeno pastangomis pagal senas nuotraukas ir giminės turimą informaciją begriūvantis dvaro rūmas restauruotas visiškai toks, koks buvo. Ypač tiksliai atkurta statinio išorė. Tačiau autentika alsuoja ir dvaro vidus. Vos įžengęs pasijunti lyg būtum XIX amžiaus pabaigos dvaro menėje su senovę menančiais originaliais baldais, šviestuvais, medžiu puoštu židiniu, paveikslais, aksomo krėslais ir minkštasuoliais, prabanga dvelkiančiais masyviais medžio stalais, galybe senų giminės ir dvaro fotografijų. Visas interjeras čia alsuoja autentika, net perdangą tvirtinančios vinys kaltos medinės, nes taip buvo senajame dvare.
Baronas Piotras ne kartą pasakojo, kaip sunkiai teko dirbti, kol senosios, daug kartų dažytos, priplėkusios lubos ir grindys atgavo buvusią išvaizdą. Sutrešusius langus, lauko duris teko keisti naujais, bet jie išlaikė senąjį stilių.
Tiesa, patalpų skirstymas šiek tiek pakeistas pagal naujojo dvaro šeimininko poreikius, tačiau dėl kai kurių pokyčių paveldėtojui Piotrui teko gerokai pasiginčyti su tėvu, baronu Antanu. Mat šis, pasakojama, „spaudęs” sūnų atkurti viską lygiai taip, kaip buvo prie jo ir senelio. Todėl valgomajame, sujungtame su virtuvės zona, liko senoji koklių krosnis, o užmanyto šiuolaikiško stiliaus baro teko atsisakyti.
Dvare saugomas autentiškas medinis su odos apdaila dvaro krėslas, kurį per karą Varšuvoje išsaugojo ir į restauruotą rūmą sugrąžino baronas Antanas, keletas buities rakandų ir buvusio gyvenimo detalių. Baldai, šviestuvai, paveikslai, minkštasuoliai atsigabenti iš svetur, tačiau dvaro šeimininkas juos rinkosi tokius, kad šie atitiktų buvusią dvaro aurą ir „nesipyktų” su anų metų vidaus interjeru.
Autentiškai atkurtas ne tik pats dvaro rūmas, kiti statiniai, bet ir didžiulis parkas su senaisiais tvenkiniais ir milžiniškų liepų alėja. Parką šie galiūnai medžiai juosia apie 2 km, o alėjos pabaigoje liepos tarsi subrenda į rūmo papėdėje esantį Gačionių ežerą.
Stilingiausias šalyje
Dvaro rūmuose dažnai vieši svečiai iš įvairių užsienio šalių, lankosi lietuvaičių ekskursijos. 2009 m. į dvarą buvo sugužėjusi plati Rozenų giminė, išsibarsčiusi po visą Europą. Svečiai neslėpė buvę sužavėti šimtamečių liepų, saugančių dvarvietę tarsi Didžioji kinų siena.
„Gimtajam…” baronas Piotras pasakojo, jog parko medžiai – neįkainojama tėvo dovanos vertybė. Paveldėtojas negailėjo pinigų, jėgų ir laiko parką sutvarkyti taip, kad jis savo estetika nenusileistų gražiausioms šalies dvarvietėms: teritorijoje pasėta nauja veja, liepų pavėsyje tyvuliuoja tvenkiniai, jų pakrantes ir rūmų kiemą puošia stilingi gėlynai.
Dėkingai susiklosčiusiu šio dvaro likimu džiaugiasi visi, kas čia apsilanko. Nes Rozenų išpuoselėtas giminės istorijos kampelis – viena gražiausių ir stilingiausių naujojo klasicizmo stiliaus medinių dvarviečių šalyje.
Aldona Minkevičienė
