Jaunimo subkultūros. Kas tai? Maištas prieš vartotojiškos visuomenės normas ir stereotipus? Skausmingos žmogiškų vertybių, savo gyvenimo būdo paieškos? O gal tik paprastas jaunatviškas maištavimas, sekimas mada ir draugų įtaka, populiarumo ir pripažinimo ieškojimas? „Tai – laisvė!“ – tokiu šūkiu savo pasirinkimą plaukti prieš srovę apibūdina kelių skirtingų kartų ir subkultūrų Rokiškio neformalai.
Nuo metalistų iki “fyfų”
Jaunimo subkultūros Vakaruose seniai tapo istorikų tyrinėjimo objektu. Ten auga jau trečioji hipių, gotų, pankų ar metalistų karta. Tūkstantines minias sutraukiantys muzikos žvaigždžių festivaliai, neformalams skirti barai, parduotuvės ten – įprastas dalykas. Pas mus subkultūros “lenda iš rūsio”, laužia visuomenės nepasitikėjimo ledus.
Subkultūra apibrėžiama kaip socialinės grupės vertybių, elgesio modelių ir gyvenimo stiliaus sistema. Ji atsiranda kaip pozityvus ar negatyvus atsakas į vyraujančią visuomenės kultūrą ir socialinę sistemą. Sovietų Sąjungoje subkultūros buvo vadinamos “neformaliaisiais jaunimo judėjimais”, iš čia kilo ir šiandien jaunimo dažnai vartojamas terminas “neformalas”. “Neplaukti pasroviui, nebūti pilka minia”, – taip savo gyvenimo filosofijos ir vertybių paieškas apibūdina skirtingų kartų Rokiškio neformalai.
Vakarų šalyse yra dešimtys skirtingų subkultūrų. Jų varomoji jėga ir skiriamasis bruožai dažniausia yra muzikinis judėjimas (hipiai, pankai, rokeriai, metalistai, gotai, rastamanai, reiveriai, reperiai), visuomeninės pažiūros (skinai, naciai), gyvenimo būdas (veganai, freganai), naujosios technologijos, internetas (hakeriai (programišiai), geimeriai), religija (įvairūs naujieji religiniai judėjimai), sportas (futbolo fanai, parkūro mėgėjai)… Įdomiausia, kad visų neformalų pašiepiami forsai ir jų draugės “fyfos” taip pat laikomi jaunimo subkultūra.
Sistemos gniaužtuose
Subkultūrų pradžia laikomas praėjusio amžiaus 5-6 dešimtmečiai: bytnikų, hipių judėjimai. Pastarojo judėjimo pagrindu vėliau formavosi rokerių, metalistų, pankų, gotų ir kitos muzikinės subkultūros. Šie judėjimai, kad ir vėluodami, rado savo pasekėjų ir Lietuvoje.
Būti neformalu tuometinėje Lietuvoje reiškė mesti iššūkį ne tik sovietinei kultūrai, bet ir valstybinei santvarkai. “Šiandien jis groja džiazą, o rytoj tėvynę parduos”, – toks buvo oficialios valdžios požiūris į vakarietišką muziką ir “buržuazinį” gyvenimo būdą. “Jūs klausotės “Scorpions”, jums gražu? O jie savo dainose tarybinę valdžią šmeižia”, – tokiais žodžiais Rokiškio jaunimą prieš pat Atgimimo pradžią “auklėjo” viena tuometinio komjaunimo aktyvisčių.
Audringasis XX a. aštuntasis dešimtmetis – rokiškėno Aloyzo Griškėno jaunystė. Roko muzika jam buvo gaivaus oro gurkšnis slogioje sovietinėje kasdienybėje. Pasak pašnekovo, Rokiškis tuomet buvo didelis kaimas: šokiuose skambėjo liaudiška muzika ir nusaldintos, nuvalkiotos estradinės dainos. Visuomenėje tarpo prisitaikėliškumas, veidmainiškumas, savanaudiškumas, o jaunos širdys troško laisvės ir maišto. 1972-aisiais, po Romo Kalantos susideginimo, sovietų valdžia gniaužė net mažiausias jaunimo judėjimų užuomazgas.
Sučiupę gatvėje ilgaplaukį rokerį draugovininkai be kalbų galėjo nutempti į kirpyklą, ir laisvės simbolis – kelerius metus puoselėti ilgi plaukai – kuokštais krisdavo ant grindų. Tuometinėje Rokiškio mašinų gamykloje dirbę roko mėgėjai prisimena valdžios reikalavimus ilgus plaukus slėpti po darbinėmis skarelėmis ar beretėmis. “Teoriškai, kad plaukai į stakles nepakliūtų. Praktiškai – kad valdžiai ir kitiems darbininkams akių nebadytų”, – pasakojo vienas tuometinių “neformalų”. Valdžia, mokykla, darbovietė tokius stebėjo tarsi pro padidinamąjį stiklą. “Jie norėjo, kad tokių Rokiškyje apskritai nebūtų”, – sakė p. Griškėnas.
Alga už plokštelę
Priebėga nuo slogios, veidmainiškumu persunktos visuomenės tapo roko muzika. Prirūkytuose privačių namų ir butų kambarėliuose jaunimas godžiai alsavo iš už geležinės uždangos prasiveržiančiais laisvės vėjais. “Tik ten pasijusdavome laisvi, savi tarp savų”, – kalbėjo p.Griškėnas. Pasak jo, roko grupių “Deep purple”, “Black Sabbath”, “Alice Cooper”, “Nazareth” vardai buvo slaptažodžiai, atveriantys jo bendraamžių namų duris ir širdis. Ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Bendraminčių buvo net sovietinėje armijoje. “Seržantas, išgirdęs, kad patinka tokia muzika, prisipažino, kad ir pats ją mėgsta. Tokią ir tik slapčia klausydavo net aukštesni karininkai”, – pasakojo pašnekovas.
Apie galimybę rinktis viešai nė kalbos nebuvo – tuoj prisistatytų milicija. Ankštuose kambarėliuose prie pigaus sovietinio vyno taurės jaunimas kruopščiai aptarinėjo kiekvieną dainos žodį, gitaros partiją. Įdomu, kad tuomet tarp rokiškėnų roko gerbėjų beveik nebūdavo merginų. “Jos ateidavo pasiklausyti muzikos dėl draugų ir kompanijos, tačiau nuoširdžiai roku nesidomėjo”, – pasakojo pašnekovas.
Roko muzikos įrašai rokiškėnus pasiekdavo per kelias perpardavinėtojų rankas iš Klaipėdos ar Rygos uostų. Plokštelė kainavo pasakišką tais laikais sumą – 120 rublių (tai beveik visas tuometinio darbininko atlyginimas). Ir laukti geidžiamo įrašo tekdavo net metus ir daugiau. Iš užsienietiško muzikinio žurnalo išplėštas roko grupės plakatas sienai papuošti atsieidavo 12-20 rublių. “O grupės emblema ant džinsų ar striukės buvo prabangi puošmena, kuri ne kiekvienam mirtingajam buvo prieinama”, – pasakojo p. Griškėnas. Apie galimybę išgirsti mėgstamą grupę gyvai nė svajoti nesvajota. Pirmieji roko grupių koncertai Tarybų Sąjungoje buvo surengti pertvarkos laikais, 9-ojo dešimtmečio viduryje. Mėgautis gera įrašo kokybe roko gerbėjai galėdavo tapę tikrais garso technikos meistrais: patys tobulindavo patefonus, vėliau magnetofonus, konstruodavo garso stiprintuvus, perdarydavo gamyklines garso kolonėles.
Tie patys iššūkiai
Sovietinė valdžia, persekiodama roko gerbėjus, neklydo: ši muzika atgimstančioje Lietuvoje tapo stipria ir gaivališka jėga, supurčiusia griūvančios sovietinės visuomenės pamatus. Būtent roko ir metalo koncertuose suplevėsavo pirmosios trispalvės, dainų žodžiuose atsispindėjo ir sovietmečiu nutylėta garbinga šalies istorija, aiškiai deklaruotos laisvės valstybingumo idėjos.
Šiandieniniai neformalų – gotų, rastamanų, emo, reperių ar hiphopo – gerbėjai, augusių nepriklausomoje valstybėje, valdžia nepersekioja. Tačiau visuomenė vis dar sunkiai priima kitokius: ne vienam pavymui teko išgirsti “padorių” visuomenės narių laidomas replikas dėl kitokios aprangos, auskarų ar tatuiruočių, garsiai klausomos keistos muzikos. O tėvai ir giminės neslepia vilties: baigsis jaunatviškas maištas, užaugs, susitupės… “Nė nesitikėkit! Gal ir išsiversime auskarus, nusikabinsime grandines, užsivilksime kostiumus ir užsirišime kaklaraiščius. Bet širdyje vis tiek liksime… kitokie”, – sako jaunoji Rokiškio neformalų karta.
Įvaizdis – dar ne viskas
Kas traukia jaunus žmones į subkultūrų glėbį? Ne tik banalus noras maištauti, bet ir abejonės viešai skelbiamais pinigų ir kūno grožio kultais, dėmesys vartotojiškos visuomenės nutylimomis skausmo, kančios, praradimo, mirties temomis. Apie tai jaunimas pasauliui skelbia sunkiais “death” metalo akordais, šalta gotikos estetika, kapotais repo ritmais.
“Suaugusieji galvoja, kad dabar neformalais tampama dėl mados, noro sulaukti draugų pripažinimo. Nemanome, kad išsiskiriantys iš pilkos masės žmonės Rokiškyje sulauktų populiarumo. Greičiau atvirkščiai – kitokie čia sulaukia tik pašaipų”, – įsitikinusios “Romuvos” gimnazistės Viktorija Anikanovaitė ir Dovilė Černiauskaitė. Merginos mano, kad geram subkultūrų vardui didelį smūgį sudavė prieš kelerius metus kilusi emo mada. “Buvo išpūstas burbulas, kad jie mėgsta ir šlovina mirtį, nuolat verkia, pjaustosi, net žudosi. Tada emo išties buvo “ant bangos”, bet dabar populiarumas slopsta”, – svarstė merginos.
Jos pasakojo, kad jau nuo pat mažens nenorėjo rengtis taip, kaip bendraamžės. Pirmieji rimtesni eksperimentai keičiant įvaizdį prasidėjo sulaukus paauglystės: ne kartą keitė plaukų ilgį, spalvą, rinkosi netradicinius kirpimus. Teko maldauti tėvų, kad leistų veidą papuošti auskarais. “Mamai patinka žmonės, turintys savitą stilių. Tačiau vis neramu būdavo, ką žmonės pasakys. Ir mokytojos ne kartą priekaištavo: “Buvot gražios mergaitės, kam reikėjo taip keistis?” – apie aplinkinių vertinimus pasakojo Viktorija.
Dažnai manoma, kad ekstravagantiška išvaizda – tik tuščias subkultūros kiautas, už kurio slepiasi eilinis žmogus, neradęs paprastesnio būdo sudominti visuomenę. Viktorija ir Dovilė neigia šį stereotipą. Joms savitas stilius – tik viena iš daugelio saviraiškos priemonių. Merginos domisi muzika, fotografija, aktyviai dalyvauja Jaunimo centro veikloje. Save laiko pankroko gerbėjomis, mėgsta “scream” stiliaus muziką. Pabaigusios mokyklą ketina rinktis kūrybiškas profesijas, susijusias su drabužių ar interjero dizainu.
Paieškos
Būti kitokiu Rokiškyje nelengva ne tik dėl šnairų žvilgsnių. Mažame mieste nenusipirksi įdomesnės muzikos disko, sunku rasti norimų drabužių, aksesuarų. “Dėl menkiausio auskarėlio tenka važiuoti į Vilnių”, – kalbėjo Viktorija. Drabužių, papuošalų ieško specializuotoje, subkultūroms skirtoje sostinės parduotuvėje. Muzikinių įrašų kolekciją jos pildo iš specializuotų internetinių puslapių. Su bendraminčiais bendrauja pokalbių svetainėse, rengia susitikimus didmiesčiuose. Išvykti į mėgstamų grupių koncertus – sudėtinga, o jos koncertuoti atvyksta retai, dešimtis ar net šimtus litų kainuojantys bilietai – nemenkas smūgis moksleivių kišenei.
Žmogus keičiasi…
Mitą, kad subkultūrą galima “išaugti”, neigė ir rokiškėnė Fortūna Paršiūnaitė. Ji su Rokiškio neformalais pradėjo bendrauti dar besimokydama Kamajų A.Strazdo gimnazijoje, domėjosi įvairia muzika, lankėsi vakarėliuose, tačiau tuomet nei išvaizda, nei gyvenimo būdu neišsiskyrė iš bendraamžių. Lūžis įvyko išvykus uždarbiauti į Ispaniją. Ten Fortūna susidomėjo metalu. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau vis labiau keitėsi išvaizda, požiūris į metalą ir subkultūras apskritai. Ispanijoje į kitokius – gotus, metalistus, pankus – žiūrima draugiškai. “Ten kitaip apsirengęs žmogus – jokia sensacija. Originalius drabužius, šukuoseną praeiviai palydi ne užgauliais komentarais, o pagyromis”, – pasakojo Fortūna. Subkultūrų atstovai labai palankūs bendraminčiams – pamatę gatvėje pasiūlydavo susipažinti, kviesdavo į koncertus, kitus renginius.
Po metų, praleistų Ispanijoje, Fortūna grįžo į skaudžią mažo provincijos miesto kasdienybę. Simpatiška, lengvai bendraujanti mergina Kamajuose tapo atstumtąja. Priežastis: originalus ir savitas merginos įvaizdis. “Buvę draugai atvirai pasakė, kad tarp jų man vietos nebėra”, – sakė ji.
Kur kas tolerantiškiau merginą sutiko jos darbo kolektyvas – bendrovė “Rivona”. “Mane pamatę įmonės vadovai tik akis išplėtė. Tačiau pakvietė pabandyti: jiems reikėjo darbo rankų, – pasakojo ji. – Bendradarbės stebėjosi: kiekgi čia ta skusta ir auskaruota išdirbs. Tačiau greitai kolektyve tapau sava”, – sakė mergina. Fortūna “Rivonoje” sėkmingai dirba jau 2,5 metų.
Bėgant metams keitėsi merginos muzikiniai pomėgiai, stilius. Mėgstamiausiųjų sąraše metalo grupes pakeitė “elektro”, išvaizda labiau primena pankroko stilių.
Lina Dūdaitė
