Antanas Strazdas (1760-1833) – lietuvių poetas, pirmojo spausdinto lietuviškų eilėraščių rinkinio „Giesmės svietiškos ir šventos” autorius – šį rinkinį išleido 1814 m. Vilniuje. Jame – 11 eilėraščių, tarp jų – dvi bažnytinės giesmės.
1824 m. A. Strazdas sudarė antrąjį poezijos rinkinį, kurį dedikavo Žemaičių vyskupui Juozapui Arnulfui Giedraičiui, vienam Žemaičių kultūrinio sąjūdžio autoritetų. Strazdas savo kūrybą lietuvių ir lenkų kalbomis suvokė kaip lietuvių tautinės raštijos dalį, laikė save „lietuvių literatūros nariu, rašytoju”.
Pirmasis pasinaudojo tautosaka
Brigita Speičytė – humanitarinių mokslų daktarė – viename iš straipsnių apie A. Strazdą rašo, kad pakeitęs luomą (iš baudžiauninkų valstiečių tapęs dvasininku, prilygstančiu bajorams), Strazdas savo kūryba veikė kaip tarpininkas tarp skirtingų kalbinių, kultūrinių tradicijų – pasaulietinės poezijos, religinių giesmių tradicijos ir tautosakos. „Europoje nuo XVIII a. imta domėtis „neklasikinių” tautų mitologija, folkloru, ieškant naujų kūrybos pavyzdžių ir orientyrų, kurie kreipė prie romantinės pasaulėjautos horizontų. XVIII a. sustiprėjo dėmesys ir lietuvių folklorui, o XIX a. pradžioje atsirado bandymų juo remtis poetinėje kūryboje (Liudviko Rėzos poezija vokiečių kalba). Strazdas pirmasis pasinaudojo tautosaka lietuviškoje poezijoje”, – teigia B. Speičytė.
Tautoje paplitusios giesmės
„Tautoje buvo paplitusios giesmės, laikomos kunigo Strazdelio kūryba (beje, jis turėjo puikią klausą ir galingą balsą, tad kurdavo ne tik tekstus, bet ir melodijas). Tikrai ne visa jo kūryba buvo į vieną vietą surinkta, tad jau po Strazdo mirties atsirasdavo vis naujų pasaulietinių dainų ir šventų jo giesmių, o jis dabar jau lietuvių literatūros tyrėjų gretinamas su tokiais korifėjais kaip Kristijonas Donelaitis, gyvenęs ir kūręs XVIII a. pradžioje (1714-1780), ar Adomas Mickevičius (1798-1855). Visiems trims buvo būdinga meilė ir pagarba lietuviškam būdui”, – rašo apie Strazdą Danguolė Bičkauskienė.
Daugelis eilių sukurtos kaip dainos
B. Speičytės publikacijoje rašoma, kad Strazdas pirmasis lietuvių poeziją išvedė iš siauros bažnytinės literatūros srities sferos į platesnį pasaulietinį kontekstą. „Strazdas tapo literatūros novatoriumi ir dėl įgimto talento, ir dėl kilmės – kilęs iš valstiečių, jis puikiai pažino lietuvių tautosaką, lietuvių religinių giesmių tradiciją. Ne mažiau svarbus buvo ir Strazdo išsilavinimas – Vilniaus universitete jis susipažino su antikine literatūra, tikėtina, skaitė ir naujausią klasicistinę bei sentimentalistinę poeziją lenkų kalba. Remdamasis visais šiais šaltiniais sukūrė unikalų lietuvių poezijos stilių. Gyvosios kalbos intonacijas, liaudies dainos skambumą ir motyvus suderino su tikslia silabine eilėdara, atskirais įvaizdžiais, žanrais, būdingais rašytinei poezijai. Strazdas sukūrė originalių idilės žanro eilėraščių („Strazdas”, „Pasterka, arba piemenų giesmė”, „Gegužėlė”, „Selianka aušra”)”, – rašo B. Speičytė ir pateikia pavyzdžių, kaip šio autoriaus poezijoje religiniai motyvai susiję su gamta, „kaip gamtiniai tautosakiški veikėjai (paukščiai) yra Dievo sukurto pasaulio tvarkos liudytojai žmogui”.
B. Speičytė pastebi, kad „daugelis Strazdo eilių sukurtos kaip dainos – turi refrenus, kartojamas eilutes. Strazdo poezija XIX a. labiausiai sklido dainuotiniu būdu, rašytinės literatūros ir folkloro paribyje”.
Su laiku Strazdui buvo priskiriama vis daugiau
www.alkas.lt Tomas Dirgėla rašo, jog autentiški kūriniai ir literatūros darbai, parašyti Strazdelio, – tai 11 išlikusių eilėraščių, du neišlikę, tačiau iš pavadinimų žinomi eilėraščiai, dvi religinės giesmės ir katekizmo vertimas. Su laiku, anot T. Dirgėlos, Strazdui buvo priskiriama vis daugiau tarp žmonių paplitusių eilėraščių. Vėliau nemažai sutautosakėjusių eilėraščių buvo priskirta Strazdo kūrybai, tad ji išaugo beveik keturis kartus – iki 45 eilėraščių. „Strazdo kūryba – tai vienas pirmas bandymas iš tautosakinės kūrybos pereiti į individualiąją, originaliąją poeziją, jis surado ribą tarp seno ir naujo: sena, kad būtų suprantama visų, o nauja – žmonių praturtinimas naujais dvasiniais išgyvenimais. Visa Strazdelio poezija yra originali dėka poeto meninės pasaulėjautos. Be aukščiausios galios – Dievo – poeto kūryboje vyrauja ir gamta, laikoma žmogaus dalimi, ji reiškiasi per žmogaus prigimtį ir teikianti gėrio, grožio ir teisingumo vertybes, kurias naikina prastai sutvarkyta visuomenė. Tad norint gyventi teisingai ir dorai, reikia atsigręžti į gamtą.
Antanas Strazdas – Strazdelis su savo kūryba guodė ir džiugino ano meto žmonių dvasią bei stiprino jų viltį”, – rašo T. Dirgėla.
A. Strazdo kūrybos leidiniai po jo mirties:
- 1884 m. – „Giesmes Svietiszkas ir Szventas Antana Drazdauske”.
- 1902 m. – „Giesmies Swietiszkas ir Szwintas sudietas par kuniga Untana Drazdawska”.
- 1914 m. – „A. Strazdo (Strazdelio) Raštai: su autoriaus biografija ir paveikslu”, „Strazdelio dainos: parinktosios kun. A. Strazdo dainos: jubiliejinis leidinys”.
- 1938 m. – „Pasaulinės ir dvasinės giesmės”, „Parinktieji raštai mokyklai”.
- 1951 m. – „Dainos” (leidinys mokyklai).
- 1952 m. – „Raštai”.
- 1955 m. – „Senelis ganė aveles” (iliustruotas leidinys vaikams).
- 1957 m. – „Raštai”.
- 1963 m. – „Poezija” (leidinys Brailio raštu – 1969 m.).
- 1974 m. – „Giesmė apie siratas”.
- 1991 m. – „Giesmės svietiškos ir šventos”.
A. Strazdo kūryba išversta į rusų kalbą ir išleista rinkiniuose „Zapevaju ne dlia slavy” („Ne dėl garbės dainuoju”, 1955 m.) ir „Pesni” („Dainos”, 1958 m.). Po kelis jo eilėraščius išversta į latvių, lenkų ir uzbekų kalbas.
Olivija Saranienė,
Kamajų Antano Strazdo gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja,
apie „strazdiškumą”
Kartais pasigendu mumyse strazdiškumo – tiesumo, tikrumo, drąsos, ištikimybės savo principams ir idealams. Patogiau patylėti. Nematyti. Itin patogu – prisitaikyti.
Pasigendu strazdiško humoro, ironiško požiūrio į supantį pasaulį. Tai didelė stiprybė, didelė jėga.
Ir strazdiško paprastumo pasigendu. Ypač – nuoširdumo.
Kiekvienai epochai savi didvyriai, sakysite.
Kartais nebežinau, nei kas tie didvyriai, nei kodėl jie.
Nijolė Markevičienė,
Kamajų Antano Strazdo gimnazijos
lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja
Pamokų metu A. Strazdui skiriame daugiau dėmesio, nei reikalauja literatūros programa. Kalbame apie legendinę šio žmogaus asmenybę, aptariame kūrybą (eilėraščiai „Strazdas”, „Selianka aušra”, „Gegužėlė” ar kt.), prisimename pasakojimus, išlikusius iki mūsų dienų. Tai mokiniams paprastai įdomu. Kasmet minėdami poeto sukaktį ieškome kitokių – įvairesnių, įdomesnių veiklos formų: rengiame projektinius darbus, dailyraščio konkursus, montažus, viktorinas, A. Strazdo kūrybos iliustracijų parodėles ir kt. Minėdami 255-ąsias gimimo metines pagaminome daugybę popierinių paukštukų, kurie „sutūpė” prie A. Strazdo paminklo, dainavome „Oi tu, strazde, strazdeli”. Šiais metais vykome į poeto tėviškę netoli Kriaunų. Kriaunose aplankėme medžio skulptūrų parką, biblioteką. Lankome jo kapą, padedame gėlių.
Poeto A. Strazdo atminimą saugome žemėje, po kurią jis vaikščiojo, kurioje gyveno ir kurioje rado amžiną ramybę.
Projektą “Kalbame Strazdelio kalba” remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.
