Būna, jog ne kas kitas, o sunki liga nutiesia kelią į sielos ramybę, o nualintas kūnas išskleidžia netikėčiausią žiedą… 24-erių kamajiškis Gediminas Kostik savo gyvenimą dalija į moksleiviškąjį ir meniškąjį. Ribą tarp jų nubrėžė sunki liga. Po sudėtingos operacijos prisikėlęs naujam gyvenimui jaunuolis pajuto norą tapyti, spalvomis, linijomis, šešėliais atskleisti savo vidinį pasaulį…
Vaikas kabinosi į gyvenimą
Beveik prieš dešimt metų Gediminą pradėjo kamuoti galvos skausmai – nepakeliami, temdantys akis, protą. Jie dažnai baigdavosi priepuoliais, alpimu. Sulėtėjo paauglio vystymasis: kai bendraklasiai stypo 1,80 m link, jis sustojo ties 1,30 m riba.
Tyrimų rezultatai nuliūdino: diagnozuotas galvos smegenų auglys. Atmintin įsirėžę sunkūs 2007-ieji, kai po ilgų svarstymų Kauno klinikų profesorius Arimantas Tamašauskas ryžosi operacijai. „Galvos kaukolės atidengimas, auglio šalinimas – labai sudėtinga operacija. Iliuzijų nekūrėme, žinojome, kad vaikas gali nevaikščioti, nejudėti, sutrikti jo kalba, tačiau šanso neatsisakėme“, – pasakojo jaunuolio mama Janina Kostik. Apie pooperacinį laikotarpį ji užsiminė vos keliais žodžiais: „Vaiko galva sutino taip, kad nebegalėjo net pražioti burnos… Skausmas buvo toks didelis, kad jis nuolat rėkė, liejo piktus priekaištus tėvams, pritarusiems operacijai. Laimė, skausmas pamažėl rimo, po dviejų mėnesių operaciją atlikęs medikas suteikė vilties: „Šitas vaikas kibs į gyvenimą. Taip nusprendė Dievas.“
Skausmams aprimus, prasidėjo kitos bėdos – auglys sutrikdė posmegeninės liaukos, gaminančios hormoną, „atsakingą“ už skysčių apykaitą, veiklą. Iki šiol skysčių apykaitą reguliuoja kartą per parą į nosį purškiami vaistai. Be šio preparato – nė žingsnio, mat skysčio negaunantį organizmą gali ištikti koma.
Sukrėtimas, atskleidęs meninius gabumus
Vartojant medikamentus, vaikino ūgis pasiekė 1,65 m, nors gydytojai planavo daugiau – ūgtelėjimą iki 1,72 m. „Save auginti nepakako laiko“, – juokauja Gediminas. Augimą skatinančių vaistų trijų mėnesių dozės kaina – apie 40 tūkst. Lt, jie kompensuojami iki 18 m., o sulaukus pilnametystės reikia pirktis patiems. Šeima tokių pinigų neturėjo. Vieną trijų mėnesių gydymo kursą kamajiškiui dovanojo firma, su kuria susitarė vaikino gydytojas.
Po operacijos G. Kostik kilo noras savo mintis ir jausmus spalvomis bei formomis išlieti piešinyje: „Mokydamasis Kamajų Antano Strazdo gimnazijoje laukdavau dailės pamokų, man sekėsi piešti, o per kitas pamokas primargindavau sąsiuvinio kampus, paraštes…“
Iš pradžių jaunuolis tapė ant kartono, vėliau ypač rūpestingas patėvis Romas Pigaga gamino rėmelius, traukė juos drobe. Pristigęs pinigų, vietoj drobės naudojo seną lino rankšluostį. Dailininkas, norėdamas paslėpti rankšluosčio spalvotas juostas, buvo priverstas tapyti tik tamsiais dažais. Kadangi akrilo dažams trūko pinigų, piešė guašu, vandeniniais dažais.
Tapyba užbūrė ir nepaleidžia
G. Kostik sako, jog dailė – lyg narkotikai: pagauna, užburia, įsuka į ratą ir nebepaleidžia. Jam patinka tapyti, ieškoti naujų spalvų, atspalvių. Ką piešti, vaikino žodžiais, diktuoja „kažkas“ iš vidaus. Pradėjęs darbą, nežino, kokis jis bus po paskutiniojo potėpio. Kartais beveik užbaigtą darbą Gediminas pakiša po vandeniu, nuplauna dažus ir vėl tapo.
Jaunojo dailininko paveiksluose – jūros mėlynėje boluojantys laivai, vaismedžių lapijoje skendinčios senos sodybos, žydintys gėlynai, pievos, ežerai, abstrakcijos… Namuose sukalto molberto į gamtą jis nesineša: ant drobės gula atmintyje išlikę vaizdai, kartais jie transformuojasi į abstrakcijas.
Po operacijos prasidėjus piešimo manijai paveiksluose karaliavo tamsūs tonai. Palaipsniui juodumą išstumia šviesa: fantazijos liejasi ryškesnėmis, sodresnėmis spalvomis.
Dailės G. Kostik nesimokė, nežino, kas yra akademinė tapyba. Paveiksluose linijomis ir spalvomis išreiškia tai, ką protu kartais sunku suvokti, o žodžiais – išreikšti. Motyvų semiasi iš nuojautų, norų, nuoskaudų, ambicijų. Kūryba jaunuoliui padeda atgauti jėgas, stiprina morališkai, užmarštin nustumia skrydžius žemyn.
Kamajiškio darbai eksponuojami Kriaunų muziejuje. Surengti pirmąją parodą kartu su šio krašto auksarankiais G. Kostik pasiūlė rajono tautodailininkė Birutė Kairienė. Ji rado rėmėjų, šie pradedančiam kūrėjui nupirko drobės, rėmelių, akrilo dažų, teptukų.
„Kūrybos bendramintė Birutė ištempė mane iš urvo, paskatino atsiverti žmonėms. Parodos atidarymas Kriaunose, bendravimas su žmonėmis paliko gerą įspūdį“, – džiaugiasi Gediminas. Gegužę jo kūrinius planuojama eksponuoti Adomo Petrausko muziejuje Kupiškyje. Ankstesniais metais jis paveikslų siūlė „Kuc Kuc Kamajuos“ mugės lankytojams.
Svajojo apie aplinkosaugą
Septynerius metus G. Kostik turėjo antrąją neįgalumo grupę, o šiemet ji pakeista. „Gydytojai klausinėjo, ar turiu jėgų vaikščioti, galiu pasiekti parduotuvę, apsirengti, gaminti maistą. Kadangi į visus šiuos klausimus atsakiau „Taip“, jie nutarė, kad mano sveikata gerėja, todėl priklauso trečioji neįgalumo grupė“, – pasakoja jaunuolis. Per mėnesį jis gauna 78,75 Eur (271,91 Lt) neįgalumo šalpos išmoką. Kai jaunuolis užsiregistravo Darbo biržoje, jo mėnesio pajamos padidėjo 23,25 Eur (79,41 Lt), tačiau išaugo išlaidos: iš Kamajų reikia važinėti į Rokiškį, registruotis biržoje. Tikimybė susirasti darbą nedidelė, nes jaunuolio darbingumas ribotas, jam leidžiama kelti ne daugiau 15 kilogramų, o išsilavinimas – vidurinis.
Po operacijos G. Kostik mokėsi namuose, ateinantys mokytojai padėjo jam baigti vienuoliktą ir dvyliktą klases. Jaunuolio svajones būti aplinkosaugininku, gražinti aplinką, gaudyti brakonierius sujaukė liga. Jis norėtų mokytis dailės, tačiau tam nėra pinigų.
Šeimoje – sveikiausias
G. Kostik pajamų nepakanka vaistams, be kurių jo gyvenimas sustotų… Jaunuoliui privalu reguliariai tikrintis sveikatą Kauno klinikose. Jei ne šeima, jis turėtų rinktis – pirkti vaistus ar maistą. „Gyvenu su tėvais, kuriuos taip pat kamuoja ligos. Abu jie turi antrąją neįgalumo grupę, aš trečiąją – vadinasi, šeimoje esu sveikiausias“, – tarsteli Gediminas.
Vaikino mamos nuomone, Lietuvoje visiškai nesubalansuota socialinė parama: neįgalusis po sunkios operacijos gauna 102 Eur (352 Lt) socialinę pašalpą, kaip ir sveikas, tačiau palaidą gyvenimą gyvenantis žmogus…
Kaip bebūtų, kamajiškių šeima skųstis nelinkusi: išgyventi padeda ūkis. Siautėjęs maras privertė išskersti kiaules, dabar jų vietoje auga triušiai. „Darbštūs žmonės niekados neprapuls, sau gyvenimą kurs, kad tik sveikata leistų“, – šypsosi Gediminas. Išlydėdamas jis parodo rėmėjų dovanotus teptukus, dažus. Jaunuolio akys kupinos vilties ir džiaugsmo. Jis vėl žada kurti: drobės turi, dažų tūtelės pilnos, galvoje kirba nauji sumanymai…
Dalia Zibolienė
