Kokių reikia pastangų, kad žmogus išmoktų tausoti brangiausią mūsų planetos turtą – gamtą ir Žemės plaučiais vadinamus miškus? Kodėl gamtos sergėtojams skauda širdį ir būna gėda prieš Vakarų valstybių svečius, apsilankiusius mūsų rajono miškuose? Kodėl pakyla ranka pamiškėse, pakelėse išmesti dešimtmečius nesuirstančias padangas, plastiką, žmonių sveikatai pavojingą šiferį? Ar civilizuotas atliekų rūšiavimas bei saugios aplinkos kūrimas tik lietuviui tebėra neįveikiama užduotis? „Iki pavasario storas sniego patalas paslėpė žmonių niekšybes gamtai“, – pokalbį apie tai, kiek per metus rajonas pažengė gamtos tausojimo srityje, pradeda Aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Vidmantas BRAŽIŪNAS.
– Europos Sąjunga ir nacionalinis šalies biudžetas skiria milžiniškas lėšas atliekų tvarkymui, milijonai numatyti visuomenės mokymams, kaip reikia rūšiuoti šiukšles. Kodėl atliekų problema tebėra didžiulis mūsų valstybės skaudulys?
– Vien pinigai, net ir labai dideli, atliekų problemos neišspręs. Lietuvis naujoves priima sunkiai: apie jas reikia priminti kasdien, kad išmoktų tarsi poterius. Mokyti turime visi: aplinkosaugininkai, šalies ir rajonų valdžia, žiniasklaida, visuomeniniai judėjimai. Labai sveikinu „Gimtojo Rokiškio“ ir savivaldybės vykdomą projektą „Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos“. Laikraščio puslapiuose iškeltos problemos, gyvi pavyzdžiai, kaip tausoti aplinką, yra geriausias vaistas bei priemonė paveikti šiukšlintojų sąmonę, išmokyti saugiau gyventi.
– Atrodytų, visai nesudėtinga šiukšles išmesti ne pamiškėn, o išrūšiuoti jas ir sukrauti į konteinerius?
– Prieš gerą dešimtmetį miesto žmonės laukdavo atvažiuojančių šiukšliavežių. Dalis visuomenės žinią apie „apvažiuojamo šiukšlių surinkimo“ sistemos keitimą į konteinerius sutiko skeptiškai. Dabar ir gyvenvietėse pastatyti konteineriai, juos įsigijo net ir tie, kurie tvirtino šiukšlių neturintys. Deja, rūšiuoti atliekas nemaža rajono gyventojų dalis neturi galimybių, nes nėra pastatytų konteinerių stiklui, plastikui, popieriui. Ką pasakyti vienkiemio gyventojui, kuris rūšiuoti norėtų, tačiau jo atliekos neišvežamos? Į lengvąjį automobilį konteinerio neįdėsi, o iki taško, iš kurio „Rokiškio komunalininko“ bendrovė galėtų konteinerį paimti, – keli kilometrai… Todėl dalis žmonių buities atliekas degina, stiklą užkasa į žemę. Rajone buvo 71 rūšiavimo aikštelė, dabar liko 59, mat dalis konteinerių susidėvėjo, sulūžo.
– Mieste rūšiuoti atliekas yra visos sąlygos, tačiau viename konteineryje gali rasti maisto, plastiko, popieriaus ir stiklo…
– Situacija priklauso nuo kiekvieno žmogaus sąmoningumo. Vėl grįžtu prie išsakytos minties – žmones reikia išmokyti rūšiuoti atliekas pagal reikalavimus. Patikėkit, tai nėra taip paprasta. Pavyzdžiui, prieš išmetant aliejaus, jogurto indelius reikia išplauti, o tuščius vaisvandenių, vandens ar alaus plastiko butelius suspausti ir užsukti.
– Keli atliekų maišeliai stovi Jūsų namuose?
– Už aplinkosaugą atsakingas asmuo privalo rodyti pavyzdį. Būtų nenormalu, jeigu nerūšiuočiau atliekų pagal reikalavimus. Bet pasitaiko, kad indelis įkreta ne į tą maišelį (juokiasi – aut. past.).
– Statybos laužas, panaudotos padangos, seni baldai sukraunami prie konteinerių arba keliauja į miškus.
– Daug kartų skelbta, kad stambiąsias atliekas nemokamai priima atliekų surinkimo aikštelė K.Donelaičio gatvėje, tačiau gyventojai vis dar nežino, kur galima priduoti senas sofas, po remonto likusias statybos atliekas. Aikštelėje atliekos priimamos darbo dienomis 10-18 val., o šeštadieniais – 10-14 val. Ačiū tiems, kurie statybos atliekas ar senus baldus sukrauna bent jau prie konteinerių, neišveža jų į miškus.
– Kodėl prieš pora dešimtmečių miškuose nesimėtė padangos, akumuliatorių „griaučiai“?
– Anksčiau buvo griežta naudotų padangų įvežimo į šalį tvarka. Dabar sienos atviros, todėl veža jas, kas tik nori. Iš užsienio į mūsų šalį masiškai gabenami naudoti akumuliatoriai, čia jie išardomi, lydomas spalvotasis metalas, o pavojingas akumuliatorių rūgštis bei kitas liekanas „priglaudžia“ mūsų gamta. Reikia keisti valstybės politiką, kad toks atliekų importas būtų sustabdytas.
– Pernai liepą uždarius seniūnijų sąvartynus, aplinkosaugininkai ir miškininkai baiminosi, kad miškai dus nuo šiukšlių? Ar nuogąstavimai pasitvirtino?
– Baimės iš tikrųjų buvo, bet situacija dėl uždarytų sąvartynų labai neprastėjo. Tačiau džiūgauti negalime, nes prišiukšlintų miškų – daug. Juos šiukšlina gėrybių rinkėjai, poilsiautojai, atliekų maišus išmeta gyventojai, švarinantys namus. Rasti gamtos teršėjus sudėtinga, nors kartais pavyksta nustatyti šiukšlių savininkus pagal jų išmestus mokesčių pranešimus ar kitus savininką identifikuojančius daiktus. Pastaruoju metu rajone pastebėta nauja tendencija: sąvartynais verčiami seniūnijų nenaudojami gamybiniai pastatai. Beje, tokių vietų atsirado ne vienoje gyvenvietėje.
– Gamtos sergėtojams skauda galvą ne tik dėl šiukšlių tvarkymo gyvenvietėse, bet ir dėl nuotekų.
– Nuo pernai vasaros gyventojai privalo į aplinką išleisti tik išvalytas nuotekas. O kaip tą padaryti, kai 11 rajono gyvenviečių, gaunančių vandenį centralizuotai, neturi nuotekų sistemos bei valymo įrenginių? Su „Rokiškio vandenų“ bendrove tik keli gyventojai yra sudarę sutartis dėl nuotekų išvežimo. Kiek namų šeimininkų nuotekas vamzdžiais išleidžia į pievas, upelius arba išveža į pamiškes, klausti tikriausia nė neverta. Reikės didžiulių pinigų įrengti valymo įrenginius, be europinės pagalbos to padaryti neįmanoma.
– Sakoma, kuo giliau miškan, tuo daugiau medžių. Ar lietuvio požiūris į aplinkos tausojimą stipriai atsilieka nuo ispano, suomio ar kito europiečio?
– Vakarų Europos senbuvių valstybių visuomenė aplinkosaugos srityje gerokai pažengusi į priekį, mat jose valstybinė politika dėl atliekų tvarkymo kryptingai vykdoma dešimtmečius. Tačiau ir ten galima pamatyti visko. Neseniai iš Norvegijos atvykę žmonės pasakojo, kad norvegai panaudotus akumuliatorius sukrauna netoli kelių ir taip jais atsikrato. Taigi jie atsikrato, o lietuviai akumuliatorius susirenka ir parsiveža į Lietuvą. Jeigu labai stengsimės, per keletą metų ir mes išmoksime kurti saugesnę aplinką, o ekologija taps ne tik lozungais.
– Mūsų visuomenė daug dirba, kad gamta būtų švaresnė, kad miškuose ir pievose išgyventų visos gyvūnijos rūšys. Prisiminkime tradicinę akcija „Darom!“, kitas aplinkosaugos priemones.
– Kova su gamtos teršėjais – tarsi kova su lėtine liga. Aplinkos švarinimo akcijos – puiku. Tačiau jos tėra darbas su pasekmėmis, o juk šalinti reikia gamtos teršimo priežastis. Kol žmogaus ranka kils iš važiuojančio automobilio išmesti nuorūką, butelį ar miške iškrauti šiukšlių maišą, tol gamta kentės.
Aldona Minkevičienė
