Buvau paprašytas šiandien pristatyti laikraščių verslą. Sutikęs tai padaryti patekau į keblią padėtį: niekaip negaliu rasti tinkamų šiai progai žodžių.
Viena vertus, lyg ir turime šventę – pažymime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tokiomis progomis įprasta kalbėti apie kažką gerą, šviesų, prasmingą. Taip kalbėti skatina ir šios šventės ištakos – po 40 metų carinės Rusijos draudimo ir persekiojimų vėl iškovota teisė laisvai skelbti lietuvišką žodį. Man tai ypatinga diena – juk kalba, knygų leidyba, spauda, žodžio laisvė yra tautos brandumą liudijantys ženklai. Todėl esu įsitikinęs, kad šią datą turėtų minėti visa Lietuva. Tačiau jau kurį laiką kasmet ją švenčia gal tik žurnalistikos specialybės studentai ir negausi grupė spausdinto žodžio atstovų. Na, dar kai kurie politikai. Vieni nuoširdžiai, kiti – iš reikalo. Pastarųjų, man regis, kasmet vis daugėja.
Negaliu smerkti savęs ir savo kolegų, kurie jau daugelį metų nešvenčia šios profesine vadinamos šventės. Sutikite, kad bet kokiai šventei reikia bent jau šventiškos nuotaikos.
Ar ji gali būti tokia, kai jau ketvirti metai kasdien atėję į darbą regime stipriai ištuštėjusias redakcijų erdves, kuriose šiandien dirba 30 proc. mažiau žurnalistų, nei jų buvo 2007-aisiais?
Ar gali ji būti tokia, kai, siekiant išgyventi ir sumažinti redakcijų leidybos kaštus, žurnalistų atlyginimai apkarpyti 15-25 proc.?
Ar gali ji būti tokia, kai nacionalinė valdžia, nekreipdama dėmesio į 50-70 proc. dėl pasaulinės finansų krizės kritusias spaudos pajamas iš reklamos, net 4 kartus padidino pridėtinės vertės mokestį spaudai bei bendrą kitų mokesčių naštą redakcijoms?
Ar gali būti ji tokia, kai valstybinis monopolininkas Lietuvos paštas metų vidury – redakcijos jau buvo pardavusios išankstines prenumeratas – vienašališkai didino spaudos pristatymo įkainius, o vėliau dar pasiėmė anksčiau leidėjams mokėtas kompensacijas?
Ar gali ji būti tokia, kai kasdien tenka leisti nepadoriai suplonėjusius leidinius, o tiražų statistika liudija apie besitraukiančią skaitytojų auditoriją, nebeįperkančią leidinių?
Dirbdami tokioje aplinkoje žurnalistai patiria nuolatinį stresą, jie priversti atlikti kelių žmonių darbą už mažesnį atlyginimą. Kenčia turinio kokybė. Geram žurnalistiniam produktui reikia didelių pinigų, o kai jų neužtenka ne tik tam, bet ir gurgiančiam pilvui bei šeimai išlaikyti, visi žurnalisto įsitikinimai apie objektyvumą, moralę ir etikos principus susvyruoja sulig pirma galimybe užsidirbti pragyvenimui. Taip griaunamas pasitikėjimas ir pagarba žurnalisto profesijai, o darbas netenka turėto prestižo, nebemotyvuoja. Jaunimas nenori dirbti žurnalisto darbo, nes nemato perspektyvos. Studentai jau aukštojoje mokykloje garsiai reiškia abejones, ar verta tęsti žurnalistikos studijas.
Turbūt nebūtina aiškinti, kad tokia valstybės finansinė politika yra didžiulis smūgis spaudos leidiniams, ir be to patiriantiems neregėto masto transformacijas dėl naujų technologijų įsigalėjimo žiniasklaidoje. Bergždžiai bandžiau surasti kitą tokį pavyzdį Lietuvos ekonominiame gyvenime, kurį bent išoriškai galima būtų sulyginti su apverktina spaudos padėtimi. Jo tiesiog nėra. Nė vienai verslo sričiai per tokį trumpą laiką pačiu nepalankiausiu metu nebuvo pritaikytos tokios drastiškos ekonominės sankcijos kaip spaudai. Susidaro įspūdis, kad krizė ir gražūs raginimai solidarizuotis įveikiant sunkumus tiesiog tapo puikiu pretekstu politikams siekti revanšo už kritišką žodį jiems.
Blogiausia tai, kad tokia trumparegiška politika, pakirtusi spaudos ekonominius pagrindus, kelia tiesioginę grėsmę pamatiniam demokratijos atributui – žodžio laisvei, o platesne prasme – nacionaliniam saugumui.
Ar susimąsto valstybiniai “reformatoriai”, kad mažai uždirbantis žurnalistas ir nuostoliuose paskendę leidiniai yra lengvas grobis finansinių išteklių nestokojančioms nacionalinėms interesų grupėms ir net mūsų valstybės priešams? Ar pagalvojama, kokia pažeidžiama tapo mūsų šalies viešoji erdvė, jei didžiausią rinkos dalį turinti lietuviška žiniasklaidos bendrovė šiandien yra vertinama 30-50 mln. litų? Valstybės destabilizavimui dabar nereikia daug triukšmo keliančių manipuliacijų dujų ar naftos kainomis, pakanka tylaus, bet tikslingo viešosios nuomonės formavimo labai nedidelėmis sąnaudomis.
Jau vien šie žiniasklaidos veiklos aspektai turėtų skatinti atsakingai žvelgti į žiniasklaidą ir jos gebėjimą vykdyti jos prigimtinę misiją – būti sarginiu demokratijos šunimi. Deja, pastaraisiais metais politikų veiksmuose ir pasisakymuose dažniau girdėjome bandymus leidybą prilyginti kitiems verslams, taip bandant pateisinti savo trumparegišką politiką jos atžvilgiu. Jų supratimu, jis niekuo nesiskiria nuo vinių gamybos ar bandelių kepimo. Bet tokiu atveju, gerbiamieji, nereikalaukime iš žurnalistų dar ir vykdyti misiją, kaip to nereikalaujama iš kitų verslininkų…
Galu gale, jeigu žiniasklaida yra verslas, tai jis yra labai svarbus ir turintis išskirtinumo. Jo vaidmuo saugant demokratiją ir ginant visuomeninį interesą yra ypač svarbus ir valdžios institucijų kontrolės aspektu, ir teikiant informaciją rinkėjams, kurios pagrindu jie priima sprendimus. Mūsų visų pareiga – užtikrinti visas galimybes žurnalistui sąžiningai įgyvendinti savo misiją. Žinia, atsakinga žurnalistika visada buvo subsidijuojama kitų veiklų. Mąstanti visuomenė tam pritaria, nes spauda atstovauja jos interesams. Tokį modelį taiko visos gilias demokratijos tradicijas turinčios valstybės, nes jos supranta, kokia didelė spaudos laisvės vertybė jų egzistencijai. Be jos demokratija išsigimsta ir virsta autokratija.
Esu giliai įsitikinęs, kad geriausias būdas apginti žodžio laisvę – skatinti atsakingą žurnalistiką, kelti jos kokybę griežtai laikantis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų ir žmogiškųjų vertybių. Tam turi būti skirtos žurnalistų ir visuomenės pastangos, valstybinė politika, nes žiniasklaida – tai svarbi valstybės sąrangos dalis. Tokios bendros pastangos ir su jomis susijusios sąnaudos visada atsiperka, nes stiprina valstybę.
Pabaigoje norėčiau sureaguoti į Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo retorinį klausimą apie silpną ir neatsakingą žiniasklaidą, ar tokia ji reikalinga valstybei…
Perfrazuodamas paklausčiau: “Ar dabartinei valstybei reikalinga žiniasklaida?”
Šventės proga tebedirbančius kolegas noriu pasveikinti išgyvenus dar vienus sunkius metus. Ateičiai nelinkiu nieko: esant dabartinei valstybės politikai spaudos atžvilgiu ateities tiesiog nematau.
Rolandas BARYSAS, „Verslo žinios“ vyriausiasis redaktorius
