Kokiomis mintimis Lietuvos valstybės atkūrimo 25-metį sutinka Nepriklausomybės akto signatarai Egidijus Klumbys ir Kazimieras Uoka, išrinkti mūsų krašte? Ar tokią Lietuvą jie įsivaizdavo?
„Ne už tokią Lietuvą balsavau“
Egidijus KLUMBYS
Prieš dešimtmetį minint Lietuvos nepriklausomybės 15 metų jubiliejų buvo išleista knyga, kurioje sudėtos signatarų mintys. Knygoje užrašyta tokia mano nuomonė: „Liūdna, labai liūdna, bet ne už tokią Lietuvą – pasuktą laukinio kapitalizmo ir nevaldomos rinkos ekonomikos vystymo keliu – balsavau tą įsimintiną Kovo 11-ąją.“ Ir šiandien šios mano mintys nepasikeitusios: balsavau ne už tokią valstybę.
Lietuvos žmonės buvo labai drąsūs 1990 m., atsiskirdami nuo Tarybų Sąjungos, skelbdami Nepriklausomos Lietuvos idėjas, 1991 m. sausio 13-ąją beginkliai stovėdami prieš agresiją, tankus. Tada visi buvome vieningi ir svajojome apie valstybę, kurioje visiems gyventi bus gera. Atsiskyrę nuo Tarybų Sąjungos tapome visų turtų – žemės, miškų, gamyklų savininkais. Tikėjome, kad būdami laisvi ir atgavę turtą, kursime savo valstybę, pradėsime savarankiškai tvarkytis, gamybos priemonės ir finansų sistema bus mūsų valstybės rankose. Tačiau visus pagrindinius svertus – bankus, strategines verslo įmones, draudimo bendroves – atidavėme valdyti užsieniečiams.
Ar gali jaustis žmogus laimingas, dirbdamas savininkui, kuris moka už darbą, tačiau pelną pasilieka sau? Pastebėjau, jog Lietuvos žmonės tapo baikštūs: jie bijo garsiai išsakyti savo nuomonę, kovoti už savo ir vaikų ateitį. Ir tai suprantama, juk esame tarnautojai, samdiniai, o jeigu tiesiai šviesiai – vergai. Tad nėra ko stebėtis, kad tiek daug Lietuvoje gyvenančių žmonių nepatenkinti savo gyvenimu, tiek daug šeimų skiriasi, tiek daug žmonių žudosi, emigruoja… Remiantis apklausų duomenimis, trečdalis Lietuvos žmonių su nostalgija prisimena Tarybų Sąjungą, mano, jog tuomet jiems gyventi buvo geriau. Vadinasi, per 25 metus kažką darėme ne taip, klydome, nes sukūrėme ne tai, ko tikėjomės.
Tarybiniais laikais buvau opozicijoje, nesutinku ir su dabartine šalies valdymo politika, strategija. Mano nuomone, Lietuva galėjo tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, turėjome šansą tapti unikaliais ir bandyti apjungti šias abi sistemas, nepriklausant nė vienai. Svajojau apie besivystančią, socialiai į žmogų, o ne į stambų kapitalą orientuotą valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi. Deja, Lietuva neišnaudojo šanso gyventi laisvai, savarankiškai priimti sprendimus, o pasirinko komandą. Tarybiniais laikais mums komandavo viena Sąjunga, dabar laukiame nurodymų iš kitos ir kaip įmanydami stengiamės tuos nurodymus įgyvendinti. Lietuvos valdžia, klausydama nurodymų, sugriovė kolūkių sistemą, užsieniečiams perdavė stambiąją pramonę, žvejybos laivyną, nors visa tai galėjome patys puikiai valdyti ir net pritraukti investicijas, sukurti galingas, pelningas įmones, turtingai gyventi.
Esu dėkingas rokiškėnams, kurie manimi pasitikėjo ir išrinko į Aukščiausiąją Tarybą. Dirbau, kiek galėjau, kiek leido jėgos. Rokiškio kraštas man artimas: paauglystės vasaras praleisdavau senelio sodyboje Keragalviškio kaime netoli Panemunėlio. Šiuo metu nedalyvauju politikoje, nes nebematau prasmės: nebeliko bendraminčių, mano kartos politikų traukinys jau nuvažiavo.
Laisvės 25-mečio proga žadu atvažiuoti į Rokiškį, susitikti su rajono sąjūdiečiais, pabendrauti.
„Yra daug problemų vidaus politikoje“
Kazimieras UOKA
Išsipildė apie 60 proc. lūkesčių. Lietuva, įstojusi į Europos Sąjungą, tapo tvirta valstybe, turinčia gerą vardą pasaulyje. Tarp 14-os Rytų Europos valstybių pagal bendrąjį vidaus produktą, investicijų kiekį, tenkantį vienam gyventojui, Lietuva užima ketvirtąją vietą, aplenkusi Bulgariją, Rumuniją.
Tačiau yra daug problemų vidaus politikoje. Žmonės negerbia teisėsaugos, daug problemų dėl partijų. Šalis nesugebėjo įgyvendinti daug ekonominių projektų, stambūs investitoriai dairėsi į Lietuvą, buvo ant jos slenksčio, tačiau jų pinigai nukeliavo kitur. Apmaudu dėl bankų bankrotų, su tuo susijusių didžiulių nuostolių. Manyčiau, valstybėje turėtų būti reguliuojama kur kas daugiau kainų – kuro, supirkimo. Demokratijai grėsmę kelia įbaudžiavinta, pavergta žiniasklaida. Tiesa, yra ir labai sąžiningų žurnalistų, atsakingų žiniasklaidos leidinių.
Valstybė iki šiol nieko rimto nepadarė tam, kad sustabdytų išvažiuojančiųjų iš šalies mastus. Tik prieš rinkimus šiek tiek apie tai pakalba… Galiu pasidžiaugti tik tuo, kad dalis emigrantų, pažinę pasaulį, sukaupę kapitalo, grįžta į tėvynę, pradeda verslą.
Griuvus kolūkiams buvo sudarytos sąlygos vystyti kooperatinę sistemą. Aš pats buvau nuvažiavęs bent į 7 Rokiškio rajono kolūkius, kviečiau burtis į kooperatyvus. Pristigo pasitikėjimo, lyderių, kooperatinis judėjimas sužlugo, o kaimas pasuko kitu – privačios nuosavybės keliu, žemdirbiai pasirinko ūkininkavimą privačiame ūkyje.
Į Aukščiausiąją Tarybą patekau kaip Darbininkų sąjungos lyderis. Apmaudu, bet Lietuvos žmonės nelabai aktyviai dalyvauja profesinių sąjungų veikloje. Demokratinėse valstybėse profsąjungoms priklauso apie 40 proc. dirbančiųjų, o Lietuvoje – vos 14 proc. Tai reiškia, jog savo viduje dar esame baudžiauninkai.
Dalia Zibolienė
