Rokiškio dekanate yra 19 parapijų, šešių bažnyčios – medinės. Mūsų kraštas gali didžiuotis ir bene seniausia šalies medine bažnyčia Onuškyje bei medinės neogotikos šedevru – Salų maldos namais; originalia architektūra pasižymi ir Kazliškio, Ragelių bei Duokiškio bažnyčios.
Sakralinė erdvė
Menotyrininkė Algė Jankevičienė monografijoje „Lietuvos medinės bažnyčios, koplyčios ir varpinės“ (2007 m.) teigia, kad šalyje šiuo metu yra 265 medinės bažnyčios, per 100 koplyčių ir 220 varpinių. Seniausi išlikę maldos namai skaičiuoja trečiąjį šimtmetį, o dauguma medinių jų statyti XIX–XX amžiais.
Atskirų šalies regionų bažnyčios turi įvairių savitumų. Tačiau visiems jiems būdingi ir tam tikri dėsningumai, atspindintys sakralinės erdvės reikšmę mūsų tautos ir visuomenės gyvenime. Medinės bažnyčios – šalies bažnytkaimių ir miestelių gyvenimo centras. Pagal tuometines statybos tradicijas jos – aukščiausi gyvenviečių statiniai, dydžiu bei architektūra aiškiai išsiskiriantys tarp tradicinių kaimų vienaaukščių sodybų.
„Mūrinių bažnyčių santykis su urbanistine aplinka dažniausiai kontrastingas ir stelbiantis, o medinių – subtilus ir organiškas“, – teigia A.Jankevičienė. Anot jos, darniausiai į miestelių ir bažnytkaimių aplinką įsilieja kuklios puošybos liaudiškosios bažnyčios. „Pagal stiliaus principus sukurta medinė bažnyčia skiriasi nuo aplinkos apstato ne tik dydžiu, bet ir siluetu bei formomis. Tačiau per didelį kontrastą niveliuoja ta pati statybinė medžiaga – medis“, – rašoma monografijoje.
Būtinieji bažnyčių elementai
Anot tyrėjos, architektų ir bažnyčios meistrų meninę išmonę ribojo griežti liturginiai reikalavimai. Mūrinės bažnyčios buvo projektuojamos laikantis griežtų schemų, kurias perėmė ir liaudiškųjų sakralinių pastatų kūrėjai. Būtini kiekvienos bažnyčios struktūriniai elementai yra: prienavis, navos, presbiterija ir viena ar dvi zakristijos, o kryžminės architektūros bažnyčiose – ir šoninės koplyčios.
Švenčiausia bažnyčios dalis – presbiterija, kurioje stovi vienas ar keli altoriai, čia aukojamos šv. Mišios. Dažniausiai presbiterijos šone įrengtos sakyklos ir zakristijos. Pastarosiose dvasininkas rengiasi pamaldoms, čia saugomi liturginiai drabužiai, bažnytiniai indai, metrikų knygos ir kitos vertybės.
Navų dalis skirta tikintiesiems: čia stovi klauptai, suolai, įrengtos klausyklos bei šoniniai altoriai. Prienavyje, liaudiškai vadinamame „bobinčiumi“, būdavo indas su švęstu vandeniu. Čia melsdavosi elgetos, nusidėjėliai, patys neturtingiausi parapijiečiai bei tie, kurie pavėluodavo į šv. Mišias.
Kryžminio plano bažnyčių išskirtinis bruožas – koplyčios. Jose, anot A.Jankevičienės, tradiciškai melsdavosi kuklūs tikintieji.
Lietuvos medinių bažnyčių išorės architektūra itin kukli ir lakoniška, joje maža puošybos detalių. Tokia pat nesudėtinga ir vidaus architektūra. Ji puikiai atskleidžia altorių, sakyklų, vargonų ir kitų liturginių elementų puošnumą bei grožį.
Į nebūtį
Deja, medinės bažnyčios ypač pažeidžiamos: jas niokojo karai ir gaisrai. Tik archyviniuose dokumentuose belikę vienos įdomiausių Rytų Lietuvos liaudiškojo stiliaus šventovių – Panemunio bažnyčios aprašai. Anot A.Jankevičienės, ją puošė aukštoki bokštai skarda dengtais kupolais, ant stogų kyšojo maži bokšteliai. Jie, kaip ir langų rėmai, buvo nudažyti žaliai. Bažnyčios vidaus erdvę dengė plokščios lubos, prienavį nuo navos skyrė stulpai ir grotos, ant jų buvo pakabintas Nukryžiuotasis bei avinėlio ir taurės atvaizdai.
Rokiškėnas istorikas Petras Blaževičius leidinyje „Rokiškio krašto bažnyčios“ pateikia daugiau šios šventovės detalių: iš lauko pusės ji buvo apkalta medinėmis lentomis, bokštus puošė mediniai kryžiai, o maldos namų viduje buvo 11 registrų vargonai. 1915 metais Panemunio bažnyčią sudegino vokiečių kariuomenė.
Į nebūtį nugrimzdo ir medinės Rokiškio šventovės. Istorikas Algimantas Miškinis daro prielaidą, kad pirmieji miesto maldos namai galėjo atsirasti 1494-1500 metais. 1590-aisiais Rokiškyje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kurioje buvo net aštuoni altoriai. 1700 metų aprašyme ji buvo „sena ir nuo miesto pusės paremta“, padidinta pristačius prieangį.
1708-1714 metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia. Anot A.Miškinio, statybos darbų ėmėsi Vilniaus „cecho nario girtuoklio“ Vaitiekaus Dreniovskio brigada. Pastatas buvęs 17-18 sieksnių ilgio, kryžiaus plano, su dviem koplyčiomis šonuose, trimis nedideliais kupoliukais bei rūsiu. Fasadą puošė 12 langų, o interjerą – penki altoriai. Tik štai bokšto bažnyčia neturėjo. Ji iki mūsų dienų neišliko – sudegė 1864-aisiais, Rokiškio krašte siaučiant sukilimo audroms.
Ratkūnų dvaro, kuriam priklausė tada dar Suvainiškio kaimas, šeimininkai Antanas ir Antanina Morikonytė Komarovskiai 1782 metais pastatydino naują medinę bažnyčią ir prie jos įkūrė atgailos reguliariųjų kanauninkų vienuolyną. Istoriko Vlado Gasiūno teigimu, bažnyčia buvo tašytų rąstų, fasadas su dviem bokštais, trečias mažas bokštelis virš presbiterijos. Šventovės ilgis – 35, plotis – 20 uolekčių (1 uolektis – 64,96 cm). Bažnyčia turėjo 24 langus, ketverias duris. Viduje ant keturių mūro kolonų stovėjo chorai, pasieniais iš abiejų pusių ėjo galerija, laikoma keturių medinių kolonų, turėjusi dažytus turėklus. Tris bažnyčios altorius puošė paveikslai. Didžiajame Jėzaus Širdies altoriuje kabojo Viešpaties Jėzaus atverta širdimi ir šv. Jono, antrajame altoriuje – nedidelis Švč. Mergelės Marijos, didesnis šv. Magdalenos ir šv. Juozapo, trečiajame – šv. Teklės, šv. Jono Nepomuko ir šv. Antano paveikslai. Didžiajame altoriuje minimas Nukryžiuotasis. Bažnyčios fasade buvo jos globėjo šv. Jokūbo Apaštalo statula. Po bažnyčios pastatu buvo du mūro rūsiai, kuriuose pagarbiai saugoti fundatorių karstai. 1796 metų bažnyčios vizitacijos akte minimi vargonai. Kapinėse prie bažnyčios ant keturių medinių stulpų stovėjo varpinė su trimis varpeliais.
1830–aisiais ji nekonsekruota, tik atgailos reguliariųjų kanauninkų infulato Kazimiero Vidmanto pašventinta. Rusijos valdžia bažnyčią uždarė 1832 metais, duris tikintiesiems ji vėl atvėrė 1840 metais. Caro valdžia norėjo ją parduoti iš varžytynių, o tikintieji ir Bažnyčios hierarchai ją gynė. Kol vyko kovos dėl jos likimo, neremontuojama šventovė paseno, sukrypo. „Antrą kartą atvažiavęs dar menkesnę atradau, nes jau buvo sukrypusi, o kad pradėjo lyti, nežinojom, kur pasislėpti, nes per stogą ir sienas bažnyčion lietus varvėjo“, – vyskupo Motiejaus Valančiaus žodžius po 1861 metų vizitacijos citavo kunigas Povilas Jankevičius leidinyje „Panevėžio vyskupija“.
Paveldo šedevras
Užtat karus, gaisrus ir kitas istorijos negandas išgyvenusios Rokiškio dekanato medinės bažnyčios stebina grožiu ir statytojų išmone.
Seniausioji – Onuškio šventovė – originalios konstrukcijos. Ją 1774 metais pastatė Onuškio dvaro šeimininkai Ona ir Konstantinas Kaminskai. Šie maldos namai turi neobaroko bruožų, yra kryžminio plano, su viena plačia nava. Jų medinės konstrukcijos archajiškos, statybai naudotos medinės vinys bei sunėrimai be geležies. Menotyrininkė A.Jankevičienė rašo, kad nauja bažnyčia buvusi efektinga: „Žali bokštai kampuose apkalti balta skarda, lentomis dengtas stogas dažytas raudonai, o sienos – baltai. Bažnyčios fasadus skaidė didžiuliai stačiakampiai langai, vidų dengė lenktos lubos su tapyta Kristaus Kančios scena. Sienas ir vargonų chorą taip pat puošė tapyba. Navos viduryje ir presbiterijoje buvo marmuro grindys. Navos dalis atitverta baltomis ir auksuotomis medinėmis grotomis, už jų stovėjo kunigams skirti suolai“. Pastatas ne kartą buvo atnaujintas, tačiau iki šių dienų išliko jo pirmykštis planas bei dvibokštis fasadas.
Neogotikos perlas
Menotyrininkė A.Jankevičienė Salų bažnyčią pavadino „bene profesionaliausiu ir „gryniausiu“ medinės neogotikos kūriniu Lietuvoje.
Šie maldos namai pastatyti 1887 metais grafienės Marijos Pšezdzieckos užsakymu. Jų architektas – tirolietis Georgas Verneris. Bažnyčia yra kryžminio plano (32×23,5 m), trinavė, vienabokštė. Jos fasadas – griežtų linijų ir grakščių proporcijų. Itin originalus kvadratinis bokštas su tiesiu karnizu ir aukšta smaile. Jo grožį dar labiau paryškina didelis apvalus langas, vadinamoji rožė. Bažnyčios durys ir langai puošti gotikinėmis arkomis. Itin įdomus ir darniai prie šventovės stiliaus derantis jos interjeras: mediniai gotikinio stiliaus skliautai, to paties stiliaus didysis altorius.
Originalios detalės
O štai liaudiškojo stiliaus Duokiškio bažnyčia, pastatyta 1906 metais, išsiskiria įdomiu planu: ji yra tradicinio kryžminio plano, tačiau abi zakristijos sudaro atskiras, su koplyčiomis nesujungtas iškyšas.
O štai to liaudiškojo stiliaus kryžminio plano Kazliškio bažnyčia išskirtinė tuo, kad joje jau yra daug profesionaliosios architektūros detalių. Jos fasadą skaido dideli langai su neoklasicistinio stiliaus apvadais, ją puošia du aštuonkampiai bokšteliai su smailėmis. Vidaus interjere yra daug neobaroko bruožų.
Ragelių bažnyčia, pastatyta 1875 metais, taip pat priskiriama liaudiškajam stiliui, tačiau ji turi neogotikos bruožų. Išskirtinio plano ir grožio jos varpinę puošia romantizmo stiliui būdingos arkadų ir girliandų aplikacijos.
Gaisrų nuniokota
O štai medinė 1938-aisiais pagal Rokiškio apskrities inžinieriaus Petro Lelio projektą pastatyta Juodupės bažnyčia neišliko. Anot istoriko P.Blaževičiaus, ji buvusi kryžminio plano, trinavė ir vienabokštė. 1944 metais ji sudegė. Tikintieji kurį laiką meldėsi Juodupės mokykloje, tačiau sovietinė valdžia liepė iš jos išsikraustyti, o naujos bažnyčios statyti neleido. Todėl 1946-aisiais bažnyčia buvo perkelta į klebonijos daržinę. Ji buvo suremontuota ir pritaikyta maldos namams: paklotos grindys, papuoštos sienos. Tačiau 1987 metais šis pastatas taip pat nukentėjo nuo gaisro. Maldos namai klebono Prano Sabaliausko rūpesčiu buvo suremontuoti. Dabar pastate yra paklotos parketinės grindys, išpuoštos lubos, sienos apkaltos dailylentėmis, jas puošia vitražiniai langai.
Lina DŪDAITĖ
