Kovo 5 dieną 70-ies metų sukaktį švęsianti rokiškietė Birutė Eleonora Pavilonienė „Gimtojo Rokiškio” skaitytojams šįkart pasakoja apie savo vaikystę, skaudžią tėčio netektį, nudirbtus darbus ir brolių jai „įtaisytą” pravardę…
Laukė dviejų…
Šešių asmenų Degsnių šeima gyveno Degučių kaime, anuometiniame Obelių rajone. Iš keturių atžalų Birutė Eleonora – jauniausia. Mama buvo lauko darbininkė, tėtis – amatininkas.
„Mama nuo vaikystės buvo pratusi daug dirbti laukuose. O mano tėtis mokėjo gražiai austi, todėl ausdavo drobes tam, kad galėtų jas parduoti ir prisidurti pinigėlių”, – vaikystę prisimena pašnekovė. Moteris sako anksti netekusi tėčio, tad apie jį žino tik iš mamos pasakojimų. „Mano tėtis buvo išvežtas į Sibirą. Atsimenu, kai mama apie jį kalbėdavo, sakydavo – grįš tėtis arba Antanas. Aš labai džiaugdavausi, nes galvodavau, kad man pasisekė, nes grįš du žmonės! Niekaip man nesueidavo, kad tėtė ir yra Antanas… Labai laukiau abiejų. O žinot, tais laikais darbų – nesuskaičiuojama galybė, pasišnekėti nebūdavo kada, niekas man taip ir nepaaiškino, jog tai vienas ir tas pats žmogus”, – pasakoja Birutė Eleonora.
Iš Sibiro tėtis negrįžo
Skaudi tremtis tiesiogiai palietė pašnekovės šeimą. „Mano tėtis buvo šaulys. Jis nebuvo paimtas į kariuomenę, tačiau jį persekiojo vien už tai, kad turėjo šautuvą ir buvo ištikimas Lietuvai. Man buvo vos pusė metų, kai tėtis pradėjo slapstytis. 1948 m. jį ištrėmė į Sibirą, Adgadano sritį. Tėtis buvo nuteistas kalėti penkerius metus, labai sunkiomis sąlygomis dirbo šachtose. Deja, iš ten taip ir negrįžo… Atsimenu, mama nuolat siųsdavo jam siuntinius, o tėtį jie pasiekdavo per pusmetį. Kai paskutiniai siuntiniai grįžo atgal, buvo praėję metai. Su paskutiniu siuntiniu gavome ir laišką, kuriame buvo parašyta, kad 1952 m. tėtės vardu išduotas mirties liudijimas”, – skaudžia patirtimi dalijasi Birutė Eleonora.
„Teta pasiaukojo dėl mūsų”
Tėčiui mirus, mama liko viena su keturiais mažamečiais vaikais. Ji buvo labai darbšti moteris, tačiau ant vienos pečių užgulusi vaikų auklėjimo ir ūkio darbų našta nebuvo lengva. Pašnekovė džiaugiasi, kad jiems labai padėjo teta: „Teta Anelė pasiaukojo dėl mūsų… Ji nesukūrė savo šeimos, liko gyventi kartu su mumis ir labai padėjo. Teta buvo piktoka, todėl mes, vaikai, jos prisibijojom. Tačiau tetai esu labai dėkinga: visi užaugom labai geri, nė vienas neišklydom iš kelio.”
Birutė Eleonora prisimena, jog teta buvo gera siuvėja. „Mums nereikėjo pirkti drabužių – teta juos pasiūdavo. Aišku, gauti medžiagų būdavo sunkiau. Dar ir dabar mano draugė prisimena, kaip buvo nugvelbusi iš tetos mažą medžiagos skiautelę lėlės suknytei. O teta vis klausinėdavo – ar tikrai nepaėmei skiautelės? Mat jai trūko medžiagos gabalėlio prie drabužio prisiūti. Rūbelius labai saugodavome. Kai eidavom į pirtį, dėvėtus išsiskalbdavome, kol nusiprausdavome, jie išdžiūdavo, ir vėl rengdavomės tuos pačius. Išeigom turėjom šventinius drabužius”, – prisimena pašnekovė.
Visko turėjo dvigubai daugiau
Birutės Eleonoros šeimai teta padėjo ne tik siūdama. Pašnekovė pasakoja, jog seneliai mamai ir tetai paliko ganėtinai daug žemės – po 10 ha. Kadangi teta liko gyventi kartu, pradėjus kurtis kolūkiams, jų šeima turėjo sąlyginai daug žemės, dvigubai gyvulių. Tai aplinkiniams kėlė pavydą. „Visiems būdavo galima laikyti tik vieną karvę, o mūsų tvarte jų buvo dvi: viena tetos, kita mamos. Ir dėl žemės visas kaimas pavydėjo, todėl skųsdavo mus brigadininkui dėl būtų ir nebūtų dalykų. Vienai kaimynei vis kliūdavo, kad mano sesuo neina ravėti. O brigadininkas girdėdavo šiuos skundus ir vis bardavo mamą bei tetą. Kartą mudvi su mama ravim bulves. Žiūrim – brigadininkas važiuoja. Atsisuku į mamą, o ji guli tarpuvagėj. Aš galvoju – ką man reikės sakyti brigadininkui, jeigu jis paklaus, kur mama? Greitai atsitūpiau šalia jos. Meluoti nemokėjau, o kaip išduosi mamą? Aišku, važiuodamas brigadininkas matė mus, juk buvo žmonės ir šast – dingo, tačiau neieškojo”, – juokiasi meluoti nemokanti Birutė Eleonora.
Pašnekovė, pasakodama apie kolūkių kūrimąsi, mena, jog mama turėjo labai prašyti valdžios, kad jai leistų prisijungti. „Mamos ilgai nepriėmė į kolūkį dėl tėčio praeities. Nors jis jau buvo miręs, bet visame kaime mes buvome vadinami banditų šeima”, – skaudžius prisiminimus atskleidžia moteris.
Mamos užvadėlė
Birutė Eleonora savo mamai buvo tikra paguoda. Kai dienomis mama su teta išeidavo dirbti į kolūkį, o broliai su seserimi – į mokyklą, mažoji namuose likdavo viena. „Mane brolis mokindavo užsikabinti duris. Pastatydavo suoliuką prie durų ir rodydavo – štai taip užsilipi ant suolo, o štai taip užkabini duris, kad niekas pas tave negalėtų ateiti. Būdama namuose, aš tvarkydavausi, valgyti gamindavau. Labai atjaučiau mamą. Net kai pradėjau eiti į mokyklą, po pamokų skubėdavau namo karvių perkelti, kitų gyvulių pažiūrėti. Brolis miškely su draugais dūkdavo, o aš dirbau, kad mamai nereikėtų, nes ji kolūky ir taip dirbo nuo aušros iki sutemų. Mano teta vis sakydavo: mes vargstam, nors jau jums bus lengviau”, – prisimena pašnekovė.
Moteris pasakoja, kad jiems, kaip ir daugeliui tais sunkiais laikais gyvenusių žmonių, tekdavo stovėti eilėse prie parduotuvės. „Mes duonos eidavome į Latviją, nes buvo arčiau. Ten gyvenę rusai labai pykdavo ant mūsų ir sakydavo: šitie „leiščiai” atėjo. Ko pykdavo? Nežinau, matyt, kad duoną išpirkdavom, jiems mažiau likdavo. O gal tiesiog taip latviškai vadina lietuvius?” – svarsto Birutė Eleonora.
Kitiems pavydėjo tėviško rūpesčio
Moteris pasakoja, kad jos ir brolių gyvenimas nebebuvo toks sunkus kaip mamos. „Taip, gyvenome sunkiai, tačiau pasiklausius mamos pasakojimų apie josios vaikystę, supratome, kad mūsų vaikystė jau buvo lengvesnė. Mes lankėm mokyklą, nuo namų nutolusią pora kilometrų. Kai eidavom, brolis vis sakydavo: mes pasipuošę kailinukais ir medinukais. Pamenu, vietoj kuprinių turėjom tokias medines kvadratines dėžutes. Kai aš matydavau, jog kitos turi mandresnius krepšius, man pasidarydavo labai liūdna… Tokiomis akimirkomis pagalvodavau: būtų tėtis, mes eitume su gražiom „terbom” ar gražesniais rūbais. Visą gyvenimą sunkiomis akimirkomis visada pagalvodavau – jeigu būtų tėtis…” – ilgesio neslepia pašnekovė.
Moteris juokiasi prisiminusi, kad vaikystėje broliai jai „įtaisė” pravardę: „Mažą mane vadindavo „skundiku-stalinyku”. Jei broliai su seserimi ką nors pridirbdavo, aš iš karto raportuodavau mamai arba tetai. Tais laikais niekas gi nemokė meluoti, rėždavom viską, kas buvo ant liežuvio galo. Tik jau paaugusius mama protindavo, kad ne visada viską galima ir reikia sakyti.”
Pašnekovė sako, jog gyventi šeimoje be tėčio – labai sunku. „Mama su teta turėjo dirbti sunkius vyriškus darbus. Kai namuose nebuvo vyro, tai ir mus užstoti nebuvo kam. Aišku, vaikams augant, ir mamai darėsi vis lengviau. Mano brolis iš mokyklos išėjo dirbti baigęs vos 8 klases”, – ašaras šluosto Birutė Eleonora.
Filmai – po 20 kapeikų
Moteris prisimena mokyklos pramogą – filmus: „Nepamenu, kurioj klasėj buvau, bet žinau, jog kartą per mėnesį iš rajono į mūsų kaimą atvažiuodavo rodyti filmų. Sueidavom visi į klasę, susėsdavom ant žemės, o filmą atvežęs vyriškis eidavo prie kiekvieno ir surinkdavo po 20 kapeikų. Jei neturi pinigų – išvarydavo iš klasės. Aišku, kartais, jei koks vienas neturėdavo, pasigailėdavo. Bet jeigu jau daugiau, tai ne. O filmus rodydavo įvairius, aišku, daugiausiai karo tematika, dažniausiai kaip rusų kareiviai nugali vokiečius. Dar yra rodę keletą „Tarzano” serijų.”
Moteris pasakoja, kad jai patikdavo ir gegužinės. „Mažų niekas į šokius neleisdavo. Jei kaime vykdavo gegužinė, mus, vaikus, varydavo iš jų. O vėliau, kai jau buvau „patsankė”, labai traukdavo šokti. Kaime būdavo vadinamosios „mojevos” – gegužinės pamaldos, o po jų vykdavo didžiausi šokiai. Į kaimynės kiemą ar į trobos didelį kambarį sueidavo net kelių kaimų gyventojai. Labai linksma šventė, o ir ruošdavosi jai atsakingai”, – prisimena pašnekovė.
Namai ne pagal norą, o pagal reikalavimą
Baigusi mokyklą Birutė Eleonora įstojo mokytis medicinos. Moteris džiaugiasi, kad po mokslų gavo paskyrimą į Rokiškį: „Gavau medicinos seselės darbo vietą viename Rokiškio lopšelyje-darželyje. Man labai pasisekė, nes šiaip paskyrimo į Rokiškį niekas negaudavo. Svarbiausia, kad buvau netoli nuo namų”. Čia ji susipažino ir su savo būsimu vyru Vytautu. „Laisvalaikiu su draugėmis nueidavome į šokius, į gegužines, vykusias mieste. Šokiuose ir sutikau savo Vytautą. Tikrai nežinau, kodėl jis mane patraukė, aš tikiu, kad tai likimas… O ir metų jau buvo daug, reikėjo ieškotis vyro”, – šmaikštauja pašnekovė.
Birutė Eleonora neslepia: sunkūs darbai ją lydi visą gyvenimą: „Mudviem susituokus, prasidėjo kiti rūpesčiai. Sunkiai sekėsi rasti butą, niekas nenorėjo priimti. Nusprendėm statytis namą. Tačiau ir tam reikėjo labai daug darbo, nes namas turėjo būti ne pagal mūsų norą, o pagal reikalavimą – didelis, dviejų aukštų. Ir vėl vargom: statėmės didelį namą, auginom vaikus…” Moteris šypsosi: didesnis namas… išėjo į naudą. Dabar antrajame jo aukšte apsistojusi dukra su vaikais, tad namuose netrūksta anūkų šurmulio. O tai – didžiausia laimė…
Gražaus jubiliejaus proga Birutė Eleonora sveikina visus savo bendraamžius, linki jiems tarpusavio supratimo ir svarbiausia – sveikatos.
Miglė KATINAUSKIENĖ
