Gyventi nėra lengva… Šiame procese netrūksta pilkumos ir niūrumo. Kokia palaima išvysti gyvenimą, nusidažiusį šviesiomis spalvomis. Skaičiau istoriją apie brangakmenį. Pas juvelyrą užėjo žmogus. Dirbtuvėje tviskėjo, žėrėjo deimantai ir kiti brangakmeniai. Tarp jų buvo visai neblizgantis akmuo, todėl žmogus tarė: „Tas akmuo visai negražus.“ „Ar tikrai?“ – paklausė juvelyras ir paėmęs akmenį sugniaužė jį delne. Po kelių minučių, kai ištiesė pirštus, akmuo nuostabiai švytėjo.
„Ką tu jam padarei? – nustebo žmogus. Juvelyras nusišypsojo: „Tai opalas. Mes vadiname jį jautriuoju brangakmeniu. Tereikia jį palaikyti rankoje, ir atsiskleidžia visas jo grožis!“
Kasdienybėje jautrumas, kantrybė užgožti ir nustumti į gyvenimo paraštes. Mes nebesugebame išlaukti rezultato. Šiandien triumfuoja asmenybės laisvė, bet ji kartu atnešė ir užsisklendimą savyje, tylėjimą. Bendraujame vis rečiau, nebeturime nei noro, nei laiko šiltam ir atviram dialogui, tolstame vieni nuo kitų, tampame apatiškesni, kritiškesni, nepakantūs vieni kitiems. O gal taip ir geriau? Atsisijoja tai, kas yra tikra?
Mūsų gyvenimuose tapo gajus kaltės neigimas, atsakomybės stoka ir nuolatinis savęs apgaudinėjimas. Ši problema, kaip negydoma žaizda, plečiasi, gilėja… Užglaistyti, nepastebėti, negirdėti tapo patogu. Problemą atskleidęs kovotojas dažniausiai lieka karo lauke vienišas kaip audrų ir vėjų lankstomas liaunas berželis… Įpratome reaguoti tik tuomet, kai nukentėjusieji jau kalba su angelais… Tokie reiškiniai tampa įprastomis realybės formomis.
Vartau 2015 m. „Literatūros ir meno“ žurnalų komplektą. Mėgaujuosi vertingais straipsniais, turinčiais išliekamąją vertę. Mane visada žavėjo ir tebežavi stiprios asmenybės. Skaitau apie Serhijų Žadaną – žymų poetą ir originalų prozininką, naujosios ukrainiečių literatūros simbolį ir pasididžiavimą. Puikus Vladislovo Žurbos interviu su juo. Į atmintį įstrigo vienas faktas. Pašnekovas teigia: „…neseniai mirė poetas Olehas Lyšeha. Visi kalba apie karą, bet beveik niekas – apie mirštančius poetus. Ir dar mažiau apie tebegyvenančius.“ Taip ir mūsų valstybėje… Mažas problemas užgožia ypač didelės problemos, o smulkmenos taip ir tūno nepaliestos, nepajudintos. Nenorime pripažinti tiesos, kad iš mažų smulkmenų gimsta didelės problemos. Provincijos žmonės jau įprato, kad iš vilkstinės problemų jiems gali padėti išsikapanoti tik televizijos laidos. Liūdina ir tai, kad žmonių smegenis užgulė monotoniškas kasdienybės dūzgesys. Kriminalinės kronikos, kvailos pokalbių, bevertės pramoginės laidos ir šūsnys keiksmažodžių valdo visuomenę. Taip ir rieda į pakalnę gyvenimo vežimaitis… Tokių reiškinių panorama užgožia supratimą, kad šioje aplinkoje auga vaikai, formuojasi asmenybės, kursiančios mūsų valstybę.
Visi puikiai žinome, kad netikėtumai mus aplanko visai nelauktai. Pastaruoju metu per žiniasklaidos priemones nuvilnijo diskusijų banga apie žmones, susiduriančius su sunkiomis ligomis, jų gydymu ir, svarbiausia, kad tą lemtingą gyvenime periodą tenka atsisveikinti su darbu. Jau įpratome prie situacijų, kai žmonės, piktybiškai gyvenantys iš pašalpų, gauna visą krūvą socialinių garantijų. Šie reiškiniai teisingus ir darbščius žmones skaudina ir žeidžia. Nestokojantis ironijos ir sarkazmo, originalių įžvalgų knygų autorius Vytautas Čepas rašo: „Lietuvoje žmonės pateisina ir užjaučia dėl visų ligų, išskyrus psichikos. Geriausiai tai atsispindi mūsų kalboje. Norėdami ką nors įžeisti rėžiame: durnius, nevisaprotis, pusprotis, debilas, idiotas… Bet niekas kito neįžeidinėja šaukdamas: širdininkas, inkstininkas, kataraktininkas…“ Tokia realybė.
Ką mato įžymūs Lietuvos žmonės, tą atskleidžia savo kūryboje. Tokių pastebėjimų galime rasti tūkstančius. Kaip bebūtų, džiugina jaunų žmonių optimizmas, naujos idėjos, užmojai, iniciatyvos… Žinoma, šie pažangūs reiškiniai labai sunkiai skinasi kelią. Globalizacijos laikais labai svarbu neužsidaryti tarp savų sienų. Sunku, bet reikia eiti.
Kiekviena diena atneša dabarties džiaugsmą ir ateities lūkesčius. Kiekviena diena yra galimybė daryti gera. Tad eikime tuo keliu, patys būdami jautriaisiais brangakmeniais…
Reda KISELYTĖ, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
