Pabaiga. Pradžia 11 03
Keistuolis
Tiems, kurie skaitė Paulo Koelo knygą „Piligrimas“ ir, apžavėti šio rašinio, norės įveikti Šv. Jokūbo kelią bei tikisi surasti čia mistikos ir keistų dalykų, pasakysiu tiek: paskubėkit! Šiame kelyje yra keistuolių, kurie rengia savo keistas apeigas ar kitaip stebina piligrimus. Tuos keistuolius įdomu stebėti ir su jais bendrauti, jie prablaško piligrimo monotoniją, tačiau vietomis negali suprasti, ar tai uždarbiaujantys aktoriai, ar atsiskyrėliai, išgyvenantys iš piligrimų suaukotų pinigėlių.
Kiekvienam sutiktam keistuoliui mes suteikėme vardus, atitinkančius jų esybę. Pas vieną tokį, pavadintą „Tarzanu“, turėjom įsimintiną susitikimą. Tąsyk ėjome Leono provincijos lygumomis ir iš tolo pastebėjome vidury laukų vienišą apšiurusį statinį. Eidami artyn pamatėme besiburiuojančius piligrimus ir nusprendėme, kad tai vienas iš kioskų, retkarčiais pasitaikančių kely, kur gali nusipirkti maisto ir gėrimų. Tačiau priartėję pamatėme, kad tai – kadaise buvusiame palaikiame tvarte įrengtas gyvenamasis būstas. Jo šeimininkas, toks pusamžis sportiško sudėjimo vyrukas, už auką siūlė karštos kavos iš termoso, šalto vandens ir užkandžių. Labiausiai nustebino sulčių įvairovė. Jos visos stiklinėj taroj, o patiekiamos grynos arba, kas keisčiausia, su ledais. Galėjai vaišintis įvairiausiais riešutais, džiovintais vaisiais ir sausainiais. Paėmiau kelis riešutus, išgėrėme kavos.
Pamokos
Dar spėjau su Tarzanu nusifotografuoti, kai mus pašaukė lietuviškai. Pasirodo, mūsų kaimynas anykštėnas Gediminas irgi keliauja piligrimų keliu ir, išgirdęs gimtą šneką, nutarė pakalbinti tautiečius. Kai sužinojo, iš kur mes esame, iškart pasidomėjo, ar aš ne tas daktaras. Rokiškėną mediką jis pažįsta iš matymo. Teko nuvilti kaimyną, paaiškinau, kad greičiausiai jį suklaidino mano barzda, tačiau patikinau, kad vis tiek jam galime padėti. Gediminas pasiskundė prasta savijauta ir pykinimu, tarsi būtų apsinuodijęs maistu, o paklaustas, kiek per dieną išgeria vandens, atsakė, kad vieną ar du buteliukus, nors keliauja jau penktą dieną. Diagnozę kaip tikras daktaras nustačiau akimirksniu: dehidratacija ir organizmo apnuodijimas savo „sudegintom“ medžiagom. Žinojau, reikia gerti tris keturis litrus vandens per dieną. Dėl vandens trūkumo organizmas apsinuodija, o kojų sausgyslės praranda elastingumą ir ima skaudėti. Mes matėme daug tokių išsekusių ir vos bepaeinančių piligrimų.
Labai gaila, bet Gedimino akyse įžvelgiau: manimi jis nepatikėjo, nors gal ir patikėjo, bet manė pataupyti: buteliukas mineralinio vandens kaimo parduotuvėlėj kainuoja apie pusantro euro – nepigu, didesnį pirkti – papildomą svorį ant kupros nešti. Tad nori nenori pasidarai „ekonomistu“.
Pirmoji pamoka – negalima „ekonominti“ savo sveikatos sąskaita. Išeitis yra, mes vandenį gerdavom iš krano miestų ir miestelių aikštėse ir neapsinuodijom, nors kai kas, kaip ir mūsų sutiktas anykštėnas, to paniškai bijojo.
Štai kokia iš pirmo žvilgsnio menka problema gali sujaukti kelionės planus.
Kai Gediminui pasiūliau dieną kitą pailsėti ir sustiprėti, jis prasitarė, kad jam visos dienos suskaičiuotos: po dviejų savaičių, sekmadienį, turi atgalinį lėktuvo bilietą, nes baigiasi atostogos ir reikia trūks plyš iki to laiko įveikti Šv. Jokūbo kelią.
Antroji pamoka – šitam kely negalima planuoti toli į priekį, reikia atsipalaiduoti, atsiduoti camino ir mėgautis laisve bei ramybe.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Algimantas ŠABLINSKAS
