Tęsinys. Pradžia 11 03
Šiemet – pirmieji
Mūsų pakeleivės buvo puikiai paruošusios „namų darbus“, užtikrintai ėjo priekyje, rankose laikydamos piligrimų vadovą, ieškodamos Citadelės gatvės 55-ojo namo, kuriame įsikūrusi prieglauda. Ten pat suteikiama ir nakvynė, išduodami piligrimų pasai.
Prie lauko durų ir viduje būriavosi atvykėliai, aiškiai – būsimieji piligrimai. Prie stalų sėdėjo trys ar keturi savanoriai raštininkai ir registravo naujus atvykėlius.
Mus aptarnavo labai guvi, temperamentinga, pusamžė prancūzė, tikra Europos Sąjungos pilietė, po truputį kalbanti bemaž visomis kalbomis. Vienoj rankoj – rūkstanti cigaretė, kitoj – rašiklis, o žodžiai „liejosi laisvai“. Iš akių ji aiškiai išskaitė, ar tau suprantamas jos „esperanto“, ar ne. Sužinojusi, kad mes esame iš Lietuvos, kaipmat pasisveikino lietuviškai: „Laba diena!“ Ir tuoj pat pranešė, kad šiemet mes – pirmieji lietuviai.
Visur sutiksi lietuvį
Betarpiškai bendraudama moteris išrašė mums piligrimų pasus, uždėjo pirmuosius antspaudus ir nurodė nakvynės kambarį. Jame – šešios dviaukštės lovos, rūbų spintą atstojo kėdė, o vaizdas pro langą buvo tarsi iš lėktuvo: žemai, kalno papėdėje, įrengtame stadione komandos žaidė regbį, toliau slėnyje raudonavo stogai, o tarp jų kaip upeliai raizgėsi gatvelės.
Išėję pasivaikščioti buvome maloniai nustebint, kai mus užkalbino lietuviškai. „Sveiki. Iš kur jūs?“ – pasiteiravo moteris, vardu Ramunė. Jos kalboje buvo juntamas akcentas, sakė esanti „nuo Šiaulių“ antros bangos emigrantė, baigiantis karui su tėvais pasitraukusi į Vokietiją, iš ten – į Kanadą, kur ir dabar gyvenanti. Tądien su drauge ji užsiregistravo kelionei ir dviese ketino įveikti savąjį camino. Ir netikėk tu žmogau posakiu, kad lietuvį visur sutiksi!
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Algimantas ŠABLINSKAS
