Legendomis apipintas, paslapčių ir gamtos turtų kupinas Čedaso ežeras – rūpestis žmonėms, o retų paukščių, varliagyvių ir kitokių gyvių šeimynoms – tikras rojus. Jo vanduo, dugnas ir pakrantės – lyg gamtos laboratorija, sustyguota taip, kad viena gyvūnijos rūšis išsaugotų kitą.
Aštuonis mėnesius – nė kojos
Legendą apie Čedaso ežero atsiradimą prisiminsime vėliau. Kur kas įdomiau sužinoti, dėl kokių Čedaso ežero lobių šis vandens telkinys ir jo apylinkės pripažintos ornitologiniu draustiniu bei Europos Sąjungos (ES) saugoma svarbia retų paukščių teritorija.
Ne grožiu, o turtais
Sėliškos kilmės pavadinimo Čedasas negali pretenduoti į gražiausius ar didžiausius rajono vandens telkinius. Jis užima 49 ha, driekiasi 1,3 km. Plačiausioje vietoje telkinio plotis tesiekia kiek daugiau nei pusę kilometro. Ir gelme Čedasas nepasižymi: ežeras labai seklus, vidutinis jo gylis – mažiau nei pusė metro, o giliausia vieta – 1,8 m. Ežero dubuo stipriai užneštas dumblu, o krantai, kurių ilgis beveik 10 km, žemi, supelkėję ir apaugę krūmokšniais, į juos įsiterpę lapuočiai medžiai. Ežeru prateka Vyžuonos (Nemunėlio baseinas) intakas Minava (Miniauka).
Prie Čedasų miestelio (Rokiškio kaim. sen.) prigludęs ežeras anksčiau ne tik vietinius gyventojus, bet ir atvykėlius iš toli traukdavo įspūdingo dydžio lydekomis, lynais, karosais. O kam žvejyba nerūpėdavo, pliuškendavo irklais, sukdami valtis palei ežero pakrantes, stebėdavo gausybę įvairių ir niekur nematytų paukščių. Vietiniai pasakojo, jog anksti ryte sparnuočiai ir varlės čia rengdavo galingus chorus, kurių aidai pasiekdavo net už kilometro esančias sodybas.
Tačiau nuo 2005-ųjų Čedasas, kupinas pačios įvairiausios gyvasties, retai besulaukia žmogaus. Dėl itin reto paukščio – juodosios žuvėdros – perimvietės, jis paskelbtas ornitologiniu draustiniu, kuriame galioja griežti draudimai. Draustinio teritorija apima ne tik 50 ha ežero, bet ir didelį apyežerį.
Į Čedaso draustinį žmogui draudžiama įkelti koją nuo kovo iki spalio. Vietiniai sako, jog žmonių nebelankomam, paukščių bei kitų gyvių rojumi tapusiam Čedasui nereikia net legendų – paslapčių pakanka ir be pramanytų istorijų. Miestelio šiauriniu pakraščiu besidriekiantis ežeras jau septinti metai jiems – visiškas tabu. Tik žiemą čia nedraudžiama traukti žuvies iš eketės.
Čiulba, čeža, gaudžia…
Kokių gamtos turtų gausus Čedasas? Rajono ekologas Darutis Krivas sako, kad šis vandens telkinys ir jo apyežeris – retos gyvūnijos rezervatas. Ornitologinis draustinis yra įtrauktas į ES paukščių ir gyvūnų saugomų buveinių sąrašą. Žmogui draustinio zonoje draudžiama sausinti žemę, statyti pastatus, rengti poilsiavimo ir stovyklavimo vietas, tiesti elektros linijas, apribotas miško ir krūmų kirtimas. Ežere griežtai draudžiama plaukioti motorinėmis valtimis, visus metus medžioti paukščius, o nuo kovo iki spalio – ir žvėris. Uždrausta įveisti naujų paukščių ar gyvūnų rūšių.
O kam ir bereikia naujų rūšių, jei ir taip čia knibždėte knibžda įvairių gyvių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą bei saugomų ES.
Čedaso karalienė
Gausiausią Čedaso gyvūnijos koloniją sudaro paukščiai. Ežeras ir jo apyežeris – viena didžiausių šalyje juodosios žuvėdros perimviečių. Jų čia aptinkama iki aštuonių dešimčių. Todėl juodoji žuvėdra vadinama Čedaso karaliene.
Čia peri ir didysis baublys – gana retas vandens paukštis. Tiesa, baublių aptikta tik 2 ar 3 poros. Dvigubai daugiau rasta plovinių vištelių šeimynų, o mėlyngurklių tėra viena ar dvi poros.
Draustinyje yra gyvųjų turtų, saugomų ES: griežlių, 4-5 poros nendrinių lingių, 2 šeimynos paprastųjų medšarkių ir tiek pat upinių žuvėdrų. Pastarosios įtrauktos ir į Raudonąją knygą. Čia galima išgirsti itin retų švygždų patinų balsų, šie paukščiai įrašyti į Raudonąją knygą ir saugomi pagal ES paukščių buveinių apsaugos direktyvą.
O kur dar ežerinės nendrinukės, nendrinės startos, didžiosios antys, ilgasnapės vištelės?! Apie ežerą augančiuose krūmynuose, miškeliuose ir pievose peri miškinis kalviukas, smilginis, baltabruvis ir giesmininkas strazdai, devynbalsės, pečialindos, volungės, kikiliai, dirviniai vieversiai, kiauliukės, pieviniai kalviukai, retos geltonosios kielės, pilkosios varnos, krankliai, šarkos. Anksčiau čia gyveno ir į Raudonąją knygą įtrauktos didžiosios kuolingos, bet, anot ekologo D.Krivo, penkeri metai šių paukščių šeimynų nebeaptinkama.
Kantriausi gamtos stebėtojai pakrantėse gali išvysti retą Lietuvoje drugelį Mahagoną. Jis – ne vienintelė bestuburių kategorijos ežero įžymybė. Didžiausia bestuburių koloniją sudaro laumžirgiai. Tiesa, jie nesaugomi.
Gausu Čedase lydekų, lynų, karosų ir kuojų. Bet žuvų karalius – retas ir Lietuvoje nykstantis vijūnas.
Paryčiais ir vakare koncertus draustinyje rengia pievinės, smailiasnukės, kūdrinės varlės, gausi pilkųjų rupūžių kolonija.
Bebrai saugomi, nors kenkia
Čedase yra ir ES saugomų žinduolių. Tai ūdros ir bebrai. Prieš kelerius metus būtent dėl pastarųjų seklaus ežero ir jo apylinkių gyvūnijai buvo kilusi išnykimo grėsmė. Apsigyvenę melioracijos griovyje, esančiame palei ežero krantą, bebrai ėmėsi darbo: jie “rekonstravo” žmonių sukastą pylimą, neleidžiantį iš ežero išbėgti vandeniui ir palaikantį jo lygį. “Statybininkai”, pridarę pylime urvų, paleido telkinio vandenį ir patvenkė melioracijos griovį. Laimei, pavyko laiku užstumdyti prakiurdytą pylimą. Tačiau bebrai iš pamėgtų gyvenviečių neemigravo, pavojus nepranyko.
2007 m. Aplinkos ministerija ėmėsi rimtų žygių gelbėti ežerą: buvo parengtas projektas, pagal kurį dalį ūkininkų laukų, esančių draustinio kaimynystėje, planuota paversti pelke, o pylimą sutvirtinti taip, kad bebrai jo nebeįveiktų. Čedaso ornitologinio draustinio gelbėjimo operacija buvo patikėta Sartų regioniniam parkui.
Žinia apie tai, kad teks naikinti melioracijos įrenginius, sukėlė nerimą Čedasų gyventojams, kurių sklypai yra draustinio kaimynystėje. Jie ir rajono savivaldybė nesutiko griauti veikiančių melioracijos įrenginių.
“Kaip galėjome juos ardyti, jei nebuvo žemių savininkų sutikimo? Nelikus drenažo, apie 40 ha žemių būtų patvindyta, o po kelerių metų jos būtų virtusios pelke”, – komentavo rajono Žemės ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas Alvydas Gudonis. Jo teigimu, į Sartų regioninio parko pageidavimą savivaldybės pinigais tvarkyti bebrų pragraužtą pylimą, nebuvo atsižvelgta. Pasak p. Gudonio, steigti draustinius ir juos prižiūrėti – Aplinkos ministerijos ir jai pavaldžių institucijų kompetencija.
Darbai nevyksta
Čedasų kaimo ūkininkas Vidas Kuvikas, kurio ne vieną hektarą planuota paversti pelke, dalyvavo derybose su projektuotojais. Jis ir dar keli ūkininkai sutiko draustiniui perleisti kai kuriuos plotus, nereikalaudami už tai kompensacijų. Mat dėl ežero kaimynystės tie laukai žemdirbystei beveik netinka: drėgni, apaugę skurdžiais šlapių vietų augalais. “Siūlėme projektuotojams sutvarkyti melioracijos griovį, kuriuo bet kada gali išbėgti ežero vanduo, užtvanką, įrengti vandens surinktuvą. Bet kol kas jokie darbai nevyksta”, – sakė p. Kuvikas.
Kitos grėsmės
Ekologo D.Krivo teigimu, smarkiai kritęs vandens lygis yra pats didžiausias, tačiau ne vienintelis Čedaso draustinio pavojus. Dėl medžioklės draudimų čia prisiveisė per daug plėšrūnų: kanadinių audinių, mangutų, varnų kranklių. Šie gyviai vagia juodųjų žuvėdrų ir kitų paukščių kiaušinius bei jauniklius. Tokia situacija gali būti pražūtinga retiems sparnuočiams, kurių šeimynų mažėja.
Ežerui grėsmė kyla ir dėl žmonių veiklos: žemės ūkyje naudojamos trąšos ir augalų apsaugos priemonės kenkia natūraliai aplinkai, spartina retų gyvūnų rūšių buveinių degradavimą, ežero dumblėjimą.
Pažadai
Sartų regioninio parko direktoriaus Sauliaus Mažiulio teigimu, šiuo metu ežerui nusekti pavojaus nėra, o bebrų prakiurdyto pylimo pralaida bus suremontuota dar šį rudenį. Pasak jo, su ūkininkais sutarta užpelkinti jų melioruotas žemes, nors derybos su kai kuriais nebuvo lengvos.
“Melioracija tose žemėse buvo atlikta 1991-aisiais, tačiau nebuvo įrengta siurblinė. Ji turėjo į ežerą pumpuoti vandenį, surinktą iš aplinkinių laukų drenažo. Taigi dalis melioruotų žemių tinka tik šienauti”, – sakė p. Mažiulis. Pasak jo, mūsų rajono savivaldybė yra pažadėjusi kelių ūkininkų laukuose, esančiuose greta pelkinti planuojamų plotų, įrengti melioracijos sistemą. Ji kainuos apie 60 tūkst. litų.
Legendą prisiminus…
O pabaigai – apie legendą, bylojančią Čedaso praeitį… Pasakojama, kad toje vietoje, kur dabar telkšo vanduo, kadaise dunksojo kalnas, o ant jo stovėjo puošnūs rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Sako, deimantų ir aukso ten buvo tiek, jog kalnas nebeatlaikė svorio ir smuko vis žemyn, kol visi turtai prasmego žemėje. Įsmukusių rūmų kiaurymę lietus ir vėjas užglostė, liko tik duburys. Į tą vietą, kur dabar telkšo ežeras, atsibastė ir palapinę pasistatė benamio Čedaso šeima. Aplinkui buvo galybė bruknių. Jas benamis su vaikais ėmė rinkti. Netikėtai pasirodė nykštukas ir pasakė, kad surinktas uogas jis paims, o už jas gausiai atlygins.
Prieš saulėlydį, apsigaubęs pilko rūko drabužėliu, nykštukas vėl pasirodė, pagyrė darbščius vaikus ir mostelėjo ranka. Žemė prasiskyrė, iš bedugnės iškilo nugrimzdę rūmai, o iš dangaus ėmė šaudyti tarsi žarijomis. Vaikų dėdė suprato: tai – deimantai, auksas ir sidabras. Jis užsidegė godumu: griebė maišą, išdaužė rūmų langus ir puolė į vidų. Kas toliau dėjosi, nė vienas čedasiškis neatmena. Pasakojama, kad tik vaikai matė, kaip staiga pasipylė žaibai, dangus aptemo, giria sušniokštė, sulingavo ir prapliupo liūtis. Rytą pabudę iš miego visi pamatė pašlaitėje banguojantį ežerą…
Aldona MINKEVIČIENĖ
