Prabėgo jau penkiolika metų, kai šaltą vasario dieną į Panemunio kapines palydėjome aktyvų „Vaivorykštės“ klubo narį, poetą, mokytoją, bibliotekininką Vytautą Šavelį. Tačiau praėję metai tik dar labiau išryškino jo savitą poetinį talentą. Šiandien Vytautą prisimename skaitydami jo eilėraščių knygelę „Čiobrelių kiemas“.
Einu į Lietuvą
Einu į Lietuvą, į lėtą lietų
Ir eisiu tol, kol gyvas būsiu,
Kad šerdies medžiui neskaudėtų,
Kad paukštis rastų gūžtą
Tarsi namus, suręstus gero tėvo.
Kažkur skausmingai žaibas lūžta,
Lyg našlės žyla ievos…
Einu į Lietuvą tarsi į Dievą,
Kol sengirės ir upės manyje skaudės,
Kol žuvę mūšiuose ir sunaikinti getuos
Iš degančio dangaus gelmės kalbės.
Šventais žolynais pašlamėt norėčiau
Prie kiekvienos skausmingos tavo pakelės.
Žilvičio dūdą vėjas pučia
Iš mano meilės pašilės,
Kur praviros balandžio lūpos
Vaikus bučiuoja ir senius
Ir tirpdo nuogą žiemos kuprą.
Einu į Lietuvą – tarsi maldos namus.
Kaimietiškas ruduo
Vėl kaimas prie blyno bulvinio,
Prie spirgo rūkyto, agurko.
Rugsėjį ruduo apkabino
Ir obelis tėviškai purto.
Beržynai – geltonos pašvaistės.
Net aidas laukuos atsiliepia.
Ne gaisras. Tik kaktos iškaitę,
Kol nuoganos vienišos lieka.
Šventa ši darbymečio teisė –
Atvėstančios žemės nežino.
Tad kėdę atnešti man leiskit
Lietuviškam kaimui. Prie blyno.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
