Lapkričio 14-oji – Pasaulinė diabeto diena. Susidūrusieji su šia liga žino, kaip svarbu skaičiuoti angliavandenius, matuoti cukraus kiekį kraujyje, leistis insuliną. Suaugusiesiems tą daryti lengviau, tačiau kai diabetu suserga vaikas, į šios ligos kontrolę įtraukiama visa šeima.
Nenujautė
Rugpjūčio pradžioje šeštąjį gimtadienį atšventusiam Džiugui prieš pusantrų metų medikai nustatė I tipo cukrinį diabetą. Pasak berniuko mamos Audronės Tupalskienės, liga – autoimuninė, nes giminėje sergančiųjų diabetu nebuvo.
„Nuo pirmųjų ligos požymių iki diagnozės patvirtinimo praėjo maždaug trys mėnesiai. Dabar jau žinau, jog tam tikri vaiko elgesio pasikeitimai man rodė ligą, tačiau kai anksčiau nesi su tuo susidūręs, negali žinoti, kad tavo vaikas serga. Pirmiausia darželio auklėtojos ėmė sakyti, kad su Džiugu sunku susikalbėti, jis tapo nervingas, nelabai klauso. Padidėjusį dirglumą pastebėjau ir pati. Paskui vaikas pradėjo daug greičiau pavargti. Buvo ruduo, grįžę iš darželio dar išeidavom pasibūti lauke. Čia jis lakstydavo, būdavo judrus, bet kai eidavome namo, į trečiąjį aukštą sūnus sunkiai užlipdavo. Laiptinėje pradėdavo verkti: „Nebegaliu. Nebeisiu.“ Man pačiai nustatyta stuburo išvarža, tad net labai norėdama negalėdavau jo užnešti. Dažniausiai triukšmingai užlipdavome laiptais, o namuose sūnus griūdavo ant žemės ir kartodavo: „Nebegaliu, nebenusirengsiu.“ Tokį elgesį laikiau tiesiog vaikiškais kaprizais – išsilakstė per dieną, pavargo“, – prisiminė šešiamečio mama.
Anot pašnekovės, dar vienas ženklas, kad sūnui kažkas negerai, buvo padažnėjęs šlapinimasis į lovą: „Kartais tokia „nelaimė“ pasitaikydavo ir anksčiau, tačiau retai. O tada padažnėjo. Iš pradžių tik namuose, bet paskui ir darželio auklėtojos apie tai ėmė kalbėti. Šlapinimasis į lovą buvo priežastis, dėl kurios nusprendžiau kreiptis į medikus. Kai liga jau buvo nustatyta, sužinojau, jog dar vienas diabeto simptomas buvo acetono kvapas, sklidęs iš burnytės. Jis toks salstelėjęs, ne toks, kaip gendančių dantukų.“
Sunkiai valdoma liga
A. Tupalskienė pasakojo, jog likus kelioms dienoms iki vizito pas medikus, aplankyti jos grįžo sūnus su drauge. Ši, medicinos studentė, pirmoji įtarė, kad Džiugas gali sirgti diabetu. „Nupasakojau jai simptomus ir būtent iš jų mergina nustatė, kad Džiugas gali sirgti diabetu. Sunerimau, bet laukiau, ką pasakys gydytojai. Deja, atlikus tyrimus, diagnozė pasitvirtino. Džiugui buvo puspenktų metukų… Mus iš karto išsiuntė į Kauno klinikas. Diabetas – sunkiai valdoma liga, kadangi cukrus, kaip sakoma, labai šokinėja: pamatavus vieną kartą gali būti 20 mmol/l, o po kiek laiko jau kokie 3 mmol/l. Įprastai suaugusio žmogaus kraujyje normalus cukraus kiekis yra 5–7 mmol/l“, – teigė A. Tupalskienė.
Džiugas ir toliau lanko darželį, tik per pietus visada sulaukia mamos: „Sūnus lanko lopšelį-darželį „Varpelis“. Džiaugiuosi, kad šios įstaigos darbuotojos sutiko priimti Džiugą. Deja, Lietuvoje praktika kitokia – į darželius nenorima priimti diabetu sergančių vaikų, neva per didelė atsakomybė ir priežiūra. Aš „Varpelio“ auklėtojoms paskambinau dar būdama klinikose. Jos iš karto pasakė, kad nėra problemų. Pagrindinė auklėtoja su šia liga buvo susidūrusi, tad mokėjo suleisti insuliną, pamatuoti cukrų. Paskui tą daryti išmoko ir kita auklėtoja. Dabar Džiugas ir pats moka atlikti būtinas procedūras. Esu labai dėkinga sūnaus auklėtojoms už atsakingumą ir rūpestį: jos nuolat man skambina, informuoja apie vaiko būklę.“
Sveria maistą
Pasak A. Tupalskienės, I tipo diabetikai gali valgyti viską, tačiau tik tam tikru laiku: „Džiugas eina į gimtadienius, valgo tortus, picas, blynus. Vasarą nuvažiuojam į sodą, o jis sako: „Einu paskinti uogyčių.“ Iš karto sūnui pasakau, kad dabar valgyti negalima, o jei norės uogų, jas turi atnešti man ir kai ateis laikas valgyti, tada galės jomis pasmaguriauti. Sūnui kantriai aiškinu, jog turiu suskaičiuoti angliavandenius tam, kad žinočiau, kiek suleisti vaistukų. Valgo Džiugas ir saldainius, aišku, nedideliais kiekiais. Pavyzdžiui, padūksta lauke, o grįžusiam visada būna nukritęs cukraus kiekis, nes fizinė veikla jį mažina. Todėl dažniausiai, prieš išeinant į lauką, duodu sūnui ko nors užvalgyti. O jei taip nutinka darželyje, praverčia ir tas pats saldainis, nes saldumynas pakelia cukraus kiekį. Einant į darželį visada dėžutėn įdedu ko nors užvalgyti – duonos ar kokį traputį. Kiekvieną rytą sveriu maistą. Košes galima paskaičiuoti maždaug šaukštais, o visa kita turi būti susverta. Tačiau ir tai neleidžia būti tikrai, kad viskas gerai: kas pora valandų matuodama cukrų, neretai gaunu skirtingus rezultatus. Reikia daug išmokti, kol supranti, kiek reikia leisti insulino. Diabetu sergančių vaikų mamoms klinikose veda pamokėles, kaip skaičiuoti maistą ir jame esančius angliavandenius, insulino dozę. Be insulino galima valgyti tik maistą neturintį angliavandenių. Mes susidėliojom dienotvarkę: pusryčius pavalgome namuose, suleidžiu insulino, pietūs darželyje sutampa su mano pietumis darbe, tad aš visada važiuoju pas vaiką. Su auklėtojomis irgi susitarėme: kai vaikai vakarieniauja, kad Džiugui duotų tik maistą be angliavandenių: salotų, sūrio, dešrelę ar mėsytės be priedų. O vakarienė – vėl namuose.“
Naktį keliasi kas dvi valandas
Anot mamos, Džiugui sudėtinga sirgti kitomis ligomis: „Visos ligos: virusas, kosulys, sloga kelia cukrų. Jei matau, kad cukraus kiekis 10–12 mmol/l ir niekaip nepavyksta jo numušti, suprantu, kad vaikas kažkuo sirgs. Taip buvo prieš susergant vėjaraupiais. Aukštas cukraus kiekis negerai, tačiau daug baisiau, kai jis nevaldomai krenta ir nepavyksta jo pakelti. Tokiu atveju vaikui gali prasidėti koma (hipoglikemija). Ypač baisu, kai tai vyksta naktį: duodi medų, bananą, kad tik pakeltum cukraus kiekį. Bet vaikas vemia, cukrus vis tiek krenta, o tu nieko negali padaryti… Apima košmaras, bet išsikapstai… Kartkartėmis vaikui labai skauda kojytės. Pirmieji skausmai prasidėjo, kai sūnui buvo dveji metai. Skaudėdavo naktimis, tad vis keldavausi masažuoti. Kai susirgo diabetu, skausmai tapo tokie, kad be nuskausminamųjų negali užmigti. Visa laimė, kad jie nekasdieniai: kartais kartą per savaitę, kartais porą kartų, o kartais kuriam laikui visai pranyksta.“
Pasak A. Tupalskienės, tais atvejais, kai darželyje prasideda gripo epidemija ar koks virusas, Džiugas būna namuose. Dieną juo rūpinasi senelė. „Dieną jie susitvarko, vienas kitą pažiūri. Tačiau apie ilgesnį palikimą, ypač naktį, negaliu nė pagalvoti. Mat naktį procedūros lygiai tos pačios: pamatuoju cukrų apie 22 val. prieš miegą, tada keliuosi kas porą valandų tikrinti. Labai reta naktis, kai keliuosi tik kartą. Man ramiau: geriau atsikelsiu ir pažiūrėsiu, kaip mano vaikas jaučiasi, nei rizikuosiu…“
Gelbsti insulino pompa
Žinomos šalies žurnalistės, laidų vedėjos, visuomenininkės Editos Mildažytės inicijuoto projekto „Diabitės“ rūpesčiu šią vasarą Džiugas gavo insulino pompą: „Kai gulėjome Kauno klinikose, kitos mamos paprotino užsiregistruoti į „Diabičių“ projektą. Tai specialus fondas, renkantis aukas ir nuperkantis diabetu sergantiems vaikams insulino pompas. Šios pompos esmė – tiekti insuliną į organizmą. Ji puiki tuo, kad sumažina būtinų adatų dūrių skaičių. Veikimas labai paprastas: į šlaunis, pilvą ar užpakaliuką įvedamas kateteris, yra žarnelė ir nedidelė pompa, į kurią prisitraukia insulino. Specialiu pulteliu nustatai, kiek vaikas su maistu suvartos angliavandenių, pažymi, ar jis sveikas, ar kuo nors neserga, koks cukraus kiekis kraujyje. Yra „patarėjas“, pagal parametrus apskaičiuojantis insulino dozę. Jeigu su jo skaičiavimais sutinki, vaikui suleidžiama reikiama dozė. Viena pompa tarnauja 10–15 metų. Kateterį, jei viskas gerai, keiti kas tris dienas. Taip „sutaupai“ kokius 5 dūrius per dieną… Taigi per tris dienas vaikas išvengia mažiausiai 15-os dūrių… Jei ne minėtas fondas, 2 tūkst. 175 eurus kainuojančią pompą būčiau turėjusi pirkti pati. Nežinau, ar man būtų pavykę… Beje, šis variantas – pigiausias: kitos pompos kainuoja apie 4–6 tūkst. eurų. Tuo tarpu priemonės: kateteriai, žarnelės ir insulinas kompensuojami.“
Kol šeima neturėjo minėtos pompos, insulinas Džiugui buvo leidžiamas specialiu švirkštu – penu. Nors, pasak mamos, pirmieji dūriai tuo metu vos ketverių berniukui nebuvo skausmingi, laikui bėgant vaikas į juos reaguodavo vis jautriau. „Peno adatėlė nedidelė, vos 4 mm. Klinikose personalas stebėjosi, kad mano sūnus dūrių nebijo, nes kiti vaikai isteriškai rėkdavo. Tačiau kuo toliau, tuo skaudžiau būdavo susileisti insuliną: prieš gaunant pompą, kiekvienas dūris sūnui jau buvo skausmingas. Kai leisdavau insuliną per pietus darželyje, Džiugas vyriškai kentėdavo, o namuose – verkdavo. Be to, negali besti į tą pačią vietą… Nežinau, kaip reikėtų gyventi be pompos“, – svarstė A. Tupalskienė.
Anot mamos, yra galimybė insulino pompą gauti pagal panaudos sutartį, tačiau mažiems vaikams medikai nerekomenduoja, nes joje nėra mažų insulino dozių, pvz., 0,02 ml, kokių kartais reikia vaikams.
Apie projektą
Remiantis statistika, I laipsnio cukrinis diabetas kasmet diagnozuojamas apie 90 vaikų. Projektas „Diabitės“ sukurtas siekiant pagelbėti šiems ligoniukams, jo tikslas – surinkti pinigų ir nupirkti insulino pompas visiems sergantiesiems. Jau nupirktos 173 insulino pompos. Prisidėti gali kiekvienas, paaukodamas internetinėje svetainėje www.diabites.lt. Čia pat gali užsiregistruoti ir sergančių vaikų, kuriems reikalinga insulino pompa, tėveliai.
Pasak Rokiškio rajono diabetikų klubo „Rokiškis“ vadovės Marijonos Mieliauskienės, klubui priklauso apie 80 narių, o sergančiųjų cukriniu diabetu rajone yra apie 1000. Dauguma narių – vyresnio amžiaus žmonės, kuriems nustatytas II tipo cukrinis diabetas. „Yra dviejų – I ir II – tipų diabetas. I tipas nustatomas vaikams ir jaunuoliams, kai jų kasa nustoja gaminti insuliną. Tuo tarpu II tipo diabetas dažniausiai nustatomas vyresniems, 45–50 metų asmenims. Šio tipo diabetu sergančių asmenų kasa gamina insuliną, tačiau organizmas jo nepasisavina. Liga gali atsirasti dėl žmonių nejudrumo, nutukimo, įtakos turi ir stresas, yra paveldėjimo tikimybė. Neretai šia liga susirgę žmonės ilgai jos nepastebi, nes simptomus: kintantį svorį, pakilusį cukraus kiekį, aukštą kraujospūdį ar šlapimo pūslės sutrikimus, nurašo senatvei ir nesikreipia į medikus. Deja, nė viena diabeto forma nėra pagydoma“, – teigė M. Mieliauskienė.
Diabetikų klubo „Rokiškis“ nariai Pasaulinę diabeto dieną minės lapkričio 19-ąją, ketvirtadienį. Norintieji kviečiami 10 val. į rajono savivaldybės civilinės saugos salę.
Miglė Katinauskienė
