“Ieškodama užsienyje darbo pasitikėčiau tik draugais ir pažįstamais…” – sakydavau savo tiesą kitiems, tačiau prieš porą savaičių Norvegijoje išgyventi įvykiai parodė, kad pasitikėti galiu tik pačiais artimiausiais žmonėmis ir pačia savimi… Tokią išvadą padariau po to, kai patikėjusi tautiečių geranoriškumu leidausi į fiordų šalį valyti biurų, įstaigų bei privačių namų ir taip užsidirbti ateičiai. Iš ten grįžau labai greitai: bosas tepasiūlė draugiškai “pernakvoti”…
Pasitikėti tik pačia savimi…
Miglotos ateities perspektyvos, į neišbrendamą liūną klimpstanti šalies ekonominė ir socialinė situacija vis dažniau jaunų žmonių galvose įžiebia mintį apie emigraciją į šiltesnes, sotesnes, vaišingesnes ir savo piliečiams tvirtą gyvenimo pagrindą po kojomis paklojusias valstybes. Nors niekada iki šiol nekurpiau grandiozinių planų apie savo ateities kūrimą visų išsvajotoje Amerikoje ar kurioje kitoje šalyje, tačiau pamažėle ėmė tirpti pažįstamų ratas: draugai, palikę Lietuvą ir išvažiavę svetur, ėmė piršti mintį apie tai nors pasvarstyti… Buvau girdėjusi daugybę gražių sėkmės istorijų ir lygiai tiek pat graudžių bei amą atimančių pasakojimų apie vergijon pakliuvusius žmones. Mes – drąsi tauta: važiuojam darbo ieškoti į nepažįstamas valstybes, kurių tradicijų nė nesuvokiame. “Man nieko blogo negali nutikti”, – taip aš galvojau. Net juoką keldavo laikraščių skelbimais patikėjusių, o vėliau dėl to į didžiulę bėdą patekusių kraštiečių naivumas. “Užsienyje ieškodama darbo pasitikėčiau tik gerais draugais ir pažįstamais”, – sakydavau savo tiesą kitiems. Kartą atlikdama žurnalistinį tyrimą paskambinau į firmą, kuri merginoms darbą siūlė Didžiojoje Britanijoje. Jau per pirmąsias pokalbio minutes tariamasis darbdavys ėmė klausinėti apie išvaizdą, figūros proporcijas… Tai parodė, kokios bergždžios gali būti pastangos tokiu būdu rasti darbą. Jaunos moterys išvyksta dirbti auklėmis, valytojomis, padavėjomis, kambarinėmis nė neįtardamos, jog bus “perkvalifikuotos” tapti visai kitos profesijos atstovėmis…
Visas straipsnis šeštadienio „Gimtajame…“
Agnė Puteikytė
