Trečius metus tęsiame projektą „Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos“. Puslapių herojais jau buvo miškininkai, gamtininkai, ekologai, seniūnai, seniūnijų gyventojai, valdininkai ir kiti gamtai neabejingi žmonės. Aprašėme ir tuos, kurių dėka išsaugotos unikalios miškų buveinės: jose tebesuka lizdus reti paukščiai, veisiasi į Raudonąją knygą įrašyti gyvūnai, sėklas brandina reti augalai.
Šių metų projekto herojais kviesime tapti jaunus žmones – studentus, gimnazistus, jauniausius šios srities specialistus. Jų akimis žiūrėsime, jų žodžiais kalbėsime apie gamtą, vertinsime rajono gamtosaugos ir ekologijos problemas.
Dalyvauti Aplinkos ministerijos rengtame rašinio konkurse „Saugokime gamtą, rūšiuodami atliekas“ „Romuvos“ 3 klasės gimnazistei Eglei Galvanauskaitei pasiūlė jos auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja Indra Kazulėnienė. „Tai buvo galimybė atstovauti „Romuvos“ gimnazijai. Išgirdusi konkurso temą, sutikau jame dalyvauti, nes rašyti apie gamtą ne tik įdomu, bet ir naudinga“, – sako pašnekovė. Ji parašė ir išsiuntė rašinį tema „Mano vaidmuo aplinkoje be šiukšlių“. Autorė teigia nesitikėjusi tokio palankaus jos darbo įvertinimo. Tad Respublikos mastu užimta trečioji vieta gimnazistę ir nustebino, ir pradžiugino, o įteiktas diplomas ir 200 Lt vertės „Pegaso“ knygyno dovanų čekis dar labiau sustiprino teigiamas emocijas, suteikė pasitikėjimo savimi ir ryžto dalyvauti kituose konkursuose. „Pripažinsiu: nėra nieko geriau, nei puikus atlikto darbo įvertinimas“, – sako gimnazistė. Jai „Gimtasis Rokiškis“ pateikė klausimų apie gamtą ir ekologiją.
– Kodėl rašai būtent apie gamtą?
– Savo konkursiniame rašinyje akcentavau gamtos svarbą, išskyriau tai, kas, mano manymu, yra glaudžiai susiję su gamta. Juk apie gamtą nuolat kalbame kaip apie didžiausią pasaulio stebuklą, aukštiname jos unikalumą, deja, dažnai įžvelgdami tik gražiąją mus supančios aplinkos pusę, nesusimąstydami ir nepastebėdami kur kas svarbesnių gamtoje vykstančių procesų.
Šiandieną Motina Žemė patiria nemažai sunkumų, kuriuos sukeliame mes, jos gyventojai. Todėl savo rašinyje paminėjau šiukšlinimo, miškų kirtimo bei deginimo, teršalų neigiamą poveikį gamtai. Tuo siekiau atkreipti žmonių dėmesį į šias problemas, priminti jų priežastis ir, žinoma, pasekmes. Manau, vien naiviai gėrėdamiesi danguje plazdančiais paukščiais ar pievose žydinčiomis margaspalvėmis gėlėmis neprisidedame prie savos aplinkos tausojimo.
– Savo rašinyje, spausdintame „Gimtajame Rokiškyje“ (2011 12 17), teigi, jog gamta – „tai neaprėpiamas objektas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Gamta – mus supantis pasaulis, begalinis laike ir erdvėje, be perstojo judantis, kintantis. Be jo negalėtume įsivaizduoti tiek savo, tiek kitų organizmų gyvenimo.“ Kas suformavo tokį Tavo požiūrį į gamtą? Juk, ne paslaptis, Tavo bendraamžiai panašių dalykų neakcentuoja, nemato ar nemano esant juos svarbius?
– Aprašydama gamtos unikalumą, jos grožį bei žavesį, nesiekiau įtaigumo ar pompastikos. Esu įsitikinusi savo teisingumu. Nuo mažų dienų pakankamai daug laiko leisdama gryname ore, lakstydama rasota žole ar taškydamasi balose, tiesiog susigyvenau su natūraliais, gaiva alsuojančiais gamtos objektais, reiškiniais.
Didelę įtaką požiūrio į gamtą formavimuisi turėjo ir knygos. Jose itin vaizdžiai perteikta kiekviena gamtos dalelė man leido mintimis nuklysti į atšiauriausius žiemos speigus ar šiltuosius kraštus. Tad vaikystėje patirtas gilus įspūdis išliko, tik šiandien jis galbūt rimtesnis, virtęs pagarba, atsakomybe savajai Žemei. Įskiepyti tokį požiūrį į gamtą padėjo ir aplinkiniai – tėvai, artimieji, jų pavyzdingas elgesys.
– Rašai, jog „gamta – visų namai“. Ar Tau pačiai jie svetingi, ar jautiesi juose lyg savuosiuose? O gal gamtoje ko nors trūksta?
– Manau, gamta apjungia visus – gyvūnus, augalus ir, be abejo, žmones. Visi gyvi organizmai gali vadintis pilnateisiais gamtos gyventojais. Tačiau, mano nuomone, egzistuoja ir pavaldumo bei tvarkos principas – kaip elgsiesi gamtoje, taip ir būsi jos priimtas. Tad svetingumas – gana individualus reiškinys, matuojamas mūsų pačių nuveiktais darbais. Nors negalėčiau savęs vadinti idealia gamtos mylėtoja, tačiau aš stengiuosi nesugriauti jos pusiausvyros, „taisyklių“.
Prisipažinsiu: gamtoje praleidžiu kur kas mažiau laiko, nei norėčiau. Tačiau turėdama laisvą minutę, savo sielą atgaivinu būtent joje slypinčių stebuklėlių dėka. Tad galiu drąsiai teigti: aš – Žemės vaikas – gamtoje jaučiuosi lyg savuosiuose namuose.
– “Kartkartėmis paukščiai atrodo taikūs, vikrūs ir žaismingi, o retkarčiais pralekia lyg skrosdami dangų, tarsi norėdami įbauginti aplinkinius, išreikšti pyktį… Visai kaip žmonės, jie niršta. Galbūt tai noras pakilti dar aukščiau, o gal siekis išlikti?“ – tai Tavo rašinio citata. Ar tai noras pakilti aukščiau, ar siekis išlikti?
– Rašydama konkursinį rašinį panaudojau paukščio motyvą, nes man jis – žemės ir dangaus tarpininkas. Tai gana paprasto žemiškojo bei paslaptingo, šviesaus ir džiugesio kupino dangiškojo gyvenimų simbolis. Minėdama kilimą į aukštį bei siekį išlikti, išgyventi, tarsi uždaviau retorinį klausimą – kas paukščiui artimiau, tačiau ką jis yra priverstas rinktis?
Optimistiškai pateikta pirmoji klausimo dalis – tarsi naivuolio akimis stebimas pasaulis, nenoras susitaikyti su realybe.
Kaip bebūtų gaila, manau, jog laisvas skrydis į aukštumas paukščiui jau seniai svetimas. Šiandieną jis kovoja už savo būvį, išlikimą. Tad esu įsitikinusi, jog paukščiai, lyg iš pykčio skrosdami dangų, siekia vieno – kaip nors išgyventi.
– Koks metų laikas Tau gražiausias ir kodėl? Kada labiausiai pajunti esanti gamtos vaikas?
– Kaip ir minėjau, kiekvienas gamtos komponentas man savaip žavus. Jis teikia teigiamų pojūčių. Nuolatiniame metų cikle galima įžvelgti įvairiausių gamtos unikalumą įrodančių detalių.
Man mylimiausias metų laikas – vasara. Mane užbūrė saulė, šiluma, poilsis ir, aišku, nepaprastas gamtos grožis. Dėl nuolatinio šilumos poreikio juokais esu vadinama „šaltakrauje“, tad vasarą galiu pamiršti kalenimą nuo šalčio dantimis ar šiltas šlepetes. Galimybė vasarą atsikvėpti po intensyvių mokslo metų suteikia ne ką mažiau džiugesio, tačiau bene pagrindinis šio metų laiko privalumas – galimybė gėrėtis visu savo grožiu alsuojančia gamta.
Tvirtai žinau, jog žvilgančių rasos lašelių, banguojančio rugių lauko ar liepsnojančio saulėlydžio grožiu gėrėsiuosi dar ne vieną vasarą.
– Kuo dar, be rašinių, prisidedi prie to, jog gyventume ekologiškai, saugotume gamtą ir joje egzistuojančią gyvybę?
– Manau, gamtos saugojimas nėra tiesiog laisvalaikio praleidimo būdas ar hobis. Tai itin atsakinga veikla, kuria užsiimti privalo kiekvienas Žemės pilietis. Kiek įmanydama, prie to stengiuosi prisidėti ir aš.
Šiltuoju metų laiku didesnius atstumus stengiuosi įveikti dviračiu, namuose naudoju elektros energiją taupančias lemputes, sodinu įvairius augalus, nešiukšlinu, dalyvauju aplinkos tvarkymo akcijose, raginu ir kitus gamtoje elgtis atsakingai. Tai nėra žygdarbiai, tačiau aš tikiu: jei kiekvienas nors dalele prisidėtų prie gamtosaugos, maži darbai virs tikrais stebuklais.
– Koks žmonių, institucijų ar pareigūnų požiūris į gamtą tave labiausiai skaudina?
– Vis dažniau sutinku pesimistiškai ar net prieštaringai mąstančių žmonių. Jų neveiklumas, o dar blogiau – gamtos niokojimas tampa kasdienybe, į kurią, mano nuomone, žvelgti atlaidžiai negalima. Daugelis žmonių gyvena šia diena ir nesusimąsto apie rytdieną. Jie nekreipia dėmesio į aplinkos problemas: oro taršą, augalijos bei gyvūnijos niokojimą, energijos švaistymą. Beje, yra ir tokių, kurie nemato prasmės kažką keisti. Kai kurie žmonės kratosi siūlymo prisidėti prie kilnaus tikslo, esą jiems pakanka ir savų rūpesčių.
Toks dingsčių bei lėkštokų pasiaiškinimų ieškojimas man nesuprantamas. Skaudu išgirsti, kai bendraamžiai ar net suaugusieji kritikuoja, smerkia tuos, imasi išsaugoti gamtą. Esu tikra: tereikia noro, tarpusavio supratingumo bei truputėlio pastangų, ir bendras troškimas bus įgyvendintas.
– Paminėk savo mylimiausią paukštį, medį, vietovę. Kur ir kada gamtoje labiausiai pailsi ir atsigauni?
– Tikriausiai kiekvienas turime sau artimą gamtos kampelį, mylimiausią gyvūną ar gražiausią augalą. Galbūt vienam tai tik estetinis grožis, kitam – savęs atspindys.
Aš žaviuosi net menkiausiomis mūsų aplinkos dalelėmis, tad išskirti kelias nelengva.
Mano mylimiausias paukštis – žuvėdra. Tai paprastas jūrinis paukštis, nuolatos primenantis man vasarą, laisvę, gėrį.
Gražiausias medis – šermukšnis. Vos pažvelgus į nedidelį, kuklų, tačiau rudenį raudonomis uogomis bei paraudusiais lapais tviskantį medį, praskaidrėja nuotaika, nebaisios šiurkščiausios darganos.
Labiausiai patinkanti vietovė – prie Kupiškio marių esantis šeimos vasarnamis.
Nedideliame kaimelyje stovintis paprastas, prosenelio rankomis statytas jaukus namelis – tikrų tikriausia atgaiva kūnui ir sielai. Tai vieta, į kurią vykstu su malonumu ir iš kurios išvykti labai nesinori. Plačios pievos, beribiai laukai, netoliese tyvuliuojantis vandens telkinys – visa tai sukuria magišką aplinką, kurioje labiausiai pailsiu ir atsigaunu.
– Kokią Rokiškio rajono vietą, Tavo manymu, derėtų saugoti labiau, atsakingiau?
– Rokiškio krašte gausu įspūdingo grožio kampelių – ne tik įmantrių statinių, bet ir gamtos paminklų. Tai Rokiškio dvaro rūmai, Nepriklausomybės aikštė ar Liongino Šepkos parkas.
Mano manymu, Rokiškio miestas yra pakankamai tvarkingas. Tačiau didesnio dėmesio reikėtų aplinkinių gyvenviečių bei kaimelių paveldo saugojimui, tvarkymui.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie šiukšlių rūšiavimą. Ar Tu rūšiuoji šiukšles?.
– Pritariu šiai idėjai, tačiau kol kas kasdienių buitinių šiukšlių nerūšiuoju, nors didesnes atliekas, tokias kaip stiklą, kartoną, metu į tam skirtus konteinerius. Nereikalingą buitinę techniką ir įvairius prietaisus irgi priduodu į tam skirtas vietas.
– Kokias gamtosaugos problemas išskirtum?
– Viena didžiausių problemų – teršalų išmetimas į atmosferą. Atliekų bei kuro deginimas kelia grėsmę visai gyvajai gamtai. Nesiimdami būtinų veiksmų ir toliau siekdami vien materialios naudos, galutinai prarasime natūralųjį gamtos grožį, sunaikinsime joje vyraujančią harmoniją ir pražudysime patys save.
– Ar „Romuvos“ gimnazijoje vyksta seminarai, paskaitos ekologijos tema?
– Šiuo metu ekologija – itin dažna tema. Mūsų gimnazijoje rengiamos viktorinos, įvairūs renginiai ekologijos tema, taip pat organizuojamos paskaitos. Viena paskutiniųjų – klimatologės Audronės Galvonaitės paskaita „Atmosferiniai reiškiniai. Klimato kaita“.
– Kokią specialybę rinksies baigusi gimnaziją?
– Pastaruoju metu šis klausimas man tampa vis didesne kančia… Džiaugiuosi ir netgi truputėlį pavydžiu tiems, kurie tiksliai žino savo ateities planus. Tuo tarpu manieji – kiek migloti. Vaikystėje buvau tikra, jog paūgėjusi tvirtai nuspręsiu, ko noriu.
Paūgėjau, tačiau, pasirodo, viskas ne taip paprasta. Neužtenka turėti tam tikrą pomėgį, reikia žvelgti šiek tiek plačiau, pasverti savo galimybes bei norus ir tik tada priimti galutinį sprendimą. Šiandieną save matau skirtingose pozicijose, tad konkrečios specialybės įvardinti negaliu. Save raminu, jog dar yra laiko… Tikiuosi, ateinančiais metais nuspręsiu, kur galėčiau save realizuoti.
Manau, ne taip svarbu pasirinkti populiarias ar paklausias studijas. Svarbiausia, kad jos tiktų ir patiktų. Tik pasirinkusi sau artimą veiklą galėsiu jaustis ramiai ir sugebėsiu įgyvendinti savus troškimus.
Reda MILAKNIENĖ
