Eimis Šeršniovas: „Visada noriu dramos…“

Eimis ŠERŠNIOVAS į klausimus atsakinėja vos radęs laisvesnio laiko tarp repeticijų – moko vaikus šokti keliose studijose ir privačioje mokykloje Vilniuje. Tačiau jam šito NEGANA. Jau trejus metus Eimis fotografuoja. Neslepia, kad yra pamišęs dėl šito meno, po sakinį renka žinias „žiauriai brangiuose“ kursuose ir stengiasi kurti maksimaliai gerai. Tiesa, skirtingai nei kai kurie „chaltūrščikai“, vis dar nedrįsta savęs vadinti fotomenininku. Kaip yra iš tikrųjų, galėsite tuoj įsitikinti – kitą savaitę pradės veikti pirmoji E. Šeršniovo kartu su Sigitu Daščioru fotografijų paroda. Išsamiau apie parodą ir S. Daščiorą – šeštadienio „Gimtajame…“. O šiandien su Eimiu kalbamės ne tik apie nuotraukas… Jis turi ne vieną spalvą – štai dėl kažin ko nuoširdžiai nusikeikia, o po minutės, išsitraukęs telefoną, gali fiksuoti prisirpusias šermukšnio uogas šalia tokios pat spalvos „ryžos“ galvos. Ir seniai nebesvaigsta dėl savo, kaip breikerio, sėkmės „Lietuvos talentuose“. Bet Rokiškio vaikus šokti vis dar moko – nenori gabiųjų „paleisti į gatvę“, per daug į juos sudėjo kantrybės…   

–  Rokiškėnai  Tave vis dar pažįsta kaip breiko gerbėją, vaikiną, ant scenos išdarinėjantį kažką nerealaus? Ar breikas tavo gyvenime dar užima kokią vietą, ar fotografija dabar – svarbiau?

 – Šokis ir fotografija man svarbiausia. Jau nebėra, kad viena –  hobis, o kita – darbas. Kartais juokauju, jog fotografija ir choreografija – panašiai skambantys žodžiai. Man jie neatsiejami, vienas kitą netgi papildo. Ir nėra taip, kad tingiu, negaliu… Nesinori užmigti. 

Prieš kokius trejus metus pradėjau skaityti apie fotografiją. Iš pradžių – straipsnius. Užsikabinau. Po trijų mėnesių nusprendžiau, kad reikia „fotiko“. Tėvai remontavo namą, kieme – daug geležių. Surinkau, pardaviau, nusipirkau. Tada nuėjau pas Sigį ir jį priverčiau: „Gyvuly tu, „fotkink“. Nėra kam pozuoti? Aš galiu…“  Pradėjom nuo kažkokių sudžiūvusių gėlyčių, sniego. Tik fotoaparatas prastas. Teko investuoti. Pradėjome rimčiau dirbti. Ir kaip tik – bendraklasio vestuvės. O jis pamatė mano nuotrauką ir skambina: „Noriu, kad tu fotografuotum.“ 

– Ne kartą girdėjau, kaip Jūs su Sigitu Daščioru vienas kitą traukiat per dantį. Dėl meninių dalykų – irgi. Ar jis Tau kūrybos prasme – pavyzdys, tas, iš kurio mokaisi?

 – Mes su Sigitu vienas kitą papildom. Sigis užvedė ant kelio, davė supratimą. Dėl to esu dėkingas. O aš jį irgi stumtelėjau į priekį, priminiau, kad reikia imti ir daryti.

– Ar jau galėtum fotografijoj „iškrapštyti“, parodyti žmogaus sielą?

–  Žmogaus charakterį nuotraukoje per portretą galima atskleisti įstabiai. Sielą „iškrapštyti“ sunku. Žmonės ir taip turi per daug „veidų“. Dauguma nori parodyti gražiąją pusę. Nors kita tokia pat reikšminga, tik sukelia skirtingų reakcijų. Bet jei klausimą pakeistumėme… Tarkim, ar nuotrauka gali prisiliesti prie žmogaus sielos? Atsakymas būtų teigiamas. Kaip ir muzika, filmai, taip ir nuotrauka gali sukelti daug emocijų. Galbūt žvelgdamas į paveikslą (Eimis nuotraukas neretai vadina paveikslais – aut. past.), gali mintimis grįžti į jautrų savo gyvenimo tarpsnį. Aš pats esu dramatiškas. Ir savo fotografijose visada noriu temos, dramos. Labai svarbu akys. Man reikia, kad nuotrauka kažką pasakotų. Tada nebūtų gėda ir žurnalan įdėti. 

– Kas slepiasi po žodžiais „aš pats esu dramatiškas“? Gal pats turi daug kaukių, veidų, talentų ir nežinai, kurį labiau puoselėti?

– Ir  fotografijoje, ir šokyje man patinka jausmai. Kaukes turime visi, bet aš visada žinau, ko noriu iš gyvenimo. Dar mokykloje žinojau, kad šoksiu. Dabar darau viską, kad nuotraukos būtų geriausios, kokias galiu sukurti. Lankau  kursus Dizaino kolegijoje. Ne diplomas, ne popierius – esmė. Kartais gailiuosi, kad nuėjau, laiką sugaišau, kartais per paskaitą sužinau tik vieną reikalingą sakinį. Tarkim, apie šviesą. Būna, pasitikrinu, jog darau teisingai. Kalbant apie fotografiją, esu maksimalistas. Kasdien bendrauju su autoritetais, geriu informaciją iš seminarų, lankau parodas. Taip palengva atrandu savitą stilių. Moku šokti, groti, fotografuoti. Bet tai tik spalvina mano gyvenimą.

– Kuo išsiskiri iš minios fotografuojančiųjų gražias merginas? Ar į akiratį patenka ir vyrai, medžiai, kažkas nerealaus? Kuo esi unikalus, kitoks?

– Mano pasirinktas fotografijos žanras – portretas ir vestuvės – vienas sudėtingiausių. Graži mergina tai nėra lygu graži, tvarkinga, nuostabiai pateikta jos nuotrauka. Neužtenka vien paspausti  mygtuką tam, kad turėtum dramatišką foto. Savo modeliui visada pasakau, ko noriu, bandau jį nuteikti, galbūt ir įsijausti į personažą, šiek tiek sugraudinti ar priversti nusišypsoti. Tai dar ir psichologiniai aspektai. 

Fotografuoju ir vyrus, ir moteris. Patinka išskirtinius bruožus turinčios personos – su tatuiruotėmis, randais, strazdanomis.

O peizažus vadinu hobiu. Būtent šiuos dalykus fotografuoju juostiniais fotoaparatais, taip pat ir telefonu. (Parodoje bus keletas meninių darbų, darytų „camera obscura“ juostiniu fotoaparatu) Pasikartosiu, visas mano unikalumas – paprastumas. O kai prisideda maksimalizmas, tada pieštuku paišau ant lapo būsimus savo darbus.

– Vestuvių fotografija – tai tiesiog darbas, už kurį neblogai mokama. O gal klystu? Gal vestuvės – neartos dirvos, tinkamos kūrybai?

– Pirmiausia tai – labai sunkus darbas. 12 valandų su fotoaparatu ant kaklo ir dešimt kilometrų su  kuprine ant pečių – tik lengvoji dalis. Visas juodas darbas vyksta prie kompiuterio retušuojant nuotraukas. Juk jos neįkainojamos, turi išliekamąją vertę, jų net atiduoti automobilyje, skubant, negalėčiau. Nors yra tokių, kurie palieka prie jaunavedžių namų durų.

Aš „kaifuoju“ dirbdamas. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis, dirbti su jaunavedžiais kaip komandai – išvien. Su būsima pora keletą kartų susitinkame, kad pajaustumėm ryšį. Visos vestuvės – savitos, unikalios, todėl tikrai yra erdvės kurti. 

Mes su Sigiu jau galim sau leisti rinktis, ką fotografuoti. Būna, kai kurių jaunavedžių atsisakom.

– Kas tie fotografai – tavo autoritetai?

– Negaliu išskirti vieno. Žaviuosi žmonėmis, kurie dirba juostiniais fotoaparatais ir išgauna nerealias kompozicijas. Yra keletas lietuvių ir nemažai užsieniečių, kuriuos seku feisbuke ir žaviuosi jų darbais. Tai Algimantas Aleksandravičius, Ramūnas Danisevičius, Amanda Diaz, Jarrad Seng, Karim Roushdy.

– Kokia tavo muzika, filmai, knygos?

– Muzikai randu laiko tik per šokių pamokas arba vairuodamas. Labai mėgstu fantastinius filmus apie kosmosą. Vaikystėje norėjau būti astronomas. Tiesa, jau septynerių žinojau, kad astronomas nieko Lietuvoje nepasieks. Negi dirbsi Molėtų observatorijoj?.. Mėgstu ir saikingas neperdėto  juoko komedijas, gyvenimiškas dramas. Tačiau laiko tam nebelieka. Tik literatūrai apie fotografiją. Mano visos knygos jau treti metai vien apie tai. Turiu jų kalną ir semiu informaciją.

– Tai Tavęs breikeriu jau nebevadinti?

– Breikeriu aš buvau paauglystėje ir studijuodamas. Baigęs šokio edukologijos studijas tapau choreografu. Laiko treniruotis pats turiu nedaug. Visas žinias skiriu vaikams, susišneku su jais. Vienas vakar per repeticiją sakė, kad man 60 metų. Gal dėl barzdos? (juokiasi – aut. past.)

Esu labiau treneris negu šokėjas. Gyvenu Vilniuje, o savaitgaliais – Rokiškyje. Galiu pavadinti save savanoriu. Rokiškyje turiu dvi šokių grupes. Gal kas ir stebisi, ką aš čia veikiu? Nenoriu gabių vaikų paleisti į gatvę. Per daug jėgų ir kantrybės į juos sudėjau.

Reda Milaknienė