Užklupę speigas, šaltis ir sniegas gąsdina toli gražu ne visus. „Mūsų augintiniai tarsi atsigavo: guli sau apšerkšniję ant sniego ir nemato vargo, nors prieš tai jų nebuvo įmanoma išprašyti iš pastogės… O jei kurią dieną išlenda saulutė, būna, kad iš džiaugsmo net strikinėja, mūroja“, – pasakoja ūkininkas Tomas Davainis ir neslepia, jog prieš dešimtmetį iš Vokietijos parsigabenta pirmoji 33 galovėjų banda jį „užvedė“ ant kelio ir kasmet keliami vis didesni tikslai. „Planų ir idėjų daug: savo eilės laukia naujai pastatytas 300 vietų tvartas, tikimės gerų žinių apie pateiktą projektą našesnei ūkio technikai įsigyti ir kt. Dažniausiai pristingam tik vieno – laiko visiems turimiems planams ir idėjoms įgyvendinti“, – atvirauja pašnekovas.
Papirko gauruočių romumas ir nereiklumas
Lygiai prieš dešimtmetį Legiškio (Panemunėlio sen.) kaime kurtis pradėję ūkininkai Dangira ir Tomas Davainiai buvo vieni pirmųjų, sumaniusių į Lietuvą iš užsienio parsigabenti tuomet dar mažai kam žinomų mėsinių galvijų – galovėjų. Vokietijos ūkyje kurį laiką uždarbiavusį T. Davainį papirko šių gauruotų beragių karvių romumas ir nereiklumas: ilgais plaukais ir pūkais apaugę galvijai, turėdami pašiūrę užuovėjai, be vargo lauke gali leisti net speiguočiausias žiemas, yra ilgaamžiai, neimlūs ligoms ir nereiklūs pašarams. „Seniausioms mūsų bandos karvėms šiemet bus penkiolika metų, bet dėl jų nekyla jokių problemų: veršiuojasi, kaip veršiavosi, iš karto po to – stojasi ir eina. Dėl pašarų irgi netenka sukti galvos: vasarą „skuta“ žolę 25 ha ploto aptvare, žiemą minta šienu, pavasariop gauna druskos su mikroelementais, o pasilepinti miltais duodame tik veršeliams. Išsinuomotą apleistą, neįžengiamą, šabakštynais užžėlusį valstybinės žemės lopinėlį pernai „sutvarkė“ taip, kad gali eiti grybauti: nuskabė visus karklus, iššukavo kiekvieną ganyklos centimetrą, nepalikdami jokių žolės kuokštų“, – pasakojo ūkininkas. Anot jo, ramūs, neagresyvūs, atskirai nuo karvių besiganantys buliukai vasaromis didžiąją laiko dalį praleidžia klaidžiodami po visą aptvaro teritoriją, tuo tarpu veršeliais besirūpinančios karvės – sėslesnės, dažniau sukiojasi prie specialiai joms ir veršeliams įrengtos pastogės.
Bandoje – 62 galovėjai
Šiandien Davainių aptvaruose mūroja 62 galovėjų banda. „Vienu metu jų buvo daugiau nei šimtas, bet ilgainiui pamatėm, kad bandą būtina mažinti, nes šlapiuoju periodu ėmė stigti sausos nesutryptos vietos galvijams prigulti, teko papildomai juos šerti“, – pasakojo T. Davainis. Anot jo, problemų dėl realizacijos nekilo, nes daug priežiūros nereikalaujančių galvijų ėmė dairytis įvairiuose Europos Sąjungos remiamuose projektuose aktyviai dalyvauti ėmę smulkieji ūkininkai. „Susidomėjimas galovėjais didžiulis, per dieną kartais sulaukiu net kelių skambučių. Domisi žmonės iš visos Lietuvos: vienas dusetiškis ir pora uteniškių iš mūsų ūkio yra įsigiję iš karto nemažas bandas, tuo tarpu kiti perka po kelis tam, kad bandą galėtų įsiveisti patys. Jų auginimu domisi ir mūsiškiai – pavasarį 8 galovėjai iškeliaus į Obelius“, – pasakojo ūkininkas.
Pelningiau auginti veislei, o ne mėsai
Pasak T. Davainio, iš pradžių ūkininkavimo vizija sieta su galovėjų auginimu mėsai, tačiau vėliau rinkos poreikiai padiktavo savo – ėmė juos auginti veislei. „Į mėsos perdirbimo įmonę Utenoje iškeliauja tik veislei neparduoti buliukai, bet tokių nedaug, pvz., pernai nebuvo nė vieno, o šiemet neparduotus kol kas turim šešis“, – sakė T. Davainis. Anot jo, kol yra šių mėsinių galvijų poreikis, pelningiau išlaikyti veislininkystės kryptį, nes viena veršinga galovėjų telyčia rinkoje dabar kainuoja maždaug 1,3 tūkst. Eur, buliukas – apie 1 tūkst.
„Mums pasisekė dėl to, kad ūkininkauti pradėjome kaip tik tuo metu, kai prasidėjo visos europinės paramos, 50 proc. pirmųjų galovėjų bandos įsigijimo išlaidų kompensavo valstybė. Laiku įsėdę į traukinį, pasinaudojome visomis įmanomomis galimybėmis, o tam, kad viskas vyktų dar sparčiau, savo atskirą ūkį įkūrė ir žmona“, – neslėpė ūkininkas.
Planų – ne vienas, pristinga tik laiko jiems įgyvendinti
Nuo 25 ha nuosavos žemės lopinėlio prieš dešimtmetį ūkininkauti pradėję Davainiai, šiandien jau sukasi 800 ha plote, iš kurio liūto dalis tenka pagrindiniam šeimos pajamų šaltiniui – augalininkystės ūkiui. „Turimai galovėjų bandai per žiemą aprūpinti pašaru reikia maždaug 100 ha pievų, visa kita skirta augalininkystei. Iš pradžių galvojau, jog 500 ha bus riba, bet vėliau, pasinaudojus parama ir susipirkus visą reikalingą techniką, pamačiau, kad jai „įdarbinti“ reikia daugiau plotų. Dabar laukiam Nacionalinės mokėjimų agentūros žinių: jei patvirtins paramą dar našesnei technikai įsigyti, vėl reikės galvoti, kaip iš jos išgauti maksimumą“, – neslėpė T. Davainis. Pasak jo, erdvės plėsti dirbamos žemės plotus dar yra. „Pastaruoju metu dažniausiai pristingam tik vieno – laiko visiems turimiems planams ir idėjoms įgyvendinti“, – sako ūkininkas ir ranka pamoja į naujai pastatytą ir kol kas tuščią 300 vietų tvartą, užsimena apie mintį greta augalininkystės ir mėsinės galvijininkystės išbandyti daržininkystę bei apie planus įsirengti nuosavą mėsos išpjaustymo cechą.
Mėsa reikalauja specialaus paruošimo
Tik žole ir šienu mintančių galovėjų mėsa savo maistinėmis savybėmis artima žvėrienai, įsivaizduojamoje kokybės eilėje ji užimtų vietą tarp žvėrienos ir jautienos. Dėl šios priežasties – nepigi, vertinama gurmanų, sveikos gyvensenos šalininkų. Bet tam, kad valgytojui atiduotų visas gerąsias savybes – būtinas specialus jos paruošimas – gana ilgas, maždaug 10 dienų trunkantis mėsos brandinimas 0 laipsnių temperatūroje. „Norinčiųjų paragauti galovėjų mėsos – daug, tačiau kol kas neturime sąlygų kokybiškam jos paruošimui – reikia mėsos išpjaustymo cecho, kuriame būtų galima ją brandinti. Esame bandę pasinaudoti kitų siūlomomis paslaugomis, bet ne tas – brandinamą mėsą neigiamai veikia šaldytuvo darinėjimas, o tokių „taškų“, kur būtų sąlygos ją laikyti atskirai netoliese nėra. Dėl šios priežasties yra minčių apie nuosavo mėsos išpjaustymo cechą, bet vis neateina tam laikas“, – sakė ūkininkas.
Nepigiai atsieinantis malonumas…
Pasak T. Davainio, dėl didelio valgytojų susidomėjimo, šiemet jis planuoja savotišką eksperimentą: pasinaudos tolėliau esančių cechų paslaugomis ir kokybiškai paruoštą buliuko skerdieną padalins į 5 paketus – atskiriems pirkėjams. Paklaustas, ar daug kas galėtų tokius įpirkti, atsakė: „Vien mėsos kilogramo paruošimas (skerdimas, brandinimas, vakuumavimas ir kt.) dabar atsieina maždaug 2 Eur. Galutinę jo kainą žinosiu tik paskaičiavęs visus auginimo kaštus, bet kol kas to tikrai nedariau.“
Pasak ūkininko, tam, kad išaugintum skersti tinkamą 500–600 kg buliuką, reikia maždaug 2–2,5 metų. „Galovėjai – ekstensyvi, lėtai auganti mėsinių galvijų rūšis. Bandyti pagreitinti jų augimą neapsimoka, tuo gavau įsitikinti pats: smalsumo dėlei sumaliau toną kviečių, toną žirnių ir… nė nepastebėjau, kaip greitai ji dingo. Geriau leisti jiems pasiganyti 2–3 mėn. ilgiau, nei šerti miltais, nes galutinis rezultatas – tas pats“, – patirtimi dalinosi T. Davainis. Paklaustas, ar paties šeima dažnai leidžia sau pasimėgauti gurmaniška augintinių mėsa, tik juokiasi: „Per brangu. Ragauti – ragavome, bet dėl trijų asmenų šeimos tokius pinigus kainuojančio galvijo savo reikmėms tikrai neskerdžiame. Esu medžiotojas, tad užtenka žvėrienos.“
Nori sutarti – apsišarvuok kantrybe, nori prisikviesti – turėk riekę duonos
Ūkininkai D. ir T. Davainiai apie savo augintinius galėtų papasakoti nemažai įdomybių, pvz., kad šie masyvūs galvijai po didžiulius keliolikos hektarų aptvarus keliauja ne padrikai, o tik tam tikrais apgalvotai išmintų kelių „maršrutais“. „Galovėjai – tikrai labai taikūs ir ramūs galvijai: nors buliukai nuolat tarpusavyje konkuruoja stumdydamiesi beragėmis kaktomis, tačiau žmogaus vengia. Saugotis reikia ką tik apsiveršiavusių karvių: jei prie tokios artiniesi ir matai, kad kinkuoja galvą – geriau nebandyk“, – sako T. Davainis ir pasakoja apie per dešimtmetį pasitaikiusį vieną išskirtinį atvejį, kai karvė leidosi melžiama, nes veršiukui ilgą laiką nesisekė pačiam žįsti dėl užakusių jos spenių. Kitais atvejais tenka gudrauti, pvz., prie atskirti norimo veršiuko artintis sėdint traktoriaus kauše tam, kad vėliau, jį sugriebus už pakarpos ir įsikėlus į vidų, pavyktų saugiai pasišalinti nuo jį saugančios motinos. Tai, kad motiniškas galovėjų karvių instinktas ypač stiprus, pasak D. Davainienės, rodo ir dažnai matomas vaizdas: ganytis toliau į aptvarą traukiančios karvės netoliese palieka vieną veršiukų „auklę“: „Jei ta pastebi kokį pavojų – iš karto duoda signalą kitoms ir, žiūrėk, visos jau čia – susispietusios į krūvą, o jos viduryje – jaunikliai.“
Tam tikrų įgūdžių, o tiksliau, vidinės ramybės, pasak T. Davainio, reikia turėti ir norint su galovėjais susitarti. „Jei, pvz., iš aptvaro ištrūkusius galovėjus bandysi atgal suvaryti šaukdamas – nieko nebus. Jie niekada neparodys agresijos, nepuls, bet lyg vėžiai darys viską atbulai –
tiesiog ramiai nueis į kitą pusę… Su jais gali tik gražiuoju – turi prašyti, duoti laiko pasidairyti, pastovėti… Galovėjai – bandos galvijai, todėl ištrūkę – pasigano, pasidairo, o paskui patys veržiasi sugrįžti“, – pasakoja ūkininkas.
Iš kalnuotosios Škotijos kilę galvijai yra gana masyvūs ir ramūs, bet atkaklūs kopėjai, niekada neapeinantys nė vienos kalvelės, nė vieno skardžio. Įsikabaroti į tokį jiems – būtinybė. „Paglostyti leidžiasi tik vienas kitas, bet… jeigu nori prisivilioti nors trumpai akimirkai – turėk riekę duonos. Vienas darbuotojas taip pripratino, kad dabar jų smalsumui sužadinti kartais užtenka tik pačežinti duonos maišelį – ir jau atbėga ištiesę kaklus“, – šypsosi T. Davainis.
Agnė Mackuvienė
