Ji be atokvėpio gali deklamuoti dešimtis kraštiečio poeto Pauliaus Širvio eilėraščių, lenktyniauti kartingais, moka susiremontuoti lygintuvą, iš kiekvienos buities smulkmenos – sukurti grožį. Beveik kasdien ji „sėdi facebooke”, treniruojasi, o ašara sužvilga tik prisiminus mokyklos uždarymą ir netikėtą sutuoktinio mirtį. Tai – Aleksandravėlės kaimo (Obelių sen.) gyventoja, ilgametė mokytoja, septyniasdešimtmetė Genovaitė ŠAJAUKIENĖ. „Žmogaus gyvenimas margas kaip genys,” – sako pašnekovė, linkinti visiems „Gimtojo…” skaitytojams net ir pilkiausiomis minutėmis neprarasti optimizmo.
Kaimo siela
„Ji – mūsų kaimo siela”, – taip apie Genovaitę, ilgametę mokyklos pedagogę ir renginių organizatorę sako Aleksandravėlės žmonės. Kaimo šventėse, susitikimuose, literatūrinėse popietėse be jos – nė žingsnio: ji sustyguos, sudėlios, surikiuos taip, kad bus gražu, šilta ir savam, ir svečiui. Kolegos pedagogai, mokiniai ir jų tėvai žinojo – jeigu kur rado įdomesnę pakuotę, medžiagos, siūlų, medžio atraižų, viską reikia nešti mokytojai Genovaitei. Iš šio turto ji su mokiniais kūrė renginių puošybos elementus ir taip mokė vaikus „gyvenimo be atliekų”. Sugalvoti renginių scenarijus, į bendrą veiksmą įtraukti nuo mažo iki gražaus amžiaus vietos gyventojo, taip pat – ir garbų svečią, veikliai pedagogei buvo neapsakomas malonumas.
„Toks mano būdas, tokios buvo ir pareigos. Dirbant su vaikais viskas turi būti įdomu”, – Genovaitė net truktelėjo pečiais paklausta, kaip į jos visuomenines iniciatyvas reaguodavo vyras Steponas. Nebuvo jis labai patenkintas, kad žmona mokyklai ir užklasinei veiklai atiduoda daugiau laiko nei namams, paburnodavo, kad „tau tai ten visur reikia būti”. Moteris neslepia – dėl to kildavo šeimyninių barnių, tačiau jie niekada neįsiplieskė rimtesniu „gaisru”.
„Mama mus pasikviesdavo į svečius, o kai atvažiuodavome, jos beveik niekada namuose nerasdavome – vis mokykloje, renginiuose, su vaikais”, – uošvės atsidavimą darbui pakomentavo į pokalbį įsiterpęs žentas Egidijus.
Vienintelė tikra
Genovaitės draugystė su būsimu vyru Steponu, vietiniu, prasidėjo nuo vaikystės: kartu mokykloje, kartu leisdavo vasaras, kartu traukdavo į jaunimo pasilinksminimus. Ar jis buvo pirmoji ir vienintelė jos meilė? Moteris mirkteli akį – jaunytėje dailios figūros šviesiaplaukė mergina turėjo ir daugiau kavalierių, betgi stipriausiai į jos širdį krito aukštas, tamsių garbanų Steponas. Jis atėjo pas Genovaitę „užkuriom”. Jaunavedžių pirmanakčiui šeima paruošė nedidelį namelį ant ežero krato. O kai ryte jų kelti atvažiavo muzikantai, jaunavedžių nebuvo nė kvapo. Šie, suvaidinę, kad juos pagrobė, prieš naktį valtimi išplaukė į kitą ežero krantą. Kviesliams teko bristi aplink telkinį ir susirasti jauną porą. „Buvome dideli romantikai”, – šypteli Genovaitė, dukroms Jolitai ir Irmai įskiepijusi poreikį šventes švęsti kūrybingai.
Šajaukų pirmagimė Jolita gimė praėjus trejiems metams po vestuvių, o jaunylė Irma – dar po pustrečių. Šajaukos galvojo ir apie trečią vaiką, tikėjosi sūnaus, bet pagranduko pradžiai vis nerado laiko… Į mokyklos gyvenimą visa galva pasinėrusią jauną pedagogę namuose daugybę metų nuo buities vadavo motina Valerija, ant savo pečių prisiėmusi dalį ūkio priežiūros ir dukrų auginimo rūpesčių. Genovaitės vyras Steponas kolūkyje dirbo vairuotoju, buvo darbais užimtas, kaip ir ji mokykloje.
Karjeros pradžia – nuo 60 rublių
Vos pradėjusi mokytojauti iš savo kuklios 60 rublių mokytojos algos Genovaitė kas mėnesį duodavo 10 ar 20 rublių broliui Henrikui, studijavusiam universitete. Kadangi tėvai abiejų į mokslus išleisti nepajėgė, ji pedagogiką studijavo tuometiniame Šiaulių institute neakivaizdžiai ir įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę.
Visa Genovaitės darbo biografija – prie knygų ir vaikų: pradėjo nuo bibliotekos, po to – į mokyklą, gavo pionierių vadovės pareigas, vėliau – ir pamokų, tapo direktoriaus pavaduotoja. Bet per keturis dešimtmečius mokytojavimo ji pavirto „barbe devyndarbe” – kaimo mokykloje „dalykininkams” buvo maža pamokų, tad ji mokė vaikus chemijos, dailės, darbų. Genovaitė šmaikštauja: pradėjusi nuo pionierių vadovės, karjerą mokykloje užbaigė mokydama tikybos…
Mokyklų, kuriose ji mokytojavo, geografija taip pat plati: nuo Pandėlio pakraščio, Juodupės, Obelių, Kraštų iki Aleksandravėlės kaimo, kuriame iki šiol gyvena ir kurio mokyklai atidavė kelis savo gyvenimo dešimtmečius. Čia ją vietiniai – buvę mokiniai, jų šeimos tebevadina „mokytoja Genute”. „Jeigu mokyklos nebūtų uždarę, gal iki šiol būčiau dirbusi”, – guvi ir smalsi garbingo amžiaus pedagogė neslepia liūdesio dėl nunykusio pagrindinio švietėjiško kaimo židinio.
Tako ašarom nelaisto
Neseniai likimas jai skyrė dar skaudesnį išgyvenimą – staiga mirė vyras Steponas, su kuriuo santarvėje išgyveno 44 metus. Moteris save „tebekala prie kryžiaus”, kad neprivertė sutuoktinio sveikatą pasitikrinti anksčiau. Našlystės vakarais, kai buities darbai nudirbti, netekties gėla širdį stipriai suspaudžia. Bet Genovaitė vienatvei nepasiduoda ir prie svetimų ašarom neplūsta. O ir laiko liūdesiui dieną nėra: tvarte jos laukia karvė, telyčaitė, trys vištos, sodybos šuo. Reikia ir krosnį pakūrenti, kad radiatoriuose vanduo neužšaltų, ir pas dukras į Rokiškį nuvažiuoti. Kur buvę kur nebuvę užsuka kaimynai, pasiteirauja, ar visko pakanka, kokia sveikata. Besikalbant apie gyvenimą į Genovaitės mobilųjį telefoną atskrieja žinutė: „Gyvulius pašėrė Stasys. Viskas gerai.”
„Labai geri mano kaimynai. Kai po vyro mirties gulėjau ligoninėje ir reabilitacijoje, visą mėnesį jie gyvulius ir namus prižiūrėjo”, – moteris dėkinga vietos žmonėms už atjautą. Genovaitė turi ir virtualų draugą, padedantį išblaškyti liūdnas mintis. Tai – kompiuteris. „Kai tik susikūriau savo profilį socialiniame tinkle „Facebook”, tuoj atsiliepė daug pažįstamų, tarp jų – ir mano buvę mokiniai”, – dėstė naujovėms imli septyniasdešimtmetė pedagogė. Jai suprantama vaikų ir jaunimo „liga” sėdėti socialiniuose tinkluose, nes per juos lengva bendrauti su visu pasauliu, rasti reikalingą informaciją, pirkti ir parduoti. O ir ji iš socialinio tinklo „Facebook” patyrė apčiuopiamą naudą – su dukra Irma dalyvavo Europos Parlamento skelbtame internetiniame balsavime ir laimėjo kelionę į Briuselį. „Tekdavo keltis ir naktimis, kad būtų daugiau mūsų „paspaudimų”, nes su dukra į tą žaidimą įsijungėme gerokai vėliau nei kiti. Kovo mėn. abidvi keliausime į Belgiją”, – sėkme džiūgavo moteris, per savo gyvenimą „išmaišiusi” buvusios Sovietų Sąjungos valstybes, Rumuniją, Bulgariją, o vėliau keliavusi po Lenkiją, Italiją, Austriją, Švediją. Nors šiuolaikiškos technologijos gyvenimą labai sparčiai keičia, bet ji netiki, kad internetas gali „išstumti knygas ir laikraščius”.
„Plytai” nevergauja
Ilgametė pedagogė tik kartą gyvenime bandė laikytis dietos, o sportuoti pradėjo ne taip seniai. „Susiimti” privertė užklupusios sveikatos problemos, grėsusios operacijomis. „Gaminti patinka, bet virtuvėje per ilgai neužsibūnu. Moku kepti labai skanų šimtalapį, obuolių pyragą. Kol buvo gyva mama (Genovaitės motina prieš pustrečių metų mirė peržengusi 98 m.), virtuvė buvo jos žinioje”, – apie buitį pasakojo pašnekovė.
Jos drabužių spintoje dabar vyrauja juoda, balta ir pastelinės – pilka, melsva spalvos.
Vaikams – atlaidi
Besikalbant su septyniasdešimtmetį sausio pabaigoje paminėjusia Genovaite vis prasprūsta moters naujų potyrių troškimas. Prieš porą metų per anūko gimtadienį Vilniuje ji su šeimyniškiais rungėsi kartingų trasoje ir pelnė vyriausios dalyvės titulą, išmoko plaukti baidare, automobilį vairuoja per 30 metų. Pomėgis technikai – nuo vaikystės: nors paauglė apie techniką nieko neišmanė, bet drąsiai sėsdavosi ant pasitaikiusio motociklo ir lėkdavo. Tiesa, kai kurios kelionės baigdavosi prastai: sužalojo beržą, apkūlė motociklą, susižalojo koją. Todėl ji ir dukrų išdaigoms buvo atlaidi. Kai aštuntokė Jolita, pamėgdžiodama sostinės madas, su draugėmis susiderėjo iš kilogramo saldainių ir į mokyklą atėjo knygas susikrovusi į plastmasinį kibirą, pedagogė motina širdyje šypsojosi. Ir dėl pabėgimo iš pamokų, jeigu tai darė visa klasė, savo mergaičių nebaudė, nors šios motinos bausmės tikėjosi ir bijojo. O keturi anūkai (dukrų šeimose auga po pora atžalų) Genovaitei – geriausia sielos atgaiva. Ji sako, kad dabar jaunimas turi daug daugiau galimybių nei prieš kelis dešimtmečius, bet jaunų šeimų gyvenimas vis tiek labai sunkus: „Kas iš to, kad vaikai aukštuosius mokslus baigė, jeigu negali susirasti darbo Lietuvoje?”
Į miestą?
„Dukros ir žentai man vos ne kasdien liepia parduoti gyvulius ir kraustytis į miestą, bet vis nesiryžtu. Kai buityje kažkas nutinka, tada pagalvoju: bėdų nebūtų, jeigu gyvenčiau „ant asfalto”, – apie ateitį svarstė Genovaitė. Mezgimas, siuvimas jos niekada neviliojo, bet, palikusi kaimą ir jo rūpesčius, ji turėtų daugiau laiko savo rimtiems pomėgiams: karpiniams, su giminaičiu baigtų rinkti plačios giminės geneologinį medį, turėtų kada rišti iš šiaudelių „sodus”, skaityti, o gal ir savo gyvenimą „sudėliotų popieriuje”.
Aldona Minkevičienė
