Auksinė, varinė, geležinė gyvatė, žibulis… Tokiais vardais šaukiamas gluodenas. Neverta jo gyvate pravardžiuoti: gluodenas – bekojis driežas. Išvydę jį, saulės atokaitoje ant kelmo ar akmens susiraičiusį, metalinės spalvos žvynais blizgantį, uogautojai ar grybautojai dažnai stveria pagalį nelemtajam ropliui nuvyti. Be reikalo: gluodenas – ne angis, jis nuodų neturi.
Gyvatės kaimynas
„Ir mūsų rajono miškuose yra gluodenų, tik jie čia labai reti. Dažniausiai jie aptinkami Juodupės pusėje bei Sartų regioniniame parke“, – apie bekojų driežų radimvietes pasakojo Rokiškio miškų urėdijos urėdas Rimantas Kapušinskas.
Juodupės girininkijos girininkas Rytis Andriuškevičius teigė, kad Rokiškio krašto miškuose gluodenų reikia gerokai paieškoti. Pats žino kelias jų veisimosi vietas. „Didžiausia tikimybė išvysti gluodeną – Kukių miškas ir jo apylinkės. Esu jų matęs ir Apūniškio miške“, – sakė jis. Anot pašnekovo, didžiausia jo matyta gluodenų karalija yra Ignalinos rajone, prie Drūkšių ežero.
Bet juk Kukiuose ir Apūniškyje – tikra gyvačių karalija. „Gluodenas yra paprastosios angies kaimynas. Abu ropliai mėgsta panašias vietas: aukštą žolę, kelmus, išvartas, urvus, skyles senų sodybų pamatuose“, – pasakojo pašnekovas.
Gal dėl to žmonės ir painioja gluodeną su gyvate, gal todėl jį ir skriaudžia? „Ne kartą girdėjau, kad tenykščiai žmonės jį geležine ar varine gyvate vadina. Jei driežas prišliaužia arčiau namų ar ganomų gyvulių, žmonės negailestingai jį veja šalin, bijo, kad neįgeltų. Gluodenas – ne gyvatė, jis nuodų neturi. O štai, jei kas labai įkyriai jį puls, vaikys, ar netyčia užmins, gluodenas gali dantukais grybštelti: kiekvienas padaras savo gyvastį saugo“, – apie bekojų driežų ir žmonių kaimynystę pasakojo p. Andriuškevičius. Atskirti gluodeną nuo gyvatės, anot jo, visai nesunku: driežui būdingas metalinis atspalvis, gerai įsižiūrėjus galima pamatyti, kad jis mirkčioja. Gyvatė už gluodeną gerokai ilgesnė, jos galva yra trikampė ir raštuota.
Pasak girininko, miške šliaužiantį gluodeną nelengva pastebėti: gana vikrus šis slapukas, mokantis maskuotis. Dažniausiai jis aptinkamas tuomet, kai įsitaiso pasišildyti saulės atokaitoje ant kelmo ar akmens. Žiemoja gluodenas tose pat vietose, kaip ir gyvatės: šiltuose urvuose po medžių šaknimis, išvartose, lenda po sodybų pamatais. „Gluodenai labai sėslūs: nuo gimtųjų vietų netoli tenušliaužia. Kasmet jie sugrįžta į tas pačias žiemavietes“, – apie gyvūnų įpročius pasakojo p. Andriuškevičius. Kaip ir gyvatės, šie bekojai driežai žiemoja nemažomis grupėmis. „Būryje jiems lengviau šilumą palaikyti“, – sakė girininkas.
Kadangi medžioja skirtingą grobį, gluodenai su gyvatėmis nesipyksta. Pastarosios minta graužikais, driežais, varlėmis. Mažesniems ir ne tokiems vikriems gluodenams šis grobis neįkandamas: jie ieško vabzdžių, kirminų, sliekų.
Saugomas
Kaip teigiama Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, gluodenas yra – žvynaroplių būrio roplys, priklausantis gluodenų šeimai. Šis bekojis driežas užauga iki 35-45 cm ilgio, sveria maždaug kilogramą. Jis gyvena maždaug 9-12 metų. Gluodenas kūnas padengtas lygiais, vienas kito neperdengiančiais apvaliais žvynais. Jaunas driežas yra sidabriškai pilkas, augdamas keičia spalvą: tampa juosvai rusvas, pilkas ar bronzinio atspalvio. Gluodeno pilvelis ir šonai – šviesesnės spalvos. Patelėms išilgai nugaros eina dvi ištisinės juodos juostelės, patinams – tamsiai rudų dėmelių eilės.
Nors iš pažiūros gluodenas yra panašus į gyvatę, bet nuo jos jis gerokai skiriasi. Kaip ir visi driežai, jis turi ilgą, lengvai lūžtančią uodegą. Trapi uodega skirta priešams apgauti: jei kas už jos sučiuptų, uodega pasiliktų užpuoliko nasruose, o gluodenas nušliaužtų gyvas ir beveik sveikas. Dėl gluodeno gebėjimo ginantis pamesti uodegą, senovės lietuviai apie jį sakydavo: jei varinę gyvatę sukaposi net į šimtus gabalėlių, ši vėl suaugs. Tai netiesa: taip smarkiai sužalotas gluodenas neatgis. Tačiau prarasta uodega jam atauga, kaip ir visiems driežams. Tiesa, nebe tokia graži ir ilga.
Gluodenas nuo gyvatės skiriasi ir tuo, kad jo akių vokai judantys. Be to, driežas odą keičia lopais, o gyvatė iš jos neriasi.
Arti žmogaus
Gluodenas paplitęs visoje Europoje, išskyrus Islandiją ir pietų Ispaniją. Aptinkami ir Šiaurės Afrikoje. Šie driežai – Berno konvencijos (III apsaugos kategorija) saugoma rūšis. Gluodenas mėgsta gyventi spygliuočių ir lapuočių miškuose, miško aikštelėse, kirtavietėse. Neretai randamas arti žmogaus gyvenamų vietų: soduose, daržuose, kaimo sodybose, kartais aptinkamas krūmais apaugusių upių ir upelių slėniuose. Šis driežas slepiasi po rąstais, akmenimis, po medžių šaknimis ar purioje dirvoje, žiemoja graužikų urvuose, plyšiuose po medžių kelmais.
Gluodenas nėra toks vikrus ir greitas kaip gyvatė, todėl maitinasi ne graužikais, o vabzdžiais, jų lervomis, šliužais, sliekais. Medžioti iš savo urvo išlenda vakarop.
Gamtinių priešų gluodenas turi nedaug: jį gaudo šermuonėliai, žebenkštys ir plėšrieji paukščiai. Sodybose, soduose ar daržuose gyvenantys bekojai driežai neretai tampa kačių grobiu.
Vestuves gluodenai kelia balandžio-gegužės mėnesiais. Tuo laiku patinėliai tampa aršiais peštukais ir nuo konkurentų gina savo teritoriją. Po trijų mėnesių patelė padeda 6-12 kiaušinėlių permatomu lukštu, iš kurių iš karto išsirita maži, vos 10 cm ilgio, gluodeniukai. Gimtojoje gūžtoje jie neužtrunka: akimirksniu šliaužia slėptis.
Lina DŪDAITĖ
