Šiomis dienomis žmogaus žvilgsnis vis dažniau krypsta į padanges: jį vilioja grįžtančių gervių klyksmas. Šios pelkių ir įmirkusių laukų karalienės netrukus šoks ritualinius tuoktuvių šokius ir taisys lizdus būsimoms šeimynoms. “Mūsų rajonas, gausus pelkėtų vietų, palankus gyventi į Raudonąją knygą įrašytoms pilkosioms gervėms. Jos aptinkamos visose seniūnijose”, – sakė rajono ekologas Darutis KRIVAS.
Klajūnės
Rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas D.Krivas sakė, jog pilkosios gervės – migruojantys paukščiai. Per parą jos įveikia neregėtai didelius atstumus. Pilkosios gervės aptinkamos daugelyje rajono vietovių. “Jeigu jos deklaruotų savo gyvenamąją vietą, tai būtų Suvainiškio, Plunksnočių, Apūniškio, Salagirio miškai ir Dusetų pagirys bei Paduobio ir Sacharos durpynai. Šiose vietovėse aptikta daugiausia gervių perimviečių”, – pasakojo p. Krivas. Sėslaus gyvenimo nemėgstantys paukščiai nakvynei ir trumpam poilsiui renkasi šiaurinę rajono dalį: Paduobio durpyną ir jo laukus bei Kukių miško pelkynus, plytinčius Juodupės seniūnijoje. Pilkųjų gervių pėdsakų rečiausia aptinkama Pandėlio seniūnijos zonoje, besiribojančioje su Kupiškio ir Biržų rajonais.
Vengia žmogaus
Gervės – išdidus, drąsus, tačiau žmogaus vengiantis paukštis. “Jeigu važiuodamas netoli pelkės pamatysi šį paukštį ir sustosi, jis nekreips dėmesio į automobilį. Jeigu išlipsi iš mašinos nufotografuoti ar pasigrožėti juo, gervė tuoj pat išties sparnus skrydžiui ir pasislėps už pelkyno krūmų”, – gamtininko patirtimi dalijosi ekologas. Gervės, pranešdamos apie sugrįžimą iš Pietų, kurį laiką garsiai klykaus pelkynuose prie savo perimviečių. Toks jų elgesys įprastas – prasideda poravimosi sezonas. Kartais šie paukščiai klykauja ir vasarą, kai lizduose plunksnuojasi jauniklių šeimynos. Anot ekologo D.Krivo, gervės, kaip ir kai kurie žmonės, garsiai sprendžia šeimyninius ginčus.
Neturi kosmetikos
Ar pilkąsias gerves įmanoma supainioti su panašios spalvos bei ūgio garniais ir juodaisiais gandrais? Ekologas D.Krivas sakė, kad šie paukščiai labai skirtingi. Gervė didesnė, jos kojos ir kaklas gerokai ilgesni. Išskirtiniai šio paukščio požymiai – didelis pagurklis, ant pečių lenktos ir garbanotos plunksnos, uždengiančios uodegą. Gervės puošmena – pakaušį dengianti ryškiai raudona odos kepuraitė ir balti skruostai bei kaklo šonai. Jos snapas rusvas, panašus į gandro, kojos juodos, kūnas šviesiai pilkas, o sprandas ir sparnų galai juodi.
Gervės patinas gražesnis už patelę, nes ryškesni jo spalvų deriniai. “Paukščių patelės nusileidžia grožiu patinams, matyt, todėl, kad jos neturi kosmetikos ir negali pasigražinti kaip mūsų moterys”, – šmaikštavo p. Krivas.
Namas – ant kupsto
Pilkosios gervės gyvena pelkėse, miškų raistuose ir durpingose palaukėse. Jos – didelės slapukės: lizdus, sukrautus ant žemės ar sausesnio kupsto, slepia tarp nendrių ir krūmokšnių, kad būtų kuo toliau nuo žmonių akių. Pasak ekologo, lizdui sukti paukščiai naudoja čia pat randamas medžiagas – lapuočių šakeles, kurias labai tvirtai supina, o gūžtą iškloja viksvomis ir paparčių lapais.
Šeimyninis gervių porų gyvenimas prasideda balandžio pradžioje. Dažniausia į lizdus patelės padeda po du kiaušinius. Jie pilkai žalsvi su rusvomis įvairaus dydžio dėmėmis. Gamtininkai nežino, kodėl gervės pamėgo porinį kiaušinių skaičių. Tiesa, kartais lizde randama vienas ar trys kiaušiniai. Kol patelė peri, šeimynos galva – patinas ją uoliai saugo ir maitina. Gervėms badas negresia, mat jos minta augalais ir gyvūnais. “Jos gaudo varles, peles, sliekus, moliuskus, įvairius vabzdžius, lesa įvairias sėklas, grūdus ir uogas”, – pasakojo p. Krivas.
Pilkųjų gervių jaunikliai išsirita gegužės pradžioje, o po 3-5 dienų mažieji jau puikiai bėgioja ir plaukioja. Skraidyti jaunikliai pradeda vėlai – tik rugpjūčio pradžioje. Galbūt todėl skrydžiui į Pietus gervės susiruošia bene vėliausia – tik spalyje.
Medžioti draudžiama
Pilkosios gervės (lot. Grus Grus) įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą kaip reta paukščių rūšis. Jas saugo Lietuvos laukinės gyvūnijos įstatymas ir Berno konvencija. “Rajono medžiotojai nenušovė nė vienos gervės, nes tai draudžiama. Medžioklių metu dažnai pastebime šiuos paukščius. Jiems patinka užmirkę miškai, ypač pelkėti juodalksnynai, krūmais apžėlusios pelkės. Tai labai atsargūs ir gražūs paukščiai. Stebėti jų gyvenimą – didelis malonumas”, – sakė rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Antanas Slesariūnas.
Kenkia migrantės?
Pilkosios gervės ne visiems sukelia malonius jausmus. 2008 m. rudenį gervių pulkas debesimi užgulė ir aštriais nagais bei didžiuliais snapais nuniokojo Pasvalio rajono ūkininkų kopūstų, miežių ir bulvių laukus. Ūkininkai pagalbos kreipėsi į medžiotojus. Tačiau šie padėti negalėjo, mat šaudyti gervių negalima. Medžiotojai patarė siaubūnes baidyti garsiniu mašinos signalu. Išgąsdinti paukščiai palikdavo laukus, tačiau netrukus grįždavo. Dėl tūkstantinių nuostolių ūkininkai kreipėsi į rajono vadovus ir reikalavo, kad medžiotojams būtų leista mažinti gervių populiaciją. Nukentėjusieji tikino, esą žinios, apie gervių populiaciją Lietuvoje, pateiktos Raudonojoje knygoje, yra pasenusios. Jų nuomone, šį paukštį reikėtų išbraukti iš saugomųjų sąrašo.
Užpernai ir pernai kelių rajonų ūkininkų laukuose taip pat buvo “įsisukusios” gervės, tačiau nuostoliai buvo gerokai menkesni nei Pasvalyje.
“Mūsų rajone jos dar “nenusipelnė” kenkėjų vardo. Manau, Pasvalyje laukus užpuolė ne vietinės, o per Lietuvą iš Rytų migruojančios gervės, kurios būriais nusileido pailsėti”, – neįprastą reiškinį komentavo p. Krivas. Pasak jo, kol kas nekalbama apie tai, jog pilkosios gervės neteks saugomos paukščių rūšies statuso.
Šis pavasaris sugrįžusiom gervėm ypač sunkus: šaltos naktys, užsnigti lizdai, po sniego patalu paslėptas maistas…
Bebrai pradeda
statybų sezoną
Užtvankų statytojais tituluojami bebrai netrukus galės darbuotis nevaržomi: balandžio 15 d. baigiasi jų medžioklės sezonas.
Kelinti metai rajone stebima bebrų aktyvi populiacija. Sparčiai besidarbuojančios jų šeimynos kelis pavasarius iš eilės tvenkė griovius ir upelius, kurių vanduo skandino pasėlius, pievas ir miškus. Prieš porą metų bebrai pristatė užtvankų Pandėlio seniūnijos laukuose, melioruotuose Europos Sąjungos lėšomis, ir sukėlė pavojų melioracijos įrenginiams. Rajono medžiotojai ėmėsi visų įmanomų būdų mažinti šių gyvūnų šeimynas.
Nespėjus nutirpti vandens telkinių ledui, bebrai vėl ėmėsi pavasarinių statybų: pagrioviuose ir upių pakrantėse jie graužia medžius, tvenkia užtvankas ir tvirtina šeimynų lizdavietes. Nuo 2010 m. rugpjūčio vidurio iki šios savaitės rajono medžiokliai sumedžiojo per 600 bebrų. Iki balandžio vidurio šis skaičius gali išaugti, nes pavasarį užtvankų statytojus sugauti lengviau nei žiemą.
Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje gyvena daugiau kaip 100 tūkst. bebrų. 2009 m. sumedžiotas 16 231 bebras, arba 2 638 bebrais daugiau nei 2008-aisiais.
GR inform.
Mokiniams –
miškininkų pamokos
Jungtinių Tautų generalinė asamblėja 2011-uosius paskelbė Tarptautiniais miškų metais. Rokiškio miškų urėdija kartu su savivaldybės Švietimo skyriumi rajono mokyklose šį mėnesį rengia pamokas tema “Miškas – žmonėms”. Jose mokytojais tampa profesionalūs miškininkai.
“Labai įdomu bendrauti su mokiniais. Jie pateikia įvairiausių klausimų. Juodupės gimnazijoje manęs klausinėjo, kiek metų turi augti ąžuolai ir pušys, kad jų mediena būtų pati brangiausia. Teiraujasi mokiniai apie vilkų, bebrų gyvenimą, apie mūsų miškuose randamus retų rūšių augalus ir gyvūnus. Klausė, ar miškininkai gauna kyšių?” – pasakojo Rokiškio miškų urėdo pavaduotojas Gintautas Baronas (nuotr.). Pasak jo, jaunesnius mokinius labiau domino medžių rūšys, gyvūnai, vyresni domėjosi miškininko profesija, miško verslu ir girių įtaka klimatui.
Miškininkų pasakojimų apie planetos žaliąjį rūbą ir jo reikšmę aplinkai klausėsi J.Tūbelio, “Romuvos”, Juodupės, A.Strazdo, Obelių gimnazijų, Jūžintų J.O.Širvydo ir J.Tumo-Vaižganto vidurinių bei Kazliškio, Kriaunų ir Panemunėlio pagrindinių mokyklų mokiniai.
Miškais padengta 31 proc. mūsų planetos sausumos. Juose gyvena daugiau kaip 300 mln. žmonių, daugeliui jų miškas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Pasaulio miškai įgauna vis didesnę reikšmę klimato kaitai, todėl labai svarbu juos išsaugoti.
GR inform.
Kodėl miškuose išmetamos ir pavojingos atliekos?
Mane sudomino “Gimtajame Rokiškyje” (03 10) išspausdintas straipsnis “Miškuose išmetamos ir pavojingos atliekos”. Jame gvildenama aktuali gamtosaugos tema. Apie tai noriu pasidalinti mintimis ir aš.
Vasarą gyvenu Obeliuose, todėl pastebiu kai kurias šio krašto problemas. Važiuojant iš Obelių į Rokiškį kairėje kelio pusėje yra automobilių stovėjimo aikštelė. Anksčiau čia stovėjo šiukšlių konteineriai. Deja, praėjusiais metais jie dingo. Man pačiam teko matyti žmones, metančius šiukšles šalia esančiame miškelyje. Mane tai labai papiktino. Be abejo, nepatiko ir tai, kad buvo panaikinti šiukšlių konteineriai. Mano nuomone, juos reikėtų statyti ne tik automobilių stovėjimo aikštelėse, bet ir prie kryžkelių, įvažiavimų į miškus. Taip giriose galbūt sumažėtų šiukšlių.
Minėtame straipsnyje rašoma, jog naudotos padangos priimamos vienintelėje Rokiškio stambiųjų atliekų surinkimo aikštelėje. Mano nuomone, tokių aikštelių galėtų būti daugiau. Be to, per mažai informacijos apie šiukšlių ir stambiųjų atliekų surinkimą. Beveik kasdien pašto dėžutėse randame įvairios reklaminės makulatūros. Tačiau joje nėra reikalingos informacijos apie atliekų surinkimą…
Miškuose, pakelėse išmėtytas šiukšles galėtų surinkti bedarbiai arba pagal Viešųjų darbų programą dirbantys žmonės. Kai kuriuose rajonuose taip ir daroma. Tokiu būdu apsivalytume nuo šiukšlių, pagražintume miestą bei kaimo gyvenvietes.
Turiu dar vieną pasiūlymą: galbūt vertėtų 1 proc. padidinti PVM, o surinktas lėšas skirti aplinkai tvarkyti, tuo pačiu gyventojams panaikinti šiukšlių mokestį… Tuomet atsirastų lygiava: perki daugiau produkcijos, gamini daugiau šiukšlių, todėl daugiau ir moki.
A.J.REDECKAS
Gamtos mylėtojas
Aldona Minkevičienė
