Sėsdami prie Kūčių stalo, ko gero, ne vienas mintyse sau linkėjome išlošti milijoną, geresnio gyvenimo viziją siejome su niekad neplonėjančia pinigine… Kamajų miestelyje gyvenanti Janinos ir Edvardo Garbonių šeima, užauginusi ir į gyvenimą išleidusi tris dukteris, Aukščiausiojo prašė tik vieno – sveikatos bei laimingo gyvenimo visiškoje tyloje skendinčioms ir tik gestų kalba bendraujančioms savo atžaloms.
Priežastys tik spėjamos
“Gimtojo…“ kalbintas 58-erių ponas Edvardas sakė, jog spėlionių, kokia priežastis lėmė gimti su stipriais klausos pažeidimais vyresnėlei Jurgitai, jaunėlei Editai, silpnu kurtumu – vidurinėlei Ramunei, būta visokių. “Nėra ko slėpti: prieš dukroms ateinant į šį pasaulį, iki kaklo buvau įklimpęs į alkoholio liūną, tačiau, anot medikų, “paslaugą“ čia bus padariusi karo tarnyba prie raketinių galvučių Vakarų Rusijoje, Kalugos srityje“, – trečią dešimtmetį kamuojančio klausimo atsakymus bandė spėlioti E.Garbonis. Pasak ponios Janinos, įtakos galėjo turėti ir daugybė kitų veiksnių. “Gimdyti veždavo tiesiai iš darbo fermoje: nebuvo jokių atostogų ar nuolaidų besilaukiančiajai. Kitokia buvo ir sveikatos apsauga: niekas nepasiūlė pasidaryti net paprasčiausio kraujo tyrimo, o ką jau kalbėti apie rimtesnius, dar įsčiose esančio kūdikio tyrimus“, – sakė J.Garbonienė.
“Kortas“ sumaišė kurtumas…
Ponią Janiną, turinčią du sūnus ir dukterį iš pirmosios santuokos, sunerimti privertė jos ir Edvardo vyresnėlės dukros Jurgitos kitoks nei prieš tai augintų trijų vaikų vystymasis. “Būdama trejų metukų ji dar nemokėjo kalbėti. Mačiau, jog čia ne šiaip sau sutrikimas ar pavėluota raida: mergaitė nereaguodavo net į garsiausius šūksnius, neatsiliepdavo šaukiama“, – šluostydama srūvančias ašaras pasakojo J.Garbonienė. Pasak jos vyro, dar didesni sunkumai šeimą užklupo mergaitei sulaukus mokyklinio amžiaus. “Medikams delsiant įvardinti Jurgitos bėdą, ji, kaip ir kiti jos bendraamžiai, ėmė lankyti Kamajų mokyklą. Niekas nekreipė dėmesio, kad mergaitė nesupranta aiškinamų dalykų: ją paliko antriems metams už tinginystę ir nenorą mokytis“, – prisiminė Edvardas. Pagaliau medikai įvardino Jurgitos nesėkmių priežastis: mergaitė stipriai neprigirdi nuo pat gimimo. “Svarstyti nebebuvo ko: Jurgita pradėjo lankyti Kauno neprigirdinčiųjų ugdymo centrą, kuris jai padėjo adaptuotis visuomenėje. Netrukus paaiškėjo, jog čia atvyks mokytis ir pora metų už Jurgitą jaunesnė Ramunė ir jaunėlė Edita“, – širdies skausmo negalėjo nuslėpti mergaičių mama.
Gyvenimas nesustojo
Kai “Gimtasis…“ lankėsi kamajiškių namuose, kalėdinių atostogų buvo atvykusi Jurgita ir Edita su draugu Aloyzu. Ramunė su visiškai negirdinčiu draugu Arūnu gyvena Kaune, kur drauge džiaugiasi pirmaisiais tėvystės žingsniais: rūpinasi neseniai pasaulį išvydusiu pirmagimiu Kamilu. “Kaip ir kiekviena motina, meldžiu Dievo savo mergaitėms sveikatos ir pasisekimo gyvenime. Išgirdusi jas kamuojantį klausimą, kodėl jos yra pasmerktos visiškai tylai, bandau širdies sopulį nuraminti mintimis apie tai, jog jų gyvenimas susiklostė daug laimingiau nei tų, kuriems Aukščiausiasis uždėjo neregio ar protiškai atsilikusio žmogaus “kryželį“. Mano mergaičių gyvenimo kurtumas nesustabdė…“ – pasakojo J.Garbonienė. Visos trys Garbonių šeimos panelės bando kurti savo šeimyninę laimę ir ateitį: mokosi, draugauja, pramogauja, džiaugiasi, liūdi… “Didžiausia baimė užvaldė vos tik sužinojome apie Ramunės nėštumą. Vienu sykiu užgriuvo begalė klausimų, susijusių su ateinančios gyvybės sveikata ir jai teksiančiu likimu. Tačiau, kaip dabar paaiškėjo, maldos padėjo: kūdikėlis krūptelėjimu reaguoja į garsesnius šūksnius, kalbinamas nelieka abejingas“, – sveiku anūkėliu džiaugėsi ponia Janina.
Tėvų “mokytojos“
Visą laiką, kol bendravome su Janina ir Edvardu Garboniais, greta jų sėdėjusios Edita, Jurgita ir Aloyzas nė nebandė rodyti ašarų ar kaip nors kitaip keiksnoti savo likimo: gestų kalba bendraujantis jaunimas tuo pat metu smagiai gėrė kavą, šnekučiavosi ženklais tarpusavyje, juokėsi, naršė kompiuterį ir ieškojo smagiausias jų gyvenimo akimirkas įamžinusių fotografijų. “Mergaitės iš mokyklų buvo atvežusios nemažai gestų kalbos pradžiamokslių, bet mes jos taip ir neišmokome. Edita klausos aparato pagalba viena ausimi šiek tiek girdi, todėl viską į gestų kalbą išverčia Jurgitai. Mergaitės moka skaityti iš lūpų. Jei ko nepavyksta paaiškinti, imame ir parašome viena kitai ant popieriaus lapuko“, – pasakojo 54-erių Janina. Pasak jos, iš dukrų yra ko pasimokyti: virėjos-siuvėjos profesiją įgijusi Jurgita jau kurį laiką darbuojasi vienoje sostinės parduotuvių ir su to paties likimo draugu savarankiškai gyvena nuomojamame bute. Edita – juvelyrė. Kurį laiką ji niekaip negalėjo rasti darbo, o šiemet Vilniaus kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacinio profesinio mokymo centre ji ėmė studijuoti informacines technologijas. “Nelengvą gyvenimo naštą ant pečių tempiančios dukros mums, tėvams, – pavyzdys, kaip gyvenime reikia išmokti kovoti už save, kad net prispyrus didžiausiai bėdai nenuleistume rankų. Tik valios dėka jos dabar gyvena gyvenimą, kuris mažai kuo skiriasi nuo visiškai sveikų žmonių: draugauja, keliauja, švenčia gimtadienius, žiūri televizorių, internetu susirašinėja su likimo draugais iš viso pasaulio. Ypatingu komunikabilumu, judrumu ir noru bendrauti išsiskiria jaunėlė Edita, kurios internetu susirasti kurčnebyliai draugai atvažiuoja aplankyti net iš Egipto“, – džiaugėsi Janina.
Problemos dėl darbo
Paklausta, su kokiomis viltimis ir troškimais Garbonių šeima sės prie šventinio Naujųjų metų stalo, Janina ir Edvardas sakė: “Nors ir labai norėtume, dukros jau nebegirdės, joms nebepadėtų net moderniausios operacijos. Norėtume, kad joms pasisektų netoli namų gauti darbus. Gyvenant drauge būtų daug lengviau, nes didmiestyje prasiversti iš 540 Lt invalidumo pašalpos ir minimalaus atlyginimo sudėtinga“, – sakė Edvardas. O jaunėlė Edita mamą ragino papasakoti ir apie tokio likimo žmonių įsidarbinimo pastangas. Ponia Janina prisiminė: “Kartą perskaitėme skelbimą, jog parduotuvei Vilniuje reikalingi pagalbiniai darbuotojai. Editos paprašyta paskambinau pasiteirauti, bet, vos tik užsiminiau apie kurtumą, pokalbis nutrūko. Dabar labai mėgstame kalbėti apie toleranciją vienokios ar kitokios lytinės orientacijos žmonėms, kitai rasei, tačiau patirtis rodo, jog nesugebame į visuomenę integruoti savų, likimo nuskriaustų žmonių. Man, motinai, plyšta širdis. Jeigu tik galėčiau pasikeisti vietomis su savo dukrelėmis…“
Agnė Puteikytė
