Netikėtai užklupusi liga, baimė nebevaikščioti ir tapti našta šeimai paskatino rokiškietę Indrę SAKAITIENĘ keisti gyvenimo būdą. Iki tol greitą ir sunkų maistą mėgusi moteris jau antrus metus propaguoja sveiką gyvenseną, atsisakė mėsos ir pieno produktų.
„Išlindo“ netikėtai
Pasak 28-erių rokiškietės, keisti gyvenimo būdo, o juo labiau – mitybos įpročių, ji tikriausiai nebūtų pasiryžusi, jeigu nebūtų „išlindusi“ liga: „Gimus sūnui, man prasidėjo bėdos dėl sąnarių. Kartą stiebiausi ir išgirdau trakštelėjimą, po to ėmė skaudėti koją. Iš pradžių gydytojai manė, kad pasitempiau Achilo sausgyslę. Jie paskyrė šildymo procedūras, gipsą ir pan. Deja, niekas nepadėjo, o vaikščioti darėsi vis sunkiau. Priežasties nerado ir didžiųjų miestų medikai. Dar viena „staigmena“ – ištino kelias, mat pradėjo kauptis vandenys. Ortopedas patarė apsilankyti pas reumatologą. Šis paguldė į ligoninę, atliko daugybę tyrimų. Man nustatė genetinę sąnarių ligą. Keisčiausia tai, kad mūsų šeimoje sąnarių ligomis niekas nesirgo. O man buvo tikrai blogai: vargino siaubingi kojų, ypač pėdų, skausmai, sunkiai ištverdavau keletą žingsnių nuo sofos iki virtuvės.“
Anot Indrės, medikai skyrė gydymą vaistais, tačiau nežadėjo, kad ji visiškai pasveiks. „Per dieną išgerdavau po 8 tabletes, iš jų dvi – hormonų. Klausiau savo gydytojos, ar nėra kito būdo sveikti, nevartojant tokios gausybės chemijos. Pamenu jos priekaištingą žvilgsnį ir žodžius: „Yra kvailių, kurie aiškina, kad išsigydė pakeitę mitybos įpročius, tačiau tai – nesąmonė. Jei mesi vaistus, tau bus blogai.“ Keletą kartų važiavau konsultuotis pas užsienio medikus. Jie pripažino, kad man skirtas tinkamas gydymas, tačiau sutiko, kad 25-erių moteriai gerti hormonines tabletes – absurdas“, – prisiminė pašnekovė.
Užburtas ratas
Vartodama vaistus, Indrė tikino nebejautusi skausmo, tačiau toks gyvenimo posūkis jai nepatiko: „Kai kuriems lengviau išgerti skausmą malšinančias tabletes. Ir aš taip dariau. Bet kai būdama 25-erių geri tiek vaistų, kas bus vėliau? To paties klausiau ir gydytojų. Jų nuomone, pirmiausia reikia išsigydyti sąnarius… Pagalvojau – jei toliau gersiu vaistus, jie padės sąnariams, tačiau tabletės nuo skausmo labai dirgina skrandį, gali atsiverti opos. Tada turėsiu gerti vaistus nuo jų. Šie vaistai gadins, pavyzdžiui, kepenis, ir taip tęsis užburtas ratas. Kartą, grįžusi iš gydytojų kabinetų namo, supratau, jog nebegaliu saujomis gerti tablečių. Nenorėjau tapti našta savo šeimai, tačiau šis gydymo metodas man netiko. Manau, kad viską lėmė likimas… Per Kalėdas vyro mama gavo Filomenos Taunytės knygą „Priimamasis“. Ji, buvusi gydytoja, rašė, kad vartodami vaistus mes niekur toli nenueisime, o žmonės serga dėl to, jog nutolo nuo senųjų mitybos įpročių. Aš lyg ir gavau patvirtinimą, kad daug ką galima išspręsti pakeitus gyvenimo būdą.“
Išstudijavusi daugybę įvairios literatūros, Indrė atsisakė pieno produktų, mėsos ir kiaušinių. „Esu beveik veganė, labai stipriai prijaučianti žaliavalgiams. Ar sunku persiorientuoti? Ne. Tą dariau dėl sveikatos, tad visko lengvai atsisakiau. Sunkiausia buvo atsižadėti saldumynų. Ne veltui sakoma, kad cukrus – didžiausias narkotikas. Šį produktą pakeičiau agavos sirupu. Iš saldumynų valgau tik juodąjį šokoladą“, – pasakojo Indrė.
Mintys virto veiksmais
Pirmasis žingsnis, kurį rokiškietė žengė pradėdama propaguoti sveiką gyvenimo būdą – organizmo valymas: „Man labai padėjo Azavo dieta – 10 dienų valgiau tik kruopas. Virdavau grikius, avižines ir miežines kruopas. Receptas paprastas: nuo užvirimo reikia virti maždaug minutę, paskui pusvalandžiui padėti šiltai tam, kad kruopos išbrinktų. Košę galima valgyti visą dieną kiek nori. Kitas niuansas – skysčiai: per dieną jų galima išgerti tik pusę stiklinės. Vos įpusėjus dietą, atsirado lengvumo jausmas. Aišku, 6–7 dieną nebegalėjau žiūrėti į košę ir jos suvalgydavau vos keletą šaukštų. Nuolat jaučiausi alkana, o paskutiniąsias dienas praktiškai badavau. Bet rezultatai – puikūs! Pavyzdžiui, mano oda visada buvo probleminė, o po dietos išsivalė. Ir ne tik veido, bet ir viso kūno oda tapo kaip kūdikio: švelni, minkšta, be spuogelio. Atsigavo ir uoslė. Įeidavau į virtuvę, o čia kvepia obuoliais, nors ant stalo puikuojasi vos du. Skonio receptoriai irgi atsigavo. Aišku, po tokio badavimo nepuoliau visko kimšti – rinkausi lengvą maistą.“
Laikydamasi Azavo dietos, Indrė ne tik išvalė organizmą, bet ir atsikratė papildomų kilogramų. „Per 10 dienų nukrito 8 kilogramai. Aišku, buvo kam kristi, nes per nėštumą ir po hormoninių vaistų buvau priaugusi apie 25 kg. Visi, kas mane pamatė po šios dietos, šnibždėjosi, kad aš rimtai sergu. Pažįstami klausdavo, kaip galiu 10 dienų valgyti vien kruopas… Mano atsakymas buvo paprastas: jei žinotum, kad gresia atsisėsti į invalido vežimėlį, valgytum kruopas ir džiūgautum. Beje, prieš laikantis Azavo dietos, man skaudėdavo nugara, dešinioji mentis, kaklas. Po dietos visi skausmai dingo ir nebegrįžo. Nors sako, kad šiai dietai ruoštis nereikia, bet aš prieš tai rekomenduočiau organizmą „įvesti“ į šią būseną – valgyti daugiau virtų patiekalų, lengvesnį maistą“, – patirtimi dalinosi pašnekovė.
Artimieji bijojo
Pasak Indrės, artimieji nebuvo sužavėti jos iniciatyva atsisakyti bene pagrindinių maisto produktų: „Aišku, dauguma bandė mane atkalbėti. Visiems buvo baisu, nes aš sergu, vos einu ir dar sugalvojau kažko nevalgyti. Bet man tai padėjo. Paskutinį kartą pas gydytojus lankiausi, kai mečiau vartoti vaistus ir pradėjau keisti, derinti mitybą. Žinoma, jiems to nesakiau. Mano tyrimų rezultatai buvo kur kas geresni, tad gydytoja leido mažinti vaistų dozę, nors aš jau kurį laiką tablečių nebegėriau. Praėjo vos pora metų nuo mano apsisprendimo, todėl nedrįstu visiems įrodinėti, kad pasveikau gydydamasi netradiciniais būdais. Kas žino, kaip bus ateityje, bet šiandien aš jaučiuosi puikiai! Pasidarau tyrimus, žinau kokie turi būti rodikliai: jie geri, tad gyvenu ramiai.“
Pasak pašnekovės, pasikeitus mitybos įpročiams, pasikeitė ir gyvenimo būdas. Moteris džiaugiasi ne tik atsikračiusi kilogramų, skaistesne oda, bet ir tikina, kad tapo aktyvesnė, atsirado noras judėti. „Nemėgau sportuoti, o bėgimas man buvo didžiausia kančia. Galvodavau: kaip žmonės gali save taip kankinti?.. Dabar ir aš nebegaliu nusėdėti vietoje: vedžiodama šunį galiu nueiti ne vieną kilometrą, atsirado noras bėgioti. Visą rugpjūtį rytais bėgiojau. Pradėjau keltis anksti, ko niekada nedarydavau. Pakilusi 6 val. darau mankštą. Norisi judėti, išsivalė mintys, pradėjau visai kitaip vertinti gyvenimą“, – džiaugėsi pašnekovė ir pridūrė: „Tikrai neperšu kitiems savo gyvenimo būdo, tiesiog noriu pasidalinti patirtimi, gal kam nors tai pagelbės.“
Padėjo ir netradicinė medicina
Indrės teigimu, sužinojusi apie ligą, iš pradžių ji nebuvo linkusi apie tai kalbėti su aplinkiniais. Tačiau dabar neabejoja – tik kalbantis galima gauti naudingos informacijos: „Kiekvieną kartą su kuo nors kalbėdamasi gaudavau kokios nors informacijos. Kartą man pašnekovas užsiminė apie netradicinę mediciną – dėlių terapiją ir akupunktūrą. Vertinau tai skeptiškai, juk visi manom, kad dėlė – kažkas šlykštaus. Ilgai svarsčiau, ar verta tą daryti, bet paskambinusi pažįstamų duotu telefonu supratau, kad man tai tinka ir susitariau dėl seanso. Jau antrus metus bendrauju su šiais specialistais. O ką blogo gali padaryti dėlė? Pabandai – arba tau padės, arba ne, bet tikrai nepakenks. Žinau, daugumai tai nepriimtina. Ir tarp mano draugų tokių žmonių yra. Tačiau mano vyras jiems sako: „Aš irgi netikėjau, bet pasižiūriu į Indrę ir negaliu netikėti…“ Juk vyras matė, kokiomis pastangomis aš pradėjau vaikščioti nevartodama vaistų.“
Šeimai – įprastas maistas
Indrė tikino nemėginanti primesti šeimai naujų savo mitybos įpročių. Tiesa, iš pradžių bandė pratinti vyrą ir vaiką gyventi sveikai, tačiau tai jiems nelabai patiko: „Suvalgydavo mano sveikuolišką patiekalą ir sakydavo: „Skanu, bet noriu mėsos.“ Todėl stengiuosi gaminti kuo sveikesnį maistą: salotas ar mišraines gaminu be grietinės ar majonezo. Mėsą kepu be sultinio, o žaidžiu su prieskoninėmis žolelėmis. Aš visada mėgau suktis virtuvėje, tad maisto ruošimas man nekelia sunkumų.“
Pasak pašnekovės, jų namuose ant šventinio stalo puikuojasi visiems įprasti patiekalai. „Šeimoje daugiau nėra žaliavalgių, tad ant stalo dedu visiems įprastą maistą. Jei vykstame į svečius, kartais pati pagaminu salotų ir nuvežu. Žaliavalgiški desertai tikrai labai skanūs. Visi draugai žino, kad atsisakiau kai kurių maisto produktų, ir į tai atsižvelgia. Neslėpsiu: tie, kurie mane sutinka pirmą kartą ir sužino, kad esu vegetarė, vertina keistai. Atseit: „Dar viena kvailė.“ Tačiau kai pasakau, kad taip darau dėl sveikatos, požiūris pasikeičia.“
Ryte – šilto vandens stiklinė
Indrės meniu: „Man rytas prasideda stikline šilto ar drungno vandens su citrina. Po to maždaug pusvalandį nieko nevalgau. Ryte, įprastai, gaminu įvairias košes: karštu vandeniu sudrėkinu avižinius dribsnius, palaikau, kad išbrinktų. Tada prisipjaustau bananų, uogų, užsiberiu cinamono, jei norisi saldumo – agavos sirupo. Kartais pusryčius ruošiuosi vakare. Nakčiai vandenyje užmerkiu, pavyzdžiui, pusę stiklinės gyvų (baltų) grikių ir pusę stiklinės saulėgrąžų. Ryte jau matyti šių sėklų daigeliai. Tada įdedu banano ir trintuvu viską susmulkinu. Galima uždėti uogų, pagardinti cinamonu. Sudaigintos sėklos turi labai daug dygimo energijos. Valgydamas jas, tu suvalgai ir tą energiją. Pietums valgau orkaitėje keptas bulves su lupenomis, pamėgau salotas su kruopomis. Prisipjaustau salotų lapų, agurkų, ridikėlių, ant viršaus – grikių. Užpilu alyvuogių aliejaus, pabarstau druskos, pipirų. Labai skanu.“
Miglė Katinauskienė
