Šiandien septyniasdešimtmetį švenčiančios kamajiškės Janinos Katinienės veide – liūdesys, skausmas ir netektis. Moters pavardė tarsi įpareigojo ją nugyventi lengvą ir šviesų gyvenimą, tačiau Janinos prisiminimuose – juodi vaizdai…
Didelė šeima, didelis vargas
Moteris kilusi iš šeimos, auginusios dvylika vaikų. Deja, vieną seserį palaidojo vos kelių mėnesių. Janina – trečioji atžala. „Visi esame pametinukai. Žinoma, dabar gausi giminė yra tikra paguoda ir laimė, tačiau anuomet toks vaikų pulkelis reiškė didžiulį vargą. Kiek pamenu savo mamą, ji niekada nedirbo. Iš pradžių vis „byrėjom“ mes, vaikai, o paskui labai stipriai sušlubavo mamos sveikata, todėl ji liko namuose ir prižiūrėjo mažuosius. Visas šeimos išlaikymo rūpestis užgulė tėčio pečius“, – vaikystę mena Janina.
Pašnekovė pasakoja, kad jos šeima gyveno Anykščių rajone, Kurklelių kaime. „Gyvenom vargingai, nes tėvams reikėjo auginti vaikus ir dirbti kolūkio fermose. Už darbą anuomet niekas nenorėjo mokėti pinigėlių, todėl sukrapštydavo vos po kelias kapeikas. Už darbadienius mokėdavo menkai – kartais vos pora šimtų gramų grūdų, o ir tuos atiduodavo tik metų gale. Namo tėtis parnešdavo apie 200 kg grūdų“, – prisimena kamajiškė. Šeimos pajamos buvo daugiavaikėms mokama piniginė parama ir mamos gaunamas invalidumas.
Duonos kepalas vienai dienai
Šeimos gyvenimas buvo sunkus. Tuo galima įsitikinti iš pašnekovės pasakojimo apie korėtą duoną. „Kartą per mėnesį važiuodavom į Anykščius, laukdavome eilėse tam, kad gautume duonos. Skaudžiausia būdavo tuomet, kai prastovėjus daugybę valandų, prieidavom prie parduotuvės, o mums pasakydavo – duonos nebėra. Mama keletą kartų net nualpo belaukdama tokioje eilėje… Sveikata jos buvo silpna. Laikui bėgant mama susidraugavo su pardavėja, tad ji parduodavo mums be eilės. Va, tada būdavo šventė – prisipirkdavome 4-5 maišus forminės duonos. O ją anuomet kepdavo labai retą, tokią korėtą. Dažniausiai vienam asmeniui dienai prireikdavo viso kepalo. Kai visą dieną budėdavau fermose, mama į darbą įdėdavo valgyti: kepalą duonos ir mažytį gabaliuką lašinių. Lašinius labai taupėm, todėl net nevalgydavom, o tik pačiulpdavom dėl skonio burnoj…“ – prisimena pašnekovė.
Vietoj mokslų – darbas
J. Katinienė liūdnai pasakoja, kad jai neteko patirti mokslo džiaugsmo: „Aš esu baigusi vos keturias klases. Nors mokiausi tikrai neblogai, tačiau ketvirtoje klasėje buvau palikta antriesiems metams. Nežinau kodėl, gal tėveliai neturėjo pinigų toliau leisti mane į mokyklą…“
Įgijusi pradinį išsilavinimą mergaitė pradėjo dirbti. „Buvau viena iš vyresnių vaikų, žinojau, kad niekas kitas, be mūsų, tėvams nepadės. Darbui fermose buvau per maža, todėl pradėjau prižiūrėti vaikus. Dirbau aukle iki 13 metų“, – pirmuosius savo darbus mena pašnekovė.
Lenkdama pirštus, moteris vardina savo darbovietes: „Pirmoji mano darbo vieta buvo Klaipėdoje, gydytojų šeimoje, kur augo vienas vaikutis. Kadangi aš mamai padėjau auginti seseris ir brolius, daktarų šeima mane iš namų pasiėmė prižiūrėti ir jų mažylį. Aišku, kai šeimininkai dirbdavo, aš namuose ir valgyt paruošdavau. Pas juos gyvenau metus. Labai geri žmonės buvo tie gydytojai: mylėjo mane, nupirkdavo drabužių, gaudavau ir gardesnį kąsnelį. Apie atlyginimą nieko nežinau. Gal jie su mano tėveliais buvo susitarę, tačiau aš pinigėlių negaudavau. Gyvenau tikrai geriau nei namuose, tačiau kai po metų atvažiavom su ta šeima atostogauti pas mano tėvus, aš su jais į Klaipėdą nebevažiavau. Buvau labai pasiilgusi namų ir nebenorėjau jų palikti.“
Namuose likusią mergaitę po kurio laiko į svečius pasikvietė teta iš Kauno. Ji norėjo, kad Janina ir jai padėtų auginti vaikus. Sukaktuvininkė pasakoja, kad aukle tetos namuose padirbėjo irgi neilgai, nes labai ilgėjosi namų. Grįžus pas tėvus, susiklostė palanki situacija – Kurklelių kaime gyvenęs mokytojas pakvietė mergaitę prižiūrėti jo šeimoje augančias atžalas.
Sunkus darbas fermoje
Pašnekovė prisipažino: dirbti aukle jai sekėsi, nes labai mylėjo vaikus. Tačiau supratusi, jog augindama vaikus savo šeimai nepadės tiek, kiek norėtų, sulaukusi vos 13 metų ji pradėjo dirbti kolūkio fermose: „Keldavausi ketvirtą valandą ryte ir eidavau pas karves. Man jų priklausė 18. Sunku būdavo, kai jas rišdavome: melžti reikėdavo tris kartus per dieną. Darbas užtrukdavo apie tris valandas. Kol pamelždavau paskutinę karvę, praktiškai jau reikėdavo eiti melžti pirmosios. Lengviau buvo, kai karvės ganydavosi laisvos. Tada melžiamos jos būdavo tik du kartus. Bet vis tiek visą dieną turėdavau būti fermoje – šukuoti karves, lyginti mėšlą ar jį krauti į vežimą.“
Kamajiškė prisimena – kasdien darbai buvo tie patys. „Ryte pamelži, pagirdai, perkeli, per pietus ir vakare darai tą patį. Karves reikėdavo vesti į girdyklą, kuri buvo maždaug už kilometro. Būdavo, paleidi, jos gražiai tipena vorele į paupį. Žinoma, reikėdavo ir man eiti iš paskos. Kiekvienas piemuo turėjom po 18 ir daugiau karvių, todėl lygiai taip pat darydavo ir visi kiti. Tik viskas vykdavo pakaitomis. Kai manosios grįždavo, kiti paleisdavo savąsias“, – prisimena Janina.
Apžvelgdama savo gyvenimą, J. Katinienė stebisi savo ištverme ir stiprybe: „Visas mano gyvenimas prabėgo fermose. Tuo laiku dirbti buvo nesunku. Buvau jauna, energinga ir atrodė, kad taip ir turi būti, kitokio gyvenimo nelabai įsivaizdavau.“
Iš algos sau – tik cukraus pakelis
Broliai ir seserys augo, todėl šeimai reikėjo vis daugiau pinigų. „Norėdama padėti tėvams visą savo uždarbį, gautą fermose, atiduodavau tėčiui. Sau nepasilikdavau nė kapeikos… Kartais, kai labai užsinorėdavau, iš vieno atlyginimo nusipirkdavau pakelį cukraus. Nedaug jis ir tekainuodavo, gal 78 kapeikos, bet dažnai neišlaidaudavau“, – atvirauja J. Katinienė.
Paprašyta prisiminti nors kelias vaikystės išdaigas moteris nusišypso: „Aš labai daug dirbau, todėl išdaigoms laiko nebuvo. Atsimenu vieną – kaip su broliu pripylėm į šulinį pieno. Kodėl mums „užėjo“ taip padaryti – tikrai nežinau. O kartą pabėgau nuo tetos. Man buvo gal 8 ar 9 metukai, kai viena iš tetų tėvams pasisiūlė mane užauginti. Jai gyvenime nepavyko susilaukti vaikų, todėl norėjo mane užsiauginti kaip užvadėlę. Kai jau vedėsi pas save, aš po truputį nuo tetos atsilikau ir pabėgau. Pasislėpiau už namo, tabako lauke. Teta grįžo pas tėvus, papasakojo, kas nutiko, ir visi pradėjo manęs ieškoti. Ilgokai užtruko, kol surado tupinčią tarp tabako lapų.“
Meilė prasidėjo laišku
Daug dirbusiai merginai nebuvo laiko dairytis į vaikinus, vaikščioti į „vakaruškas“. Moteris prisimena, kad buvo nustatytos taisyklės – jei šeštadienį eini į vakaruškų, sekmadienį negalima niekur eiti. Gal todėl ir pažintis su būsimu vyru Leonu buvo netradicinė: „Su Leonu susipažinau laišku… Vieną dieną paštininkė atnešė laiškutį, kuriame buvo parašyta, jog jis nori su manimi susipažinti. Mano adresą gavo iš bendro mūsų pažįstamo. Leonas gyveno Kavarske, ne taip toli nuo mūsų. Siųsdama atsakymą pasiūliau atvažiuoti jam į Anykščiuose vyksiančią „vakarušką“. Savaitgalį mudu ir susitikome. Mūsų vestuvės įvyko labai greitai – jei šeštadienį susitikome, tai gal ketvirtadienį jau ėjome užsakų. Abu buvom dar labai jauni, man vos 20 metų. Tėvai niekaip nesuprato tokio mūsų skubėjimo ir nebuvo labai patenkinti, tačiau vis tiek mane išleido už Leono. Net „pasogą“ gavau: karvę, mamos austas paklodes ir marškas. Dar dabar turiu išsaugojusi vieną mamos užtiesalą.“ J. Katinienė prisipažįsta – kuo greičiau ištekėti norėjo svajodama lengviau gyventi…
Tačiau prakalbus apie santuokinį gyvenimą, nuo moters veido greitai dingsta šypsena. „Norėjau gyventi geriau, tačiau papuoliau į dar blogesnę situaciją. Iš pradžių su Leonu sutarėm gražiai, gal ir tos meilės šiek tiek buvo, tačiau gyvenimas ėjo blogyn. Vyras pradėjo gerti, todėl namuose visus kampus turėjau atlaikyti aš: auginti vaikus, prižiūrėti kolūkio ir savo gyvulius. Teko kęsti vyro smurtą, tačiau nors šeima ragino mane skirtis, aš jiems griežtai pasakiau, jog to nedarysiu. Nežinau, gal man buvo gėda prieš aplinkinius, o gal savo mergaitėms norėjau parodyti, kad svarbiausia – šeima“, – atvirauja J. Katinienė. Tuo pat metu moteris suskaičiuoja, kad su vyru santuokoje gyveno 40 metų.
„Dabar jau skaičiuoju septintą dešimtį savo gyvenimo. Dažnai pagalvoju, koks jis buvo. Deja, labai sunku atrasti kažką gero ir prasmingo… Kai jau manydavau, kad viskas – dabar gyvensiu lengviau, geriau, Dievas, matyt, tik pasijuokdavo iš manęs… Savo gyvenimo nelinkėčiau niekam“, – liūdnai pokalbį užbaigė sukaktuvininkė.
Miglė Katinauskienė
