Rokiškietė Janina MALCIUVIENĖ tarsi maldą kartojo: „Aš norėjau turėti ir dirbau, kad turėčiau…“ Su septyniasdešimtmetį kovo 10–ąją švenčiančia moterimi kalbėjomės apie daug ką: jos šeimos baimę būti ištremtiems į Sibirą, triūsą kolūkio fermose, užaugintas dukras, dabartinį gyvenimą…
Dirbti buvo pratinama
nuo mažų dienų
Janina kilusi iš Gumbiškių miestelio, priklausiusio tuometiniam Obelių rajonui. Ant kalniuko, nedidelėje medinėje grytelėje gyveno šešių asmenų šeima. „Mūsų namukas buvo labai nedidelis, bet kažkaip tilpom, problemų nebuvo. Kai tėtis statė namą, pagal užmojus jis turėjo būti didelis, dviejų galų, tačiau paruoštą medieną vieną naktį kažkas pavogė. Užtat ir pavyko suręsti vos trijų kambarių trobą. Kartu su mumis gyveno netekėjusi mamos teta Ona, kurią mes vadinom senele. Ji tėvams padėjo auginti ir mane, ir brolius“, – pasakojo Janina.
Pašnekovė iš trijų šeimos vaikų buvo vyriausia. Janina svarsto, jog tikriausiai dėl to labiausiai ir atjautė mamą, daugiausiai jai padėjo. „Tėtis sirgo sunkia širdies liga ir kurį laiką gulėjo ant patalo. Turėjau padėti mamai jį prižiūrėti, apiprausti. Paskui reikėjo ir kolūkyje dirbti. Atsimenu, reikėdavo į tokias skalines gyvuliams šieno pridėti. O mes, vaikai, maži, šieno ritiniai sunkūs, nepakeliam. Užridendavom juos ant rogučių, atsiveždavome ir vos ne vos įridendavom į tą skalinę“, – prisiminė vaikystę moteris.
Laiko žaidimams ir išdykavimams vaikai beveik neturėjo. Mokykla, darbas kolūkyje ir aplink namus, net vakarais reikėdavo nuveikti šį bei tą naudingo. „Kol šilta, laukuose ganydavom gyvulius. Kai ateidavo žiema, vakarais turėdavome pešti žąsis ir antis tam, kad būtų plunksnų pagalvėms. Sunku būdavo, nes negalėdavome nusėdėti vietoje, vis norėdavom eiti savais reikalais. Tokiu atveju senelė sakydavo: pripeškit dar stiklinę plunksnų ir galėsit eiti. Niekada nepriplėšydavom. Žinot, kaip sunku? Juk plunksnos tokios lengvos, norint pripildyti pilną stiklinę, jų nupešti reikia labai daug“, – su šypsena mena pašnekovė.
Kiekviena naktis – baimėje
J. Malciuvienė džiaugiasi, kad nukentėti nuo karo jos šeimai stipriai neteko: „Nepasiekė mūsų besitraukiantys frontai, nepasakojo niekas ir kažkokių ypatingų įvykių apie karius. Tik pamenu, kaip rodė man sušaudytą kamino lentą. Tėtis sakė, jog kulkos švilpė ir virš jų galvų.“
Karo negandos šeimą aplenkė, tačiau pakako skausmo, giminaičius išlydėjus į Sibirą. „Mama pasakojo, kad dvi jos seserys ir tėčio brolis buvo išvežti į Sibirą. Tikriausiai todėl, kad turėjo žemės truputį daugiau nei kiti. Dėdė, tėčio brolis, turėjo pasistatęs labai gražius namus. Kai jį su šeima išvežė į Sibirą, visą jo turtą pasidalino banditai, o iš namų vištidę padarė… Įsivaizduokite, kaip skaudu. O namas buvo toks didelis, dviejų aukštų…“ – susigraudina pašnekovė, bet pasakoja toliau: „Ir mano tėveliai labai bijojo, kad mūsų neišvežtų. Neturėjom mes nei turtų, nei daug žemės, bet tais laikais ir už giminystės ryšius su išvežtaisiais Sibiran galėdavo ir tave išsiųsti. Labai gerai atsimenu, jog namo viename kampe stovėjo dideli maišai, prikrauti mūsų daiktų. Mama kiekvieną vakarą mus migdydama verkdavo: gal šiąnakt ir mus išveš… Mes nesupratom, nei kur, nei kas veš, būdavo net šiek tiek smalsu – kur gali mus nuvežti?! Niekada neklausinėjom mamos, kas tas Sibiras, bet matydavom ją verkiančią, kai gaudavo laiškus iš tetų. Va, tada mums jau pasidarydavo gaila Onos, gaila Bronės…“
Moteris džiaugiasi, kad pasibaigus okupacijai jos artimieji grįžo į Lietuvą.
Sušaudė už nieką
Pokario laikotarpiu tremtimi į Sibirą buvo gąsdinami visi. Už mažiausią nepaklusimą valdžiai žmogus galėjo atsidurti šaltajame krašte. Tačiau net ir taip bauginami, lietuviai priešinosi rusams. „Mano šeima rėmė partizanus. Mama kepdavo duoną, o tėtis naktimis veždavo ją į Latvijos miškus partizanams. Kiekvieną kartą, kai tėtė išvažiuodavo, visi labai išgyvendavom – ar grįš, ar sveikas. Juk už tokį elgesį žmones arba nušaudavo, arba į Sibirą – be teismo“, – pasakoja Janina.
„Gerai prisimenu įvykį, kurį pasakojant ir dabar per kūną šiurpas nubėga… Mano pusbrolis Baliukas dirbo pas ūkininkus piemeniu ir vasaromis miegodavo ant šieno. Vieną naktį atėjo skrebai ir jį miegantį sušaudė. Už nieką. O buvo vaikas, gal kokių 12 metų“, – prisimena Janina.
Moteris pripažįsta: nors visiems buvo sunku, tačiau kaimas gyveno draugiškai ir vieni kitų neskųsdavo: „Tais laikais visi buvo labai vieningi. Nors gyvenome sunkiai, trūko maisto, tačiau mūsų kaime visi vienas kitą saugojom ir mylėjom. Buvo kaime vienas toks tinginys, nieko neaugino, nieko nedirbo. Bet ir ant jo niekas nepyko, net skerstuvių nunešdavo, jei kas kiaulę ar avį pjaudavo.“
Vaikiški žaidimai
Jauni būdami visi krečia kvailystes. Pašnekovė juokiasi, kad ji su broliais nebuvo išimtis. „Menu keletą tokių linksmesnių nutikimų. Mūsų kieme buvo kolūkio tvartas. Pamelžus karves, pieną reikėdavo nunešti į punktą, buvusį už kokių 6 kilometrų. Tėveliai mane ir brolį užrakindavo namuose ir palikdavo. Kur gi temps pieną ir dar mažius šitokį kelią… Kartą tėtis parėjęs labai mus barė ir sakė: „Aš gal valandą stoviu už lango ir žiūriu, ką jūs darot.“ O mes, gudručiai, prie krosnies su degtukais žaidėm… Degtuku per sierą brūkšt, jis užsidega, o mes jį į krosnį greitai įmetam. Proto neturėjom… O kas, jei būtume namus uždegę? Patys tupėjom namie iš lauko užrakinti… Taip būtų tėvai ir neberadę nei vaikų, nei trobos“, – svarsto pašnekovė.
Ne tokią pavojingą išdaigą vaikai iškrėtė jau šiek tiek ūgtelėję: „Tada jau buvo gimęs ir antrasis mano brolis, vadinasi, man buvo apie 11-12 metų. Tėtis ruošėsi daržinėje dengti stogą, prisipirko vinių, o tais laikais jos buvo brangios. Dieną abu su mama išėjo dirbti, o mes kartu su kaimynų vaikais visa tas vinis sukalėme į klojimo sieną. Mums tai buvo linksma, bet kai tėtis pamatė, labai supyko. Aišku, aš, kaip vyriausia, turėjau atkentėti už visus. Nesvarbu, kad brolis vos vieneriais metais jaunesnis, bet tėvai mane kaltino už šitą išdaigą. Atseit, aš turėjau būti protingesnė ir neleisti šitaip elgtis. Kur gi neleisi, jei man pačiai buvo įdomu… Kaip nubaudė? Skaudžiai… Paklupdė vidury aslos ir dar liepė laikyti šluotą. Labai gerai atsimenu, kaip pusbrolis atėjo į svečius toks išsigandęs ir pasakė: „Mislijau“, gal kas numirė, kad čia kryžių laikai.“ Tik po kurio laiko supratau, kokį vaizdą Ignotas matė pro langą.“
Laikui bėgant, namuose lengvėjo buitis, po truputį ėmė atsirasti ryšio priemonės. „Kai jau atsirado elektra, apie 1963 metus, namuose buvo įvestas radijo taškas. Pas mus į kaimą linijos ateidavo iš Obelių. Kartais, kai radijas nustodavo groti, būdavo galima susikalbėti su kaimynais. Atsimenu, su viena drauge taip žaisdavom. Aišku, balsą girdėdavom labai silpnai, bet va, beveik kaip telefonas buvo“, – pasakoja J. Malciuvienė.
Pinigų nemokėjo,
o pirkti liepdavo
Paklausta, ką šeima veikdavo laisvesniais vakarais, moteris teigė: „Labai mėgau skaityti. Prie žibalinės lempos sėdėdavom ir vartydavom knygas, šventus žurnalus. Labai gerai pamenu, kad žmones valdžia vertė užsisakyti laikraščius ir pirkti obligacijas. Būdavo, ateina „manuška“ (kareivis), šautuvą pastato kambario kampe ir sako tėčiui: „Jonai, tau reikia nusipirkti tiek ir tiek obligacijų.“ O už ką nusipirksi, jei pinigų visai nėra? Jiems visai tas nerūpėjo. Tada nešdavom parduoti sviesto ar pieno, kad tik gautume pinigų, nes šitie begėdžiai eidavo į namus tol, kol sumokėdavom.“
Mokytis – tik su kolūkio leidimu
Baigusi septynmetę mokyklą, Janina norėjo mokytis toliau. Tačiau susidūrė su problema – reikėjo gauti kolūkio leidimą: „Tuo metu buvo tokia tvarka – nuo darbo fermose niekas neatleisdavo. Norintieji mokytis turėjo gauti siuntimą studijuoti. O kolūkiui reikėjo tik agronomų arba zootechnikų. Mano tėveliai nenorėjo, kad lįsčiau į kolūkį, todėl manęs neleido. Pasiūlė Rokiškyje mokytis siuvėjos amato. Atvežė tėtis į miestą, o aš kasdien raudodavau. Buvau dar vaikas, 14 metų teturėjau. Tai gal po savaitės parsivežė atgal namo. Taip ir baigėsi mano mokslai.“
Iki 19 metų mergina gyveno pas tėvus ir dirbo fermose. 1963 metais kolūkis ne karo prievolininkus siuntė į vairuotojų kursus. Tarp norinčiųjų išmokti vairuoti buvo ir Janina. Pagal specialybę ji – autobuso vairuotoja: „Sugalvojau, ir tiek. Už mokslus mokėjo kolūkis – 92 rublius. Tuo metu tokie pinigai buvo labai dideli. Mokslas buvo apmokamas tikintis, kad paskui visi grįš dirbti į savo kolūkius. O aš susipažinau su būsimu vyru, 1964 m. susituokėme ir nebegrįžau. Netgi gavau laišką iš teismo, jog esu skolinga ir privalau grąžinti tuos 92 rublius.“
Gyvenimo pradžia buvo sunki
Moteris pasakoja, kad jaunos šeimos gyvenimo pradžia buvo labai sunki: „Verstis turėjome iš vyro algos – 64 rublių. Gerai atsimenu, kad 12 rublių atiduodavom šeimininkams už kambarį, 4 rublius kainavo kilogramas lašinių, kurių užtekdavo savaitei vyrui pietums įdėti. Gyvenimui pinigėlių likdavo labai nedaug. Tačiau dabar aš galiu pasakyti, kad nors ir kentėm nepriteklių, mes buvom labai laimingi. Vėliau ir man atsirado darbas: turėjau vairuotojos specialybę ir išmaniau automobilio detales, tad mane priėmė į tuometinio autoūkio atsarginių dalių sandėlį. Kai ir aš pradėjau gauti atlyginimą, gyvenimas pradėjo gerėti.“
Moteris sako, kad ir savo dukras augino mokydama, jog norint turėti, reikia dirbti.
Pati Janina stebisi – 70 metų prabėgo labai greitai. „Laiko nebeskaičiuoju… Gimtadienius dar švenčiau iki 50, o dabar tiesiog gyvenu laiminga…“
Miglė Katinauskienė
