Poetei Matildai Olkinaitei (1921-1941) likimas lėmė gyventi vos dvidešimt metų. Dvasininkas išsaugojo jaunos žydaitės rašytinį palikimą: dienoraštį ir mokyklinį sąsiuvinį, prirašytą eilėraščių. Juose atsispindi jaunos kūrėjos jautri siela, tragiško likimo nuojauta.
Rinko medžiagą
Panemunėlio geležinkelio stotyje gyvenusio vaistininko Naumano Olkino istorija domėjosi kraštietė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Ji septynerius metus dirbo Rokiškio krašto muziejuje, rinko medžiagą apie Panemunėlio kraštą.
Apie Olkinų šeimos ir kitų žydų tragediją kalbėdavo beveik visi vyresniosios kartos panemunėliečiai. Rokiškio krašto garbės piliečio Venanto Mačiekaus paskatinta, V. Aleknienė iš nedidelių gabaliukų sulipdė šeimos istoriją. Ji publikuota monografijoje „Panemunėlis“, Rokiškio krašto kultūros žurnale „Prie Nemunėlio“.
V. Aleknienė rašė: „Rokiškio rajone, Panemunėlio geležinkelio stotyje, gyvenusi vaistininko Naumano Olkino šeima niekuo neišsiskyrė iš kitų mažos miestelio žydų bendruomenės. Šeimoje augo keturi vaikai. Viena iš dukterų Matilda išsiskyrė jautrumu, vienišumu, sugebėjimu kurti eiles. Ji, kaip nesuspėjusi atsiskleisti jauna asmenybė, priklausė paskutiniajai iki Antrojo pasaulinio karo gyvenusiai Lietuvoje žydų bendruomenei.
Rinkdama žmonių prisiminimus apie gimtąjį Panemunėlį prisiliečiau ir prie Olkinų šeimos likimo. Artimiausiai Matildą Olkinaitę pažinojo vaikystės draugė Liucija Neniškytė-Vizgirdienė. Jos sukurtas eiles ir dienoraštį išsaugojo teatrologė, docentė Irena Veisaitė. Nemažai apie M. Olkinaitę pasakojo buvusi panemunėlietė Genovaitė Šukytė-Grigienė, Kupiškio gimnazijos mokytoja Aldona Zinkevičienė. L. Vizgirdienės pastangomis pavyko surasti Iljos Olkino buvusią žmoną Lizą Abrasonaitę. Olkinų šeimos ir kitų Panemunėlio žydų tragediją prisimena netoli žudynių vietos gyvenusi A. Tarkauskaitė-Dranceikienė. Surinktus prisiminimus papildo L. Vizgirdienės išsaugotos šios šeimos fotografijos.
Tyrinėjant M. Olkinaitės gyvenimą ir kūrybą svarbiausiu šaltiniu išlieka dienoraštis ir eilėraščiai. Dar iki galo neišaiškinta dienoraščio išsaugojimo istorija. Ateityje būtina spaudai ruošti M. Olkinaitės poezijos rinkinį. Atlikdami šį darbą jaunajai žydaitei nors po mirties, kurią sulyginame su raudonos rožės nuskynimu, leistume atsiskleisti pasauliui visu sielos ir jaunatvės grožiu. Jos lyrika iš kartos į kartą neštų nesuspėtą pasakyti žodį.“
Makutėno namuose – vaistinė
Prisiminimus apie Olkinų šeimą 2006 m. papasakojo Liucija Neniškytė-Vizgirdienė (gim. 1926 m.). Juos užrašė muziejininkė V. Aleknienė.
„Panemunėlio geležinkelio stotyje, netoli mano senelio Marcelino Neniškio, gyveno vaistininko Naumano Olkino šešių asmenų šeima. N. Olkinas išnuomotuose Makutėno namuose buvo įkūręs vaistinę. Jo žmona Asna Olkinienė augino vaikus ir prižiūrėjo namus. Naumanas ir Asna Olkinai užaugino keturis vaikus: sūnų Ilją (1919 m.), dukras Matildą (1920 ar 1921 m.), Miką (1925 m.), Grunią (apie 1934 ar 1935 m.).
Labai gerai pažinojau visus šios šeimos narius, nes visas vaikystės ir jaunystės vasaras praleisdavau Panemunėlyje. Artimiausiai bendravau su Mika. Ją artimieji vadindavo Mindočka. Nuostabioji Mika, aš ją taip vadinau, tapo bendraamžių rato lydere. Ji sumanydavo įvairiausių žaidimų. Mes nežaidėme su lėlėmis. Turėjome susikūrę savo žaidimus: „Gatvės atidarymas“, „Teismas“, „Laikraštis“.
Prie Olkino vaistinės turėjome pasidarę savo skelbimų lentą. Joje dažniausiai Mika, paruošusi pranešimą apie naujos gatvės atidarymą, pakabindavo skelbimą. Mes visi perskaitę atbėgdavome į nurodytą vietą. Atidarymo šventę dažniausiai vesdavo Mindočka. Jos nurodymu perkirpdavome juostelę.
Vaikų žaidimai
Mano senelio Marcelino Neniškio lentpjūvėje iš nepjautų rąstų pasidarydavome teismo salę. Kas, mūsų nuomone, nusikalsdavo, tą ir teisdavome. Dažniausiai tekdavo nubaustuoju būti Iljai už saldainių atiminėjimą. Prokurorą vaidindavo Matilda, o advokatą – Mika. Vieną kartą Mika net mirti buvo nuteisusi vieną draugą. Apie 1938-1940 metus leidome laikraštį „Panemunėlio žinios“. Šeštadienį, per šabą, Olkinų namuose už 20 centų savo leidinį parduodavome susirinkusiems svečiams. Prieš išleidžiant laikraštį fiksuodavome visas geležinkelio stoties naujienas. Prieš keleivinio traukinio atvažiavimą bėgdavome į peroną apsižvalgyti. Sužinodavome, kas ir kur išvažiuodavo, kas ir pas ką atvažiuodavo. Laikraščiui reikėjo karikatūrų ir eilėraščių. Matilda kurdavo eiles, o Mika – žinutėms karikatūras. Plačiai, šmaikščiai aprašydavome prie Šetekšnos upės vykstančias gegužines. Prisimenu juokingai parašytą straipsnį „Pamesta kiaulė“. Pagrindinis veikėjas – miestelio gyventojo paklydusi ar pabėgusi kiaulė.
Mano teta, prieš išvažiuodama iš Kauno į Panemunėlį, nupirkdavo apie 10 metrų perkelio. Labai vertinome tetos Teofilės dovanotą medžiagą. Panemunėlyje mano bobutė Mikai, Matildai, Gruniai ir Liucijai pasiūdavo vienodas vasarines suknutes.
Į Panemunėlį aš atvažiuodavau per šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Mano teta Teofilė Neniškytė ir bobutė Anelė Balaišytė-Neniškienė labai gerbė Olkinų šeimą. Visada Olkinai mane pamaitindavo, todėl parėjusi pas senelius nenorėdavau valgyti.
N. Olkinas labai gerai išmanė farmaciją, taip pat mėgo klasiką. Buvo perskaitęs Lermontovą, Puškiną. Šeštadieniais (per šabą) Olkinai ruošdavo įdomius vakarus. Į svečius ateidavo M. Neniškis, daktaras Sadauskas. Mika, Matilda, Ilja, Grunia ir aš ruošdavome programas.
Nepastebimai prabėgo dešimt draugystės metų. Prieš išvažiavimą visos verkdavome. Tačiau atvažiuojančios visada laukdavo geležinkelio stotyje. Mano bobutė, nuslėpusi nuo senelio, dažnai nešdavo Olkinams sūrius, sviestą. Dažniausiai pietus 12 val. valgydavau pas Olkinus, o 14 val. – pas Neniškius.
Vaikų šurmulyje – tik stebėtoja
Matilda buvo už mane keleriais metais vyresnė. Tėvas dažnai jai liepdavo sėdėti namo „salkoje“ ir kurti eilėraščius. Kai parašydavo, Matildą išleisdavo. Kodėl taip tėvas elgėsi, aš nežinau. Matilda mėgdavo būti viena. Vaikų šurmulyje likdavo tik stebėtoja. Ji labai jautriai reaguodavo į kiekvieną reiškinį. Iš gimnazistų išsiskirdavo individualumu, kultūringumu, kūrybiškumu. Nė vienas literatūros vakaras, vykęs Rokiškio gimnazijoje, nepraeidavo be Matildos. Ją buvo įsimylėjęs Rokiškio vaistininko Šero sūnus. Jaunasis Šeras Olkinaitei nelabai patiko. Jaunuolis lankydavosi ir Panemunėlyje.
Matilda rašė dienoraštį ir sukurtas savo eiles. Dėstydama savo mintis dažnai rašydavo apie ankstyvos mirties nuojautą. 1939 m. baigusi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją išvažiavo studijuoti lituanistikos į Kauno universitetą.
Pirmosiomis karo dienomis Matilda sugrįžo pas tėvus į gimtąjį Panemunėlį. Kunigas K. Vaičionis, Matildos gimnazijos draugas, prisimena paskutinį kartą sutikęs jau įkalintą Matlę, beplaunančią grindis Panemunėlio geležinkelio stotyje. K. Vaičionis pasiūlė jai bėgti ir pasislėpti pas jo gimines prie Panevėžio. Ji atsisakė, matyt, nenorėdama palikti savo šeimos.
Prisimenu, kad Šeras Matildai buvo nupirkęs madingus batelius. Batų nesuspėjo sugrąžinti, nes Lietuvą okupavo vokiečiai.
Žmonės žydams nešė valgyti
Vyriausias Matildos brolis Ilja, studijavęs farmaciją Kaune, buvo suimtas ir uždarytas į Kauno getą. Iš Kauno jam pavyko pabėgti į Valkininkų miškus. Tose apylinkėse buvo įsikūręs žydų gelbėjimo komitetas. Be to, jis išgelbėjo savo žmoną Lizą ir paslėpė vienuolyne. Liza Olkinienė liko gyva ir sulaukusi 96 metų gyvena Vilniuje. Ilja Olkinas žuvo eidamas maisto į artimiausią kaimą. Vienodo likimo draugai, buvę pasaloje, peršovė pilvą. Draugai dar vežė į ligoninę, bet pakeliui sveikata silpo. Ilja paprašė draugo, kad jį nušautų. Taip ir įvyko…
Panemunėlio geležinkelio stotyje gyvenusius žydus suėmė ir uždarė dvaro buvusiame kumetyne. Matildos klasės draugė G. Šulytė nešdavo suimtiems žydams keturis kilogramus sriubos. Jos abi susitikdavo kumetyno kieme. Šulytė bandė įkalbėti Matildą kartu su ja bėgti ir kur nors slėptis. Ši nesutiko ir iki pat susodinimo į arklinį vežimą netikėjo, kad gyvenimas baigiasi.
N. Olkiną savo klebonijoje slėpė kunigas J. Matulionis. Vieną vakarą išėjęs Olkinas pasivaikščioti skelbimų lentoje perskaitė vokiečių parašytą skelbimą (lietuviškai). Jame buvo parašyta, kad už žydų slėpimą gresia mirtis. N. Olkinas paliko kleboniją ir pats pasidavė vokiečiams.
Kaip pas J. Matulionį pateko Matildos dienoraštis, aš nežinau. Iš prisiminimų galima daryti išvadą, kad J. Matulionis bendravo su Olkinų šeima. Panemunėlio kunigas Matlės dienoraštį kažkam perdavė. Jį išsaugojo filosofas, vargonininkas A. Andrijauskas“.
Jaunosios poetės atminimo vakaras
2005 m. rugsėjo 22 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje, minint M. Olkinaitės mirties metines, buvo surengtas poezijos vakaras „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“. Skaitydama jaunosios kūrėjos eiles aktorė Virginija Kochanskytė stengėsi atskleisti asmenybės portretą, namų, kuriuose ji augo, atmosferą. Nuotaiką kūrė vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai, kuriuos atliko solistė Rita Preikšaitė, fortepijonu skambino kompozitorius Saulius Šiaučiulis, smuiku griežė Juozas Staniulis.
Renginį organizavusi literatūrologė, teatrologė I. Veisaitė programėlėje rašė, jog mokyklinį sąsiuvinį, ant kurio viršelio buvo užrašyta „M. Olkinaitė 1938.VI.21“ jai atnešė filosofas, vargonininkas A. Andrijauskas. Paskutinis įrašas – žydų poeto Gotlibo poemos „Baladė apie nepažįstamą žydą“ vertimas, datuotas 1940 m. gegužės 12 d. „Nesiimu nei analizuoti, nei tuo labiau vertinti M. Olkinaitės poezijos originalumo to meto lietuvių literatūros kontekste. Ji žengė tik pirmuosius žingsnius. Akivaizdi lietuvių tautosakos, poetų B. Brazdžionio, J. Kossu-Aleksandravičiaus, galbūt Salomėjos Nėries įtaka. Ne visi jaunos poetės eilėraščiai lygiaverčiai. Bet neabejotina, kad Matilda, V. Mačernio, P. Širvio bendraamžė, turėjo tikro poeto talentą“, – rašė teatrologė I. Veisaitė.
“Gimtojo Rokiškio“ skaitytojams siūlome paskaityti Matildos Olkinaitės dienoraščio ištraukas (kalba netaisyta – red. past.). Dienoraščio kopija saugoma Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. Tekstą iššifravo istorikas Valentinas Brandišauskas.
1940 VIII 15
Keista šiemet vasara. Kiekvienas atsisveikinimas skaudus. Ir atrodo, kad viskas praeina nesugrįžtamai. Kada aš išlydžiu savo draugą, man rodosi: aš jo niekad daugiau nepamatysiu.
Ėjau šiandien vėlai iš stoties. Tokia šviesi mėnesiena, kad gali skaityti, ir ilgas šešėlis velkasi šalia. Ir man rodosi – tai paskutinė vasaros naktis. Šviesi ir tvanki, nerami iki ašarų. Jis manęs dažnai nemato ir nesupranta manęs. Aš jo paprašiau parašyti man ką nors. Jis tai palaikė kaprizu ir nieko nerašė. O aš taip norėjau turėti keletą žodžių iš šito vakaro, kuris man atrodo paskutinis toks.
Norėjau jam paskaityti šiandie prancūzišką eilėraštį, bet jau antroj eilutėj pajutau, kad jo tai nedomina. Ir nustojau skaityti. O kada po tokių smulkmenų jis manęs paklausė, ar sutikčiau palikti viską ir eiti su juo, man jo žodžiai praskambėjo skaudžiu tyčiojimusi.
Negerai. Nejaugi aš visada taip mylėsiu? O seniau maniau (o galbūt taip norėjau įsikalbėti?), kad mano jausmai visada atitiks jo (tada dar nežinomojo) jausmus.
Jis dabar dienoraščio nerašo. Miega sveiku miegu. Aš jam linkiu laimės.
1940 VIII 17
Mėgstu po ilgos dienos vėlai vakare atsisėsti jaukiam mano kambarėly ir rašyti.
Vakare papa visuomet sako: „Dar viena diena praėjo.“ Tai taikoma man: dar viena diena praėjo, o aš nieko nenuveikiau. Turiu prisipažinti: mėgstu ginčytis su papa. Ginčai būna kultūringi ir retai kada išeina iš padorumo ribos. Papa neramiai žiūri į mano ateitį. O aš viską išdėstau keliais šabloniškais sakiniais. Papai skaudu dėl mano nerašymo. O aš randu kokį pasiteisinimą, kuriuo pati netikiu ir kuriam niekas netiki.
Šiandie svečių buvo. Abraša su draugu ant motociklo. Po pietų Šeras atvažiavo su dviračiu. Palikau visus ir nuėjau su juo prie upės.
Dar viena diena praėjo. Buvo daug jausta, bet niekas nesakyta.
Man kartais atrodo, kad visas pasaulis slenka pro mane pavargusiu liūdnu žmogumi. Ir man norisi tam žmogui tarti ką nors gero ir švelnaus, atstumti plaukus nuo jo sudrėkusios kaktos ir ją pabučiuoti.
Esu nepatenkinta savimi. Girdžiu dabar – svirplys griežia. Jis šiąnakt apsigyveno pas mus. Sakoma, tai reiškia laimę.
Ką gi – pas mus apsigyveno laimė.
Dirbti ir kurti, ir mylėti, ir – būti mylimam!
Tu mano pavargęs žmogau, ar tu myli?
1940 VIII 19
Fannia pagimdė sūnų. Šiandie visi rašėm laišką su pasveikinimu. Siuntinuką nusiuntėm. Man norisi pasakyti: tai nesvarbu. Svarbu toji didelė laimė, kurią junta motina. Tobulesnį žmogų užauginti.
Nežinau kodėl, bet mano ateitis man kartais pasivaidena taip liūdnai ir skaudžiai, kad aš nesąmoningai susigūžtu skausme. Noriu sustingti. Bejėgė ką nors dirbti ir galvoti. Norėčiau grįžti į Vilnių ir pradėti mokytis. Tai neramiųjų dalia: iš vienos vietos jie bloškiasi į kitą, vildamiesi ten ramybę rasti.
Matau dabar pro langą: papa ir Iliuška grįžta iš stoties. Tuoj eis manęs ieškoti, nes papa visuomet pastebi, kad ko nors nėra ir eina jo ieškoti.
Aš kartais galvoju, ko trūksta mūsų namams? Kaip mane kankina tos dienos, kai visi vaikšto lyg įelektrinti ir iš kiekvieno šoka kibirkštys. Bet tai lengvai praeina. Bereikia baltai ir gražiai dengti stalą, užžiebti lempą – ir papa, užgirdęs Štrauso valsą, ima mosikuoti rankomis, vesdamas kurią iš dukterų šokti.
Traukinys ateina. Tuo traukiniu visuomet atvažiuodavo Šeras. Gal gausiu iš jo rytoj laišką.
Mūsų namų ekonominė padėtis visad pašlijusi. Bet aš apie ją negalvoju. Stengiuos negalvoti.
Jeigu čia būtų mano draugas, aš prisiglausčiau prie jo ir verkčiau. O jis nesuprastų manęs, nes nemyli. Aš to niekam nesakau. Tegu niekas nežino apie tai.
O vis dėlto gera net ir tada, kada verki prie krūtinės to, kurį myli ir kuris tavęs neatstumia.
1940 VIII 28
Vakar buvau laiminga. Tai tęsėsi neilgai – pusvalandį. Paskui buvau rami, o šiandien vėl ilgu ir neramu. Mika ir Liuncia įbėgo žviegdamos, rėkdamos, lyg pasibaidę arkliai: atostogas prailgino. Ir aš gavau laišką. Švelnų ir gerą. Vakar visą dieną man buvo taip ramu ir miela, kad aš jau pati pabūgau savo giedrios nuotaikos. Tokia aš esu: kada man gera, aš bijau, kad viskas gali sudužti…
Papa atvažiavo iš Panevėžio susirūpinęs ir nervuotas. Mūsų namams gresia visiškas iširimas. Tiesiog badas. Ne. Aš dirbsiu. Viskas turi būti gerai. Jo vakarykštis laiškas mane kiek išmušė iš vėžių. Aš maniau – jo laiškas bus šaltas ir oficialus, kaip ir anas. Many jau buvo paruošta nuotaika, mano šaltoji nuotaika. O dabar, kada paskaičiau jo neramų ir šiltą laišką, aš pasijutau kalta prieš jį.
Vis dėlto šiandien aš abejinga. Nežinau kodėl.
Buvom Vėbriuos. Dainavom liūdnas dainas paupy. Buvo gera.
1940 VIII 29
Marfa išvažiavo į Panevėžį. Taisiau pietus ir tvarkiau kambarius. Man kartais atrodo, kad mėgstu namų ruošą. Buvo daktaras. Apsigyveno nuo 16. Neįdomu. Maša atvažiavo iš Vilniaus. Daug liūdnų dalykų pasakojo.
Nieko aš taip nebijau, kaip atsiskyrimo.
Bjaurūs laikai. Pasaulis išėjo į gatvę, įsikišo raudoną nosinę į kišenėlę ir šūkauja. Salomėjos Nėries, Liudo Giros poemos – aš nežinau, kaip normalūs žmonės taip gali rašyti. Plakatai, plakatai, daugiau nieko. Didžiausias komunistas, jei tik jis bus kultūringas žmogus, to negali pakęsti. Aš dažnai galvoju, kaip žmonėms trūksta kultūros. Liūdna. Nejaugi komunizmas ir jo idėjos negali būti išreikštos eilėraščiu, kuriame dominuotų ne griovimas, bet kūryba, ne neapykanta, o meilė?
Aš savęs nekenčiu. Stipriai nekenčiu ir šlykščiuosi savimi.
Rytoj laiško negausiu. Turbūt poryt, o gal šeštadienį.
Irgi blogai.
Kas bus, jei negausiu stipendijos? Tai labai galimas dalykas.
Tik neatimkit iš manęs brangiausiųjų mano!
Sako, mano akys įstrižai kirptos… Va taip: (nupieštos akys – V. B.)
Kodėl aš šiandien tokia nerami ir išsiblaškiusi?
—————————————–
Per pasaulį aš keliauju.
Su manimi keliauja minios.
Mano dienos, mano naktys,
Lyg keliaujantis žvaigždynas.
Aš matau – suklupo minios,
Aš girdžiu – pravirko naktys.
Per pasaulį aš keliauju
Ir sapnuoju keistą sapną.
Tarp įkaitintų smėlynų
Vieniša oazė laukia.
Slenka vilkstinės pro šalį
Ir padangėj saulė plaukia.
Ir ištroškę, ir išvargę
Slenka jie per klonį platų.
Taip arti žalia oazė –
Akys žiūri ir – nemato…
Jis – atėjo per smėlynus
Nešė meilę, nešė širdį –
Ir parodė jiems šaltinį
Ir ištroškusius pagirdė.
Aš dabar rami keliauju
Ir per kančią, ir per naktį.
Klumpa minios. Verkia minios.
Aš – sapnuoju keistą sapną.
1940 VIII 29
Vakare buvo jauku. Skani vakarienė ir gera muzika. Naujas daktaras – Rokiškio gimnazija, Kauno universitetas. Mano kelias… Kaušakys paskirtas Rokiškio gimnazijos direktorium. Laiško, aišku, negavau. Gal rytoj?
Aš šiandien esu lyriškai nusiteikus ir myliu visus. Tuoj gulsiu į lovą ir sapnuosiu.
Aš šiandien esu rami. Įdomu, kokį laišką gausiu. O jei ir negausiu, aš vis tiek jį…
1940 VIII 31
Buvau šokių vakare. Šokau ir šokau, lyg norėčiau visą savo sielvartą iššokti. Mama ir Grunička Kupišky. Abiem dantys suskaudo. Visą naktį dejavo. Mama – pro sukąstus dantis, Grunička – balsiai. Reikėjo šiandien laiškas rašyt, bet nerašiau. Tiek to.
Vakar buvau su Mika Panevėžy. Grįžom vakare. Žiūrėjau pro langą ir mane apėmė tas jausmas, kuris kyla keleiviui, paliekančiam viską ir einančiam į tamsią nežinomybę. Ir ilgu, ir liūdna, ir be tikslo klajoja akis, ieškodama vienišų žiburių.
Aš žinau – vienas tokių žiburių – tolimų ir nepažįstamų – tai jis, mano draugas.
1940 IX 01
Šiandien lygiai metai nuo karo pradžios. Laikraščiai stambiom raidėm tai atžymėjo. Klaiku, kai pagalvoji. Bet aš neįsisąmoninu.
Šiandien Liza skambino dėl kambario. Vakar ėjom į stotį. Pirmą rytą taip šiltai apsitūlojau. Buvo gera. Mama ir Grunečka atvažiavo.
Artinasi mano išvažiavimo diena. Šįmet reikėtų energingai griebtis mokslo. Galvoju šalutiniu dalyku paimti slavistiką. Bet apie tai dar pagalvosiu. Galbūt. Kaip ten bebūtų, šįmet noriu rimtai dirbti. Pataisyti lietuvių kalbos pažymį, padaryti keletą egzaminų. Paskui – paskui knygą išleisti. Ir sutvarkyti reikalus su juo. Jeigu aš matysiu, kad pas mus nėra to, kas vadinama „Wahlverwandschaft“, aš aukosiu viską ir pasitrauksiu.
Skirtis? Tai sunku. Bet jeigu aš pasiryžau būti tvirta, aš dirbsiu visa, kad būtų geriau man ir jam.
Ir gal išsiskyrimas bus naudingesnis mums abiem. Įdomu, kaip tai paveiks jį. Nemanau, kad jis tai pergyventų taip, kaip aš. Mano geras mielas draugas. Skirtis su Tavim?
1940 IX 02
Sėdi dabar pas mus Dobrinas ir Dobrinienė, Nania, Rūtka. Man akyse kartu, lyg po verkimo. Sunkios ir liūdnos dienos. Papa nervuotas ir kankina visus. O vis dėlto geras žmogus.
Viskas pabodo ir aš norėčiau pailsėti. Parašiau šiandie eilėraštį. Aš kažkodėl nejuntu to pasitenkinimo ir ramumo, kurį aš išgyvenu po to, kai kažką sukuriu.
Šlykščiuosi savimi. Kas bus?
1940 IX 04
Šiandie dienoraščio rašyti nereikėtų. Diena be liūdesio ir džiaugsmo. Per 3 valandas knygą perskaičiau, su chalatu vaikščiojau, gerklę skaudėjo, radijo akumuliatorius išsibaigė. Man reikėtų prisėst ir sutvarkyt keletą eilėraščių. Ak, tas mano rinkinys! Visiškai be noro jį rengiu, žinodama, kad jo vis tiek niekas neišleis. Nieko aktualaus jame. Apie šimtmečių kančią rašau, kada reikalaujama dainuoti apie šios dienos džiaugsmą.
Šiomis dienomis esu išglebus ir silpna. Rezignacija. Turėjau šiandie gauti 2-3 laiškus, bet nė vieno negavau. Ak, ir laiškai niekis.
„Kotryną“ paskaičiau. AUTORĖS vardą keletą kartų įsidėmėjau, bet vis pamirštu. Man patinka tokios knygos – šiaurės rašytojų. Iš jų dvelkia sveikas šaltis ir jėga. Aš vertinu knygoje vidinį optimizmą. Tai pastebima pas sveikos dvasios kūrėją. Knygoje galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu.
Kada kūrėjas tiki žmogumi ir jame rusenančia dieviškąja ugnimi, jis ir didžiausioj kančioj, pats, galbūt to ir nejausdamas, išveda šviesų, tik subtiliam skaitytojui pastebimą optimizmą.
—————————————–
Pastebiu blogą dalyką. Aš visiškai atpratau reikšti savo mintis. Smarkus atsilikimas. Galbūt dėl to, kad palyginamai gan mažai skaitau. Ir kad mažai galvoju. Juk aš tik vienu gyvenu, vieną temąstau. Apie jį, apie jį…
Aš esu vaikas. Ne veltui visi stebis, kai sužino, kad aš studentė.
Ir išvaizda, ir laikysena – vaikiška.
O meilė?
1940 IX 08
Miegojau šiąnakt pas Liuncią. Užmigau pusėj penkių. Sunkios mintys nemigo nakty. Papos ir mamos sveikata, namų ekonominė būklė, rūpesčiai ir rūpestėliai… O jo nėra. Jis kažkaip dingęs iš mano sielos, ir aš veltui stengiuos atgaivinti jo vaizdą. Vaizdą, kuris sukeltų many meilę.
—————————————–
Šiandien jis vėl su manim. Aš galiu verkti ir džiaugtis galiu. Ryt, turbūt, vėl gausiu laišką, kuris užpildys nykią rudens dieną baltam kambarėly.
Aš prisimenu vieną valandėlę. Mes sėdėjom kartu ir tylėjom. Paskui jo aiškus ir tylus balsas: „Patinka.“ Ak, nieko nėra gražesnio kaip tyloj ištartas žodis, į kurį sukauptas prašymas ir pažadas, ir viltis, ir meilė ir tylus tėviškas laiminimas.
—————————————–
Papa šiandien Panevėžy. Atvažiuos rytoj. Šiandien išvažiavo Maša ir Leikė – Matkė (?). Maža ir juoda, visiškai juodai apsirengusi. Su savo sužadėtiniu pasibučiavo stoty. Traukiniu parvažiavo Etka.
Nežinau, ar sustosiu Kaune. Labai norėčiau pasikalbėti, išsikalbėti su mano draugu. O gal po tokio noro, susitikus su juo, tylėsiu… Taip būna dažnai: tyla prabyla sodriai ir įtikinamai, ir žodžiai nereikalingi.
Bus daugiau
Parengė Dalia Zibolienė
