Vienai iš trijų didžiausių rajono mokyklų pagaliau vadovaus moteris. Ir dar nepartinė, o tai šiais laikais sunkiai įsivaizduojama. Konkursą J.Tumo–Vaižganto vidurinės mokyklos direktoriaus pareigoms užimti šią savaitę laimėjo iki šiol direktoriaus pavaduotoja dirbusi lituanistė Jolanta Juodinytė. Apie ją puikiai atsiliepia ir kolegos mokytojai, ir mokinių tėvai…
– Kokius mokslus esate baigusi, kodėl rinkotės lituanistiką?
– Baigiau šią mokyklą (tuomet E.Tičkaus vidurinė – aut. past.) aukso medaliu, įstojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Baigiau jį „raudonu diplomu“. Lietuvių kalbą rinkausi iš patriotizmo. Mat tuomet, kai mokiausi paskutinėse klasėse, iš mokymosi programų buvo pradėta stumti lietuvių kalba, daug mokėmės rusiškai. Kadangi mano tėtis – tremtinys, kalbos apie lietuvybę namie būdavo dažnos, jos man darė įtaką. Mano mama – lietuvių kalbos mokytoja. Tačiau manęs ji nemokė. Gal tik jos pavyzdys nuo mažumės padėjo blaiviau įvertinti lietuvių kalbos mokytojo darbą. Visada norėjau dirbti su vaikais. Todėl rinkausi tarp mokytojo ir pediatro specialybių. Nulėmė lietuviškumas.
– Kiek metų dėstote gimtąją kalbą?
– Nuo 1986–jų. O 1999-aisiais tapau direktoriaus pavaduotoja, tačiau visą tą laiką turėjau pamokų. Direktoriaus pavaduotoja planavau dirbti kokius metus, norėjau pakeisti darbo formą. Apie karjerą niekuomet daug negalvojau. Ji nėra pagrindinis mano gyvenimo variklis. Ir dabar nemanau, kad direktorės kėdė – didelė karjera. Taip tiesiog susiklostė.
Visas interviu šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
