„Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atminimas palaimintas“, – toks užrašas ant paminklinio kryžiaus, pastatyto Rokiškio dekanato Panemunėlio parapijos kunigui švietėjui Jonui Katelei. Jis čia kunigavo 1872–1908 metais ir yra laikomas ne tik šios parapijos auklėtoju, mokytoju, švietėju, bet ir „Lietuvos kultūrinių siekimų savarankišku vykdytoju, padėjusiu ruošti dirvą Nepriklausomybei“.
Reikia, kad visa Lietuva sužinotų
Nors atminties šviesuoliams niekada nebus gana, tačiau J. Katelės vardas nėra užmirštas. Apie jį parašyta išsami Vytauto Bičiūno monografija „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai“, nemažai medžiagos surinkęs Rokiškio krašto bei kiti muziejai, universitetų archyvai, yra nemažai straipsnių žurnaluose ir laikraščiuose. Panemunėlyje rokiškėnas verslininkas Leonardas Šablinskas yra įsteigęs Jono Katelės vardo labdaros ir paramos fondą, kuris, kaip kažkada J. Katelė, remia šviesuolius ir menų puoselėtojus teatralus, drožėjus, muzikus.
„Ypač mūsų laikams reikia kunigo J. Katelės dvasios, jo ugnies“, – teigia Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Anot jo, kai taip siaubingai įsigali savanaudiškumas, blogis, labai reikia, kad visa Lietuva sužinotų apie nepaprastą kunigo J. Katelės žygdarbį, kuris ir dabar gali daugelį uždegti idealizmui ir pasiaukojimui.
Stengėsi dėl gimtosios kalbos
J. Katelė gimė 1831 m. sausio 13 d. Kupiškio parapijoje, Suvainių kaime, Kazimiero ir Salomėjos Katelių šeimoje. Jo tėvas buvo pasiturintis ūkininkas. Jonas – pirmasis sūnus šeimoje. 1845–aisiais, baigęs Kupiškio rusišką pradžios mokyklą, šešiolikmetis J. Katelė pradėjo mokytis Panevėžio bajorų mokykloje, kur klestėjo Panevėžio bajorų lenkiška patriotinė dvasia. Varnių kunigų seminarijoje jis mokėsi 1853-1855 m., o baigęs ją tais pačiais metais lapkričio mėnesį įšventintas į kunigus. „Sekdamas savo mokytojo vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą, jis ypatingai stengėsi išsaugoti gimtąją kalbą“, – rašo Kupiškio etnografijos muziejaus vedėja Violeta Aleknienė straipsnyje „Rytų Aukštaitijos svieto budintojas kunigas Jonas Katelė“.
Pirmoji J. Katelės kunigavimo vieta – Naujamiestis (Panevėžio apskritis). Vėliau jis dirbo vikaru Jūžintuose, Dusetose, vienuolika metų klebonavo Zarasuose. Čia, kaip teigiama, „turėjęs nemalonumų dėl rusų valdžios uždraustų knygų slapstymo, tiesa, rusų žandarai, darę klebonijoje kratą, knygos, buvusios paslėptos krosnyje, ir žandarai nieko neradę.“ Nepaisant caro persekiojimų, J. Katelė jau tuomet, sunkiais mūsų tautos istorijai ir kultūrai metais, užsiėmė švietėjiška veikla, platino iš Tilžės atgabentas lietuviškas knygeles. Tuomet buvo steigiamos ir sodžiaus mokyklos. Vyskupo M. Valančiaus skatinamas, J. Katelė 1862–aisiais, gerokai iki buvo paskirtas į Panemunėlio parapiją, ėmėsi šio darbo.
Giliai įsirėžė pasakojimai
Į Panemunėlį kunigą J. Katelę atkėlė 1872–ųjų rudenį. Čia jis dirbo iki pat savo mirties 1908 m. ir tapo šio, iki tol buvusio nemokšų bei girtuoklių, krašto geradariu – per keletą dešimtmečių prikėlė parapiją naujam gyvenimui, išmokė žmones rašto, pastatė bažnyčią ir platino lietuviškas knygas.
Anot Rokiškio krašto muziejaus istorikės Onutės Mackevičienės, Panemunėlio parapijoje J. Katelės nuopelnai nebuvo pamiršti. „Žmonių atmintyje giliai įsirėžė pasakojimai apie kunigo įsteigtas slaptąsias lietuviškas mokyklas, apie tai, kad jis įvairiausiomis priemonėmis jaunimą ragino šviestis, būti aktyviems, rėmė ir puoselėjo lietuviškus kultūrinius renginius. Prisiminimai užrašyti ir saugomi Rokiškio krašto muziejuje. O kunigo J. Katelės idėjų gyvybingumą ir sklaidą liudija išlikusios ir muziejui dovanotos fotografijos apie panemunėliečių gyvenimą tarpukario metais“, – rašo O. Mackevičienė leidinėlyje „Garsusis Panemunėlis ir kunigo Jono Katelės švietėjiška veikla“. Anot istorikės, kunigo švietėjo, knygnešio nuopelnus Panemunėlio apylinkių žmonės, rajono kultūrininkai prisimindavo ir sovietmečiu: švęsdami Knygnešio dieną, minėdami jubiliejines J. Katelės gyvenimo datas, žmonės susirinkdavo prie jo kapo, esančio gražios dvibokštės bažnyčios šventoriuje, tyliai pamąstydavo ir padėkodavo už prasmingus darbus, ant jo kapo padėdavo kuklių gėlių.
Bažnyčiai statyti skolinosi pinigų
2011–ieji metai buvo ypatingi Panemunėlio kraštui – Šv. Juozapo Globos bažnyčiai suėjo 100 metų, o jos statytojui J. Katelei – 180.
Panemunėlietė mokytoja Ona Levandavičiūtė parašė ne vieną straipsnį apie J. Katelę. Juos surinko Rokiškio muziejininkai. Viename jų rašo, kad J. Katelei atvykus į Panemunėlį, bažnytkaimis buvo Novoaleksandrovsko apskrities valsčiaus centras ir atrodė kaip nykus užkampis: kelios davatkėlių trobelės, parduotuvėlė, pradinė mokykla, medinė bažnytėlė, klebonija, karčema, valsčiaus valdyba, arklių pašto namas, o kitapus Nemunėlio – dvaro pastatai. „Kadangi senoji prieš šimtmetį pastatyta bažnytėlė jau buvo per ankšta, todėl naujasis parapijos šeimininkas, pirmiausia pastatęs ūkinius pastatus ir kleboniją, ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba. O jeigu jau gavo iš rusų valdžios leidimą statyti naują bažnyčią, tai statė didelę ir erdvią“, – teigė autorė. Jos žodžiais, kiekvienas parapijietis, kaip galėjo ir mokėjo, prisidėjo prie statybos: kas darbu, kas pinigais ar mediena. „Taip pat aukojo Amerikoje gyvenę panemunėliečiai, aukos buvo renkamos ir visoje Žemaičių vyskupijoje. Darbais rūpinosi ir juos prižiūrėjo pats J. Katelė, nes nusimanė apie bažnyčios statybą: įgijo patirties, kai jam klebonaujant Zarasuose buvo statoma bažnyčia. Tik pasiligojęs nebegalėjo užlipti ant pastolių. Dėl lėšų trūkumo darbai su pertraukomis tęsėsi 13 metų. Pristigus pinigų, kunigas skolinosi. Todėl mirdamas paliko vien skolas, kurioms grąžinti neužteko pinigų net išpardavus biblioteką, baldus ir visą užgyventą turtą. Darbai ypač sulėtėjo jam sunkiai susirgus ir 1908–aisiais mirus“, – rašo O. Levandavičiūtė.
Bažnyčią šventino Maironis
Yra žinoma, kad J. Katelė turėjo didžiulę biblioteką – apie 3000 knygų (kurių didžioji dalis, aišku, buvo išbarstyta, išgrobstyta ir neišsaugota po jo mirties), mokėjo keturias užsienio kalbas ir bendravo su pačiais šviesiausiais Lietuvos protais ir talentais. Yra žinių, kad bažnyčią šventino prelatas Lietuvos dainius Maironis. Jis artimai bendravo su J. Katele, svečiuodavosi Panemunėlyje ir čia kurdavo. Spėjama, kad Panemunėlyje sukurta trilogijos „Kęstučio mirtis“ I dalis.
Panemunėlio klebonijoje lankėsi ir daugiau žinomų to meto asmenybių. Tai prel. A. Jakštas-Dambrauskas, dr. K. Jokantas, prof. M. Riomeris, dr. J. Basanavičius, prof. P. Matulionis. O bažnyčia pašventinta 1911 m. gegužės 8 d. Simboliška, jog treji metai atgal J. Katelė mirė irgi gegužės 8–ąją. „Tai gražus sutapimas ir prasmingas paliudijimas, jog mirtis bejėgė ištrinti žmogaus paliktus pėdsakus. Tą pačią dieną, šventinant bažnyčią, tarsi iš naujo prisikėlė ir dvasios milžinas J. Katelė Panemunėlio žemėje.
Ši žemė jam tapo Pažadėtąja Žeme, kurioj parapijiečių protui apšviesti jis steigė slaptas mokyklas, o sieloms išganyti statė bažnyčią“, – rašo O. Levandavičiūtė.
Kunigas žinojo, ko nori
XIX a. antrojoje pusėje Carinė Rusija steigė tik rusiškas mokyklas, vaikai buvo mokomi skaityti ir kalbėti rusiškai, net tarpusavyje drausta kalbėti lietuviškai. O J. Katelė Panemunėlio parapijoje tais draudimų ir persekiojimų laikais išmokė žmones skaityti ir rašyti lietuviškai. „Per trisdešimt šešerius vaisingos kunigystės metus šis kunigas savo parapijoje padarė tai, ko niekas nesugebėjo visoje Lietuvoje. Manoma, kad lėmė sąmoningas pasiaukojimas, noras būti su prispaustais ir vargstančiais ir jiems tarnauti. Turėdamas aiškų tikslą negalvojo vien apie savo saugumą ir gerovę taip tapo laisvas cariniam kalėjime“, – teigia O. Levandavičiūtė. Jos žodžiais, jokie sunkumai nesustabdė atkaklaus kunigo, jis „lyg tas garvežys nesustodamas visą parapiją iš tamsos vežė į šviesą“. Pirmas jo žingsnis, anot istorikų, buvo išmokyti būsimus daraktorius, kitas – surasti drąsius ir patikimus ūkininkus, kurie suteiktų pastogę vaikams mokyti ir šviesti.
Teigiama, jog J. Katelė pats sudarė programą, ko ir kurioje klasėje mokyti. Rašyti, skaičiuoti, istorijos, geografijos, kalbų mokėsi suaugusieji ir vaikai, vieni trejus, gabesnieji – net ir keliolika metų, mat kunigas juos įkalbėdavęs ir spausdavęs mokslus tęsti. Paskaičius amžininkų atsiminimus apie J. Katelę ir jo mokyklas, akivaizdu, kad į slaptus mokslus buvo įtraukti visi – mokiniai, studentai, vikarai, vargonininkai, vargšai ir turtingesni, darbštūs ir tinginiai. Taip, anot O. Levandavičiūtės, „visa parapija virto viena mokykla, kur tėvai mokė vaikus, vaikai – tėvus, broliai seserys – vieni kitus“.
Įkalčių nerado
Tačiau ir kliūčių šitiems mokslams klestėti buvo daug. Kaip surinktoje medžiagoje teigia kraštotyrininkė Vida Mikštienė, 1876 m. Panemunėlio valdinės mokyklos vedėjas įskundė J. Katelę savo vyresnybei, tačiau kratos metu įkalčių nepavyko rasti. „Tais pačiais metais Vilniaus gubernatorius už slaptų mokyklų laikymą J. Katelę atidavė policijos priežiūrai. Kratų buvo daug, nuolat lankydavosi žandarai ir policija, tačiau būdamas tvirto būdo, nebailus, bet kartu ir atsargus kunigas sugebėdavo išsisukti. J. Katelės dėka 1895 m. Panemunėlyje pradėjo veikti slaptoji draugija „Žvaigždė“, kurios nariai rinko krašto folklorą, rengdavo slaptus vaidinimus, turėjo savo knygynėlį“, – teigia kraštotyrininkė.
Pirmasis slaptas vaidinimas
„Žvaigždės“ nariai Panemunėly rengdavo slaptus vaidinimus. Pirmasis toks spektaklis įvyko 1893-iaisiais Naujikuose, ir rokiškėnai nuolat pabrėžia, kad pirmasis slaptas vaidinimas Lietuvoje J. Katelės dėka yra suvaidintas būtent mūsų krašte. Tuomet pastatyta pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“, o kunigui ją pasiūlė būsimasis klasikas, tuomet Kauno seminarijos klierikas Juozas Tumas-Vaižgantas. „Žvaigždės“ aktoriai pastatė ir daugiau pjesių, iš kurių didžiausia laikoma „Amerika pirtyje“. Yra žinoma, kad žiūrovai spektaklius žiūrėdavo nemokamai, o jų kūrimo išlaidas apmokėdavo pats J. Katelė.
Iš prisiminimų
Rokiškio krašto muziejus yra išsaugojęs pluoštą prisiminimų apie kunigą švietėją J. Katelę. Jie tik patvirtina kraštotyrininkų, muziejininkų, istorikų surinktą medžiagą apie šią šviesią asmenybę, be kurios Panemunėlis šiandien būtų kitoks.
Štai vienas liudijimas. „Aš, Babickas Napalys, gimęs 1902-aisiais, esu krikštytas kunigo Katelės. Jo aš neatsimenu, bet labai daug gero apie jį dažnai pasakodavo mano mama Peldžiūtė-Babickienė. Didelis džiaugsmas anais laikais buvo mokėti skaityti ir rašyti. Katelė buvo paprastų žmonių globėjas ir užtarytojas. Pas jį žmonės kreipdavosi įvairiais klausimais, ir jis jiems visada viskuo padėdavęs. Bet didžiausias jo troškimas buvęs, kad visi mano parapijonys mokėtų rašto.
Kai seniau buvo mada prieš Kalėdas kunigų kalėda po ulyčias, tai Katelei nebuvo labai svarbu, kiek ūkininkai duos kalendros. Jis užsiimdavo rašto mokymu. Taip buvę ir važiuojant pas ligonį su sakramentais. Atlikęs, kas priklauso, jis tuoj su žmonėmis apie raštą kalbą užvesdavęs, tikrindavęs kas liepta, ar užduota buvo anksčiau, ar gerai atlikta. Visas rašymo priemones visiems parapijiečiams pirkęs pats ir visada turėdavęs ir veltui duodavęs. Taip šiam tikslui visus savo pinigus ir išleisdavęs. Ypač bendravęs su jaunimu, sakydavęs, tik paklausykit, tik mokykitės rašto, tada gyvensit geriau ir linksmiau.
Po sekmadieninių pamaldų visus kviesdavęs į kleboniją, sodindavęs prie stalų visuos kambariuos ir vietoje liepdavęs rašyti.
Žmonės visi jį gerbė ir mylėjo, kad jis buvo ne poniškas, o paprastas. Labai džiaugdavęsis tais, kurie išmoko skaityti ir rašyti, per pamokslus minėdamas. Mama išmoko ir skaityti, ir rašyti, buvęs labai gražus braižas. Jai labai tas mokslas pravertė gyvenime, nes kai vyras išvyko į Ameriką, ji jam laiškus rašydavo, o gavusi iš jo, pati paskaitydavo. Ji ir mane išmokė rašto ir skaitymo.
Kai Katelė numiręs, visi parapijonys labai gailėjo, visi verkė, sielvartavo ir sakė, kad tokio gero kunigo vargu ar besulauksią. Kunigaujant Katelei retai kuris nemokėjo rašto.“
Nereikėjo naikinti
1979 m., Lietuvos kraštotyros draugijai surengus kraštotyrinę ekspediciją Panemunėlyje, buvo užrašyti tuometinių vietos gyventojų prisiminimai. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, J. Katelės vardas vėl prisimintas. 1991 m. pavasarį Rokiškio, Zarasų ir Kupiškio rajonų bibliotekininkai paminėjo J. Katelės 160 metų gimimo metines, 1993-iaisiais Panemunėlio pagrindinėje mokykloje įkurtas muziejus. Praėjus metams Rokiškio rajono taryba suteikė Rokiškio rajono Panemunėlio pagrindinei mokyklai Jono Katelės vardą.
Dabartinė Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė tuomet po kruopelytę rinko švietėjo giminaičių, buvusių mokinių artimųjų, panemunėliečių prisiminimus, senąsias fotografijas, daiktus, primenančius J. Katelės veiklą, buvusios miestelio bibliotekos knygas, mokytojo J. Siminonio ir keramiko J. Vaičionio sukurtų eilių originalus. Visa tai šiandien saugoma Rokiškio krašto muziejuje.
Išsamiai Vilniaus universitete, Panevėžio, Kauno vyskupijų archyvuose kunigo asmenybę tyrinėjusiai V. Aleknienei pavyko apklausti ir kelis žmones, kurių artimuosius, tėvus, mamas mokė pats J. Katelė. Gaila, tačiau veiklos tyrinėjimą, bibliografinės medžiagos sudarymą sustabdė 2000-aisiais panaikinta Panemunėlio Jono Katelės vardo mokykla ir muziejus. „Tikrai nereikėjo to daryti, buvo galima atrasti vietą ir visa, kas surinkta, ten palikti. Būčiau tvarkiusi visuomeniniais pagrindais, prie šių darbų tikrai būtų prisidėję šio krašto šviesuoliai“, – sakė V. Aleknienė.
Kodėl ji taip domėjosi ir domisi šia neeiline asmenybe? „Aš dar šeštoje klasėje perskaičiau V. Bičiūno knygą. Esu gimusi ir užaugusi šalia tos bažnyčios, kur dirbo ir šiandien ilsisi J. Katelė, norėjau kuo daugiau atkapstyti, sužinoti, nes tai dėmesio vertas žmogus, kuris buvo pamirštas kaip ir visi šviesuoliai sovietmečiu. Jo pagrindu gyveno ir vystėsi visa miestelio šviesuomenė“, – teigė V. Aleknienė. Ji tęsia tyrinėjimus, labiausiai rūpi aplinka, kurioje kunigas gyveno ir formavosi Kupiškyje.
Reda Milaknienė
