„Mane labiausia jaudina ir žeidžia tvyranti neteisybė, kvailinimas, skurdas, abejingumas ir duotos šviesos bei harmonijos savavališko naikinimo priežastys“, – sakė režisierius Jonas Vaitkus, klausiamas, kaip jis renkasi savo spektaklių temas. Praėjusią savaitę J.Vaitkus triumfavo Rokiškyje, festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“, pasiėmęs svarbiausius prizus už spektaklį „Stabmeldžiai“. O trečiadienį jo režisuotas spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“ susižėrė net keturis svarbiausius teatro apdovanojimus – „Auksinius scenos kryžius“, tarp jų – ir geriausio režisieriaus. Žurnalistė Reda MILAKNIENĖ su J.VAITKUMI kalbėjosi apie ženklus, kuriuos gavo Rokiškyje, pasirinkimus, teatrą, atvirumą ir apskritai gyvenimą. Jis atviras ir „nepudruoja“ savo minčių (gaila, ne viskas spaudai), tačiau vis tiek išlieka paslaptis – žmogiškumo, pašaukimo ir talento…
– Po spektaklio „Stabmeldžiai“ rokiškėnai verkė, o internautai rašė, kad „jam niekas neprilygo“. Kaip jaučiatės šiemet Rokiškyje laimėjęs du pagrindinius prizus?
– Man tikrai netikėta. Kaip čia atsitiko, kad XXIX Rokiškio festivalis, pašvęstas 120-osioms pirmojo slapto vaidinimo carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje (1893 m.) metinėms paminėti, ir staiga Lietuvos rusų dramos teatras laimi tris nominacijas, o dvi iš jų pagrindines – žiūrovų bei geriausio spektaklio?
– Ką tai reiškia?
– Man tai savotiškas ženklas. Nuo pat mano darbo pradžios Šiaulių dramos teatre iki šio momento jaučiuosi tremiamas iš Lietuvos. KGB savo bylose man suteikė Teatralo pravardę ir kaupė įkalčius visais įmanomais būdais. Partiniai ideologai prikabino skambias etiketes „banditas režisūroj“, „tironas“, kurias eskaluoja iki šios dienos.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
