Politikų siekis užčiaupti žiniasklaidą, viešinančią rezonansines baudžiamąsias bylas ar jų detales iš neviešų teismo posėdžių, – tiesioginis išpuolis prieš demokratiją. Jeigu Baudžiamojo kodekso pataisos, kurias balandžio 14 d. priėmė Seimas (79 balsai už, vienas – prieš, 11 – susilaikė) įsigaliotų, asmenims, atskleidusiems uždarame teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagos detales ar jas viešai paskelbusiems, grės viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas. Už šias pataisas balsavo ir mūsų rinktas Seimo narys Vytautas Saulis. Po įstatymo priėmimo opozicijos nariai prisipažino nesupratę už ką balsuoja…
Net didžiausio rezonanso (pedofilijos, tyčinių nužudymų, patyčių…) bylų negalėtų komentuoti nei prokuroras, nukentėjusiųjų ar teisiamųjų advokatai, nei aukos ar jų artimieji. Užčiaupti būtų visi, nes numatyta, jog niekas neturės teisės pasakyti savo nuomonės. Pavyzdžiui, atsakomybės neišvengs šeimos, kurių vaiką nužudys šaltakraujis žudikas, išniekins nesutramdomas seksualinis maniakas. Nukentėjusiesiems užteks tik užsiminti apie tai, ką kalbėjo nusikaltėlis, ir „žinios skleidėjas” galės būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, o prokurorams net nereikės įrodinėti šių baudžiamųjų nusižengimų – užteks fakto, kad informacija paskleista.
Žurnalistų, kurių prievolė pateikti visuomenei svarbią informaciją, bendruomenė viešai kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydama pataisas vetuoti. D. Grybauskaitė pataisas pavadino gėdingomis, bet kol kas neaišku, ar jas vetuos.
Tokios pataisos viešojoje erdvėje vertinamos pačiais įvairiausias pjūviais: nusikaltėliams įteikiamas koziris prieš spaudą ir aukas, o ir į skandalus patenkantys politikai galės juodus darbelius nuo visuomenės nuslėpti prisidengdami teismų uždarais posėdžiais. Be to, šis įstatymas, anot politikos apžvalgininkų, didelis reveransas informacinį karą per žiniasklaidos priemones aktyviai vykdančiai Rusijai: dėl baudžiamųjų bylų grėsmės žiniasklaida nebegalės visuomenei pateikti svarbios informacijos arba rizikuos bankrutuoti ir bus plačiai atvertos durys svetimai propagandai.
Pataisų priežastis – auganti teismų reputacija, o politikų – smunkanti
Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas
Manau, kad Seimo priimtas Baudžiamojo kodekso pataisas šalies vadovė vetuos. To dabar jau laukia ir už jas balsavę politikai. Tačiau ne tai esmė. Kiek girdėjau iš pataisų iniciatorių, Vyriausybės, Seimo narių, nėra didelių skeptikų dėl šio įstatymo – dauguma už tai, kad žurnalistus reikėtų bausti. Taigi principinė nuostata išlieka, diskusijų gali būti tik dėl formos ir to, kaip tvarką sureguliuoti. Pati teismų sistema šiuo klausimu nėra viešai pasisakiusi, todėl neaišku, pataisoms pritartų ar ne? Nėra atlikta jokios rimtesnės analizės, statistikos, ką tokia pataisa duotų. Daug kartų bandžiau akcentuoti, jog baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už padarytą žalą. Jeigu žurnalistas pažeidė įstatymą, bet niekam nepadarė konkrečios žalos, jam gali būti taikoma administracinė, bet ne baudžiamoji atsakomybė. Kaip ir greitį viršijusiam vairuotojui, jeigu dėl jo pažeidimo niekas nenukentėjo…
Dėl griežtų sankcijų pirmieji nukentėtų ne įstatymą priėmę politikai, o teisingumą vykdantys teismai: visuomenės nuomonė kirstų per jų reputaciją. Labai džiugu, kad Aukščiausiojo Teismo vadovo pozicija – teismus kuo labiau atverti visuomenei. Tokią iniciatyvą pateikė ir šalies vadovė – siūlo didinti teismų viešumą: leisti posėdžius filmuoti, įrašinėti, rodyti, kad būtų kuo mažiau interpretacijų. O politikai elgiasi priešingai – nori teismus nuo visuomenės uždaryti. Taip elgiasi turbūt iš pavydo, kad teismų reputacija visuomenės akyse auga, o Seimo ir Vyriausybės – kaip buvo prasta, taip ir lieka dugne…
Oi, reikia jums tramdomųjų marškinių
Nijolė Bražiūnienė, buvusi ilgametė Rokiškio apylinkės teismo pirmininkė
Visiškai teisingai, reikia tokio įstatymo. Kas nematė nukentėjusių žmonių ašarų, tas gali sakyti kitaip. Apie įvykius visuomenę galima informuoti ir kitaip: pateikti, kad teismas skyrė tokią ar tokią bausmę. O dabar, kai pradeda žurnalistai rašyti, kaip vyko nagrinėjimas, ką sakė liudininkas ir kitas detales… Sumaišo su purvais, o teismas tą žmogų galbūt išteisins? Kas atsakys už jo sugadintą gyvenimą?
Tai akmenukas į žiniasklaidos daržą… Prisimenu vieną nukentėjusįjį, kurio brangenybes išnešė. Teismas pagrobtą deimantą grąžino, žiniasklaida parašė. Atėjo tas žmogus ir klausia, ką jam daryti? Ar buvo būtina viešinti informaciją, kad deimantas grąžintas? Tokia žinia ir vėl galėjo privilioti nusikaltėlius. Reikia galvoti rašantiems ir rodantiems. Nebūtina visai Lietuvai viešinti, kas pas mus blogiausia. Argi pagerina mūsų šalies įvaizdį, kai nuolat demonstruojama, kas susimušė, kas išsiskyrė, prisigėrė, nužudė, išžagino, kaip turtą padalijo. Tam yra teismai ir kita teisėsauga. Žurnalistas apie įvykį turėtų pateikti tik faktus. Visos tos socialinės laidos apie girtuoklius, peštynes man šlykščios. Nesuvokiu, kad žmogui reikia savo asmeninį gyvenimą demonstruoti internete, televizijoje… Nepastebiu, kad rodytų labai gerų dalykų. Turiu galvoje ne tuos, kurie marmuro voniose maudosi, o sunkiai dirbančius verslininkus, paprastus žmones. Bet žiniasklaidai reikia detalių ir smulkmenų. Prokuroras pasako, kad daugiau komentuoti negali, bet žurnalistai vis tiek jį kankina klausimais. Oi, reikia jums tramdomųjų marškinių (juokiasi – aut. past.). Dėl priiminėjamų įstatymų nebesuku sau galvos ir niekuo nebetikiu.
Gal tada būsime rožinė amžino gėrio valstybė?
Raimonda Stankevičiūtė-Vilimienė, žurnalistė, Rokiškio rajono VVG pirmininkė
Visuomenės informavimo įstatyme, Žurnalistų etikos kodekse, kituose teisiniuose dokumentuose aiškiai reglamentuota: kaip turėtų elgtis žurnalistas, kokios nukentėjusiojo, aukos teisės, kaip saugomas asmens privatus gyvenimas, kas gina nepilnamečius. Kodėl tuo nesinaudojama? Įstatymus priiminėjantys politikai kažkodėl ėmėsi aukščiausio taško: taikyti žurnalistams ne civilinę ar administracinę, o baudžiamąją atsakomybę. Tokia rykštė, neabejoju, būtų didelis smūgis laisvam žodžiui ir demokratijai. Juk laikraštis – ne šiaip informacijos teikėjas, o konkretaus laikotarpio metraštis, atspindintis, koks gyvenimas tuo metu buvo. Todėl Seimo priimtu įstatymu, jeigu jis įsiteisėtų, demokratijai būtų padaryta didelės žalos.
Pasižiūrėkit užsienio laidas: jei įvyko rezonansinis įvykis, prieš žurnalistus stoja prokuroras ir pateikia pirminę įvykio informaciją, faktus. O pas mus, ar kas komentuoja? Mūsų žurnalistams belieka informacijos ieškoti savais šaltiniais ir būna įvairių interpretacijų. Todėl ir sakau, kad pirmiausia kaltė krenta ne ant plunksnos brolių, o ant uždarai dirbančios teisėsaugos. Žiniasklaidos prigimtinė pareiga – teikti informaciją. Iš visuomenės negalima atimti teisės žinoti ir domėtis jai svarbiais įvykiais. Argi uždraudus rašyti, rodyti rezonansinius įvykius Lietuvoje jų sumažės? Gal tada būsime rožinė amžino gėrio valstybė, kurioje niekas negirdės apie pedofiliją, žaginimus, korupciją, plėšimus? Būtų didžiulis pavojus atbukinti visuomenę, iškreipti gyvenimo realybę. Akivaizdu, kad politikai prieš visuomenę bando atsipirkti per žurnalistus.
Aldona MINKEVIČIENĖ
