Ka­zi­mie­ras Pa­unks­nis: lais­va as­me­ny­bė sa­vo ta­len­tams lei­do skleis­tis ir me­dy­je

Kraš­to mu­zie­ju­je sau­go­mas bu­vu­sio jo di­rek­to­riaus, tau­to­dai­li­nin­ko, kraš­to­ty­ri­nin­ko ir ap­skri­tai cha­riz­ma­tiš­kos as­me­ny­bės Ka­zi­mie­ro Pa­unks­nio (1907-1988) pa­li­ki­mas. Vi­są sa­vo dė­me­sį jis sky­rė et­no­lo­gi­jos, liau­dies me­no ko­lek­ci­joms kaup­ti, o dėl per­ne­lyg lais­vų pa­žiū­rų at­leis­tas iš di­rek­to­riaus pa­rei­gų, at­si­dė­jo kū­ry­bai. Nors iš­sau­go­ta ne­ma­žai jo pie­ši­nių, kraš­to­ty­ros dar­bų bei straips­nių, K. Pa­unks­nis ge­rai ži­no­mas ir kaip sa­vi­tas dro­žė­jas, or­na­men­to meist­ras. Jo dar­bai su tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­mis ap­ke­lia­vo Lie­tu­vą, pa­bu­vo­jo Lat­vi­jo­je.

Jus­ti­no Vie­no­žins­kio mo­ki­nys

K. Pa­unks­nis gi­mė1907-ai­siais Duo­kiš­kio apy­lin­kė­se, Pa­unks­nių kai­me. “Jo tė­vai bu­vo pa­si­tu­rin­tys vals­tie­čiai, to­dėl nuo pri­gim­ties sil­pnos svei­ka­tos, bet ga­bų sū­nų nu­spren­dė leis­ti į moks­lus. 1919 m. pra­dė­jęs lan­ky­ti Ro­kiš­kio gim­na­zi­ją, vai­ki­nu­kas la­biau­sia pa­mė­go is­to­ri­ją ir pie­ši­mą. Jo pie­ši­mo mo­ky­to­jas, ži­no­mas Lie­tu­vos dai­li­nin­kas Jus­ti­nas Vie­no­žins­kis, sten­gė­si ta­len­tin­gam jau­nuo­liui su­teik­ti tvir­tus šio da­ly­ko pa­grin­dus. Už pie­ši­mo pa­mo­kas Ka­zi­mie­ras mo­ky­to­jui dė­ko­jo vi­są gy­ve­ni­mą”, – straips­ny­je, skir­ta­me K. Pa­unks­nio šimt­me­čiui, ra­šo Kraš­to mu­zie­jaus Is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Onu­tė Mac­ke­vi­čie­nė.

Abe­jin­gas re­vo­liu­ci­nei pro­pa­gan­dai

Di­džiuo­sius moks­lus K. Pa­unks­nis pra­dė­jo Kau­ne. Jis mo­kė­si net dvie­jo­se įstai­go­se: uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo is­to­ri­ją, o me­no mo­kyk­lo­je – dai­lės dis­cip­li­nas.

Bai­gęs stu­di­jas, jau­nuo­lis dir­bo Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio dai­lės ga­le­ri­jo­je, Ka­ro mu­zie­ju­je, or­ga­ni­za­vo moks­li­nes eks­pe­di­ci­jas, pie­šė ir fik­sa­vo Lie­tu­vos kul­tū­ros pa­min­klus, ra­šė moks­li­nius straips­nius, rin­ko in­for­ma­ci­nę me­džia­gą apie ar­che­o­lo­gi­nius pa­min­klus, ją iliust­ra­vo sa­vo pie­ši­niais, tal­ki­no Lie­tu­vos en­cik­lo­pe­di­jos re­dak­ci­jai.

“Jau­no­jo mu­zie­ji­nin­ko įžval­ga ža­vė­jo­si tuo­me­ti­niai is­to­ri­kai – prof. E. Vol­te­ris, J. Pu­zi­nas, A. Ša­po­ka. 1941-1944 m. dirb­da­mas kul­tū­ros pa­min­klų ap­sau­gos sri­ty­je Vil­niu­je K. Pa­unks­nis įvai­riau­siais bū­dais juos gy­nė nuo ka­ro ne­gan­dų. 1953 m., pra­dė­jęs va­do­vau­ti Ro­kiš­kio kraš­to­ty­ros mu­zie­jui, čia iš­dir­bo tre­jus me­tus. Ne­stan­dar­ti­nių pa­žiū­rų, kū­ry­biš­kas žmo­gus ne­si­lai­kė tuo­me­ti­niams įstai­gų va­do­vams pri­va­lo­mų tai­syk­lių. Vi­są dė­me­sį sky­ręs ar­che­o­lo­gi­jos, et­no­lo­gi­jos, liau­dies me­no ko­lek­ci­joms kaup­ti, joms eks­po­nuo­ti, mu­zie­jaus di­rek­to­rius, anot tuo­me­ti­nių ide­o­lo­gų, li­ko abe­jin­gas ra­jo­no re­vo­liu­ci­nių tra­di­ci­jų, so­cia­liz­mo idė­jų pro­pa­gan­dai”, – ra­šo O. Mac­ke­vi­čie­nė.

Pa­si­nė­rė į kū­ry­bą

1956 m. K. Pa­unks­nis bu­vo at­leis­tas iš di­rek­to­riaus pa­rei­gų. Ta­da nė­rė į kū­ry­bą – lie­jo ak­va­re­les, pie­šė dau­giau­sia Duo­kiš­kio apy­lin­kių me­di­nius ir kal­vių kal­din­tus kry­žius, ma­žo­sios ar­chi­tek­tū­ros de­ta­les, dro­žė me­di­nes skulp­tū­ras. Tarp jų ra­si ir pur­vi­ną pie­me­nu­ką, ir kan­kli­nin­ką, ir is­to­ri­nius did­vy­rius Da­rių bei Gi­rė­ną. Vi­sos skulp­tū­ros “žiū­ri į ta­ve tar­si gy­vom akim”. Ne­gy­vi tik ko­čė­lai ir ki­ti dro­ži­nė­ti bui­ties daik­tai. “Bet ir jie tar­tum sa­ko, kiek dro­žė­jas į sa­vo dar­bus įdė­jo mei­lės, nors fan­ta­zi­jas įkū­ni­jo tik kal­te­liu ir pei­liu­ku”, – taip dar so­viet­me­čiu apie K. Pa­unks­nį ra­šė “Spa­lio vė­lia­va”.

Tuo me­tu šio žmo­gaus dar­bai su tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­do­mis pa­bu­vo­jo daug kur Lie­tu­vo­je, taip pat Lat­vi­jo­je, Lu­dzos bei Jė­kab­pi­lio mu­zie­juo­se, ne­ma­žai ori­gi­na­lių dro­ži­nių kaip do­va­na iš­ke­lia­vo sve­tur, pa­puo­šė pri­va­čias ko­lek­ci­jas.

Duo­kiš­kė­nai ir­gi vi­suo­met ver­da­vo meist­ro du­ris, jei pri­reik­da­vo kaž­ko iš­skir­ti­nio, gra­žaus ir ori­gi­na­laus. Jis ne­bu­vo ei­li­nis meist­ras, kai­me be to­kio žmo­gaus ne­iš­si­vers­da­vo, jo ran­kos ti­ko vi­sur.

Tar­ny­bo­se ne­iš­si­lai­kė

O. Mac­ke­vi­čie­nė ne­ma­žai ben­dra­vo su K. Pa­unks­niu. Mu­zie­ji­nin­kams jis at­si­ver­da­vo, o Duo­kiš­ky­je ne vi­suo­met ras­da­vo su kuo apie me­nus pa­fi­lo­so­fuo­ti.

Ji pri­si­mi­nė, kad ši as­me­ny­bė iš tie­sų bu­vo cha­riz­ma­tiš­ka, “ne­tel­pan­ti į jo­kius rė­mus” ir iš­ties lais­va. “Jam bu­vo vi­sai ne­svar­bu, ką apie jį ap­lin­ki­niai gal­vo­ja – kaip mąs­tė, taip ir sa­kė”, – pa­sa­ko­jo O. Mac­ke­vi­čie­nė.

Ji pa­ste­bė­jo: K. Pa­unks­nį mė­go me­no žmo­nės – ne vie­nas ži­no­mas Lie­tu­vo­je kū­rė­jas tu­rė­jo Duo­kiš­ky­je ar ša­lia jo sa­vo so­dy­bas, mat juos čia trauk­da­vo ne­stan­dar­ti­nė K. Pa­unks­nio per­so­na.

“Jis bu­vo ma­žiu­kas kup­ro­tas žmo­gus, už­tai ko­kiu skvar­biu pro­tu, ta­len­tais ap­do­va­no­tas. Jau­tė sa­vą­jį “aš”, no­rė­jo bū­ti nuo nie­ko ne­pri­klau­so­mas, to­dėl ir tar­ny­bo­se ne­iš­si­lai­kė… Bet mo­kė­jo ir sa­ve ap­gin­ti, ir iš sa­vęs pa­si­šai­py­ti. Na, tar­kim, vie­nin­te­lis Duo­kiš­ky­je tu­rė­jo asi­lą”, – pri­si­mi­nė O. Mac­ke­vi­čie­nė.

Or­na­men­to fi­lo­so­fas

K. Pa­unks­nis la­bai daug dro­žė, kai jau ne­be­dir­bo vals­ty­bės tar­ny­bo­se, o me­dy­je “at­si­spin­di vi­sa as­me­ny­bės fi­lo­so­fi­ja”. Jį, kaip kū­rė­ją, pir­miau­sia do­mi­no tau­tos or­na­men­tas.

“Jis bu­vo me­ni­nin­kas, ap­sės­tas ar­cha­jiš­kos fi­lo­so­fi­jos. Tuš­čio me­džio ne­pri­pa­ži­no, vos len­tą į ran­kas pa­ė­męs kaž­ką kur­da­vo. Vi­si se­nie­ji lie­tu­viš­ki, bal­tiš­ki or­na­men­tai, žvaigž­du­tės, sau­lu­tės, mė­nu­liai jam bu­vo sa­vo­tiš­kas raš­tas, tam tik­ra žmo­gaus iš­raiš­ka. Skai­ty­da­mas lie­tu­viš­ką me­džio or­na­men­tą K. Pa­unks­nis daug ką ga­lė­jo pa­sa­ky­ti. Tar­kim, apie vy­riš­ką ir mo­te­riš­ką pra­dą. Ieš­ko­jo tarp jų są­ry­šio, vis sa­kė, kad tu­ri bū­ti jung­tis. To­dėl jo dro­ži­niuo­se daž­nas tul­pe­lės ar­ba mo­te­riš­ko­jo pra­do or­na­men­tas. Sau­lu­tės pus­lan­kis – kaž­kie­no pra­džia…” – sa­kė O. Mac­ke­vi­čie­nė.

Bui­čiai su­tei­kė pa­slap­ties

O. Mac­ke­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad K. Pa­unks­nis ne­kū­rė “me­no dėl me­no”, dro­ži­niais jis puo­šė ko­čė­lus, verps­tes, šau­dyk­les, rank­šluostines, pieš­tu­ki­nes, pe­na­lus. Žo­džiu, bui­ties daik­tus. Jam rū­pė­jo, kad bui­tis ne­bū­tų ru­ti­na, kad net ko­čė­lą kil­no­da­mas ga­lė­tum ras­ti slap­tą min­tį, o sta­lus, kė­des dėl tos pa­čios prie­žas­ties iš­dro­ži­nė­da­vo sti­li­zuo­tu or­na­men­tu.

Ko­le­goms mu­zie­ji­nin­kams jis ne tik at­si­ver­da­vo pa­sa­ko­da­mas apie sa­vo kū­ry­bą, su jais ne­ma­žai dis­ku­tuo­da­vo apie me­ną ir gy­ve­ni­mą. O dis­ku­tuo­ti, anot bu­vu­sių ko­le­gų, bu­vo apie ką, mat K. Pa­unks­nis dar sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je ra­šė straips­nius apie or­na­men­ti­ką, tu­rė­jo pa­žin­čių ir su pa­sau­li­nio gar­so moks­li­nin­kais, ar­chi­tek­tais, va­ži­nė­da­vo su jais į eks­pe­di­ci­jas, bu­vo pri­kau­pęs įspū­džių ir ne vie­nam įdo­mios pa­tir­ties.

Švie­si at­min­tis

Ro­kiš­kio kraš­to mu­zie­jus sau­go 125 K. Pa­unks­nio kū­ri­nius, tarp jų 61 me­di­nį dro­ži­nį ir 64 pie­ši­nius.

K. Pa­unks­nis mi­rė 1988 m. sau­sio 31 d. ne­to­li sa­vo na­mų, ant kal­ne­lio, grįž­da­mas iš ra­jo­no kraš­to­ty­ri­nin­kų kon­fe­ren­ci­jos. Bu­vęs mu­zie­jaus di­rek­to­rius pa­lai­do­tas gim­to­jo Duo­kiš­kio ka­pi­nė­se, ša­lia tė­vų ir pla­čios Pa­unks­nių gi­mi­nės.

K. Pa­unks­nio kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas, bib­lio­te­ka sau­go­mi Kraš­to mu­zie­ju­je, o Duo­kiš­kio apy­lin­kė­se dar gy­va švie­si jo at­min­tis.

Reda Milaknienė