Atvelykio rytą pramerkus akis taip norisi išvysti savo angelą sargą. Tikime, kad Dievas kiekvienam iš mūsų skyrė jį – nemirtingą, vedantį už rankos tam, kad neišklystume iš kelio. Koks gi tas angelas sargas? Savąjį bando sukurti keramikė Eglė KUZMINSKAITĖ. Rokiškėnės kūrybos angelai įteikti festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ nugalėtojams, šiuo metu dalis jos darbų eksponuojama Rokiškio krašto muziejuje.
Neleido užmigdyti kūrybinio prado
Kūrybos trauką E. Kuzminskaitė sakė jaučianti nuo paauglystės: iš molio, kurio pasikasdavo laukymėse prie namų, ji kartu su draugėmis lipdė lėlėms baldus, vabalus. Rokiškio jaunimo centre Eglė lankė keletą būrelių, žiūrėdavo į mokytoją ir galvodavo, kad užaugusi ji norėtų būti tokia: aiškinti vaikams, kaip liptyti iš molio, pinti iš vytelių. Tėvai skatino dukrą kurti. „Už matematiką, kuri nesisekė, pagirti negalėjo, bet menuose reikštis nedraudė, neleido užmigdyti kūrybinio prado“, – tarsteli pašnekovė.
Angelai šokėjai, muzikantai, mokslininkai, klounai, jūreiviai, vyrai ir moterys, su sparnais ir be jų – įvairių profesijų, charakterių, bruožų. Moteris storulė, apvalaina, lyg iš pieno plaukusi blondinė, tačiau labai laiminga. Jūreivis, sugavęs undinę, nes žemės moterys toli… Virėjas, vaišinantis puodeliu arbatos. Tik nedideli sparneliai išduoda, jog šios iš pirmo žvilgsnio žemiškos būtybės priklauso nematomam pasauliui…
Kūrybingiausios – šventinės dienos
Savamokslė menininkė iš krosnies išima keletą dar šiltų lipdinių, sukurtų per šv. Velykas. „Šventinėmis dienomis man pati didžiausia atgaiva – lipdyti ir skaityti knygas. Siela ilsisi, kyla įdomiausių minčių. Jos plūduriuoja, užstringa ir vėl išplaukia į paviršių. Svaigstu kūrybos procese. Per šventes sukuriu darbus, nuo kurių mane pačią „veža“, – kūrybos subtilybėmis dalijasi E. Kuzminskaitė.
Darbų eskizų ji nepiešia. Pastebėjusi žmogaus veide įdomesnį bruožą, jį užfiksuoja atmintyje, o vėliau bando perteikti lipdinyje. Visumą padeda sukurti žvilgsnis, kūno dinamika, poza. „Lipdydama molį medituoju, siela ilsisi. Kuriu ne sau, o norėdama suteikti malonumą kitiems. Supratau tokią paprastą tiesą: jei kilo idėja – ją išgimdysi, jei tai neįvyks – jausiesi blogai. Reikia klausytis savo vidaus. Jei nekurčiau – susprogčiau“, – pašnekovė paslaptingai nuoširdi, tikina ne viską galinti viešai sakyti apie kūrybą, nes tai pati asmeniškiausia jos gyvenimo dalis.
Nenori šokiruoti
„Kiek tu tuos angelus lipdysi?“ – ne kartą kūrėjos klausė pažįstami. „O kur parašyta, kad turėčiau sustoti?“ – į klausimą klausimu jiems atsako Eglė, nes tikslaus atsakymo nežino.
Džiaugdamasi rezultatu keramikė rodo ką tik krosnyje iškepto angelo-mokslininko, kuris pasišvies kelią žibintu, skulptūrėlę. „Mokslininko viršugalvis lygus, lyg išlaižytas. Gal reikėtų kaktoje ragelius įtaisyti? Būtų išprotėjęs mokslininkas. Toks angelas tikrai atkreiptų žmonių dėmesį, tačiau savo kūryba nesiekiu šokiruoti, nenoriu pataikauti žiūrovui. Mano angelai siunčia žmonėms žinutes iš skraidančiųjų pasaulio, norėdami pranešti džiugią naujieną, – neabejoja keramikė.
Dalia Zibolienė
