Ar mes miškus mylim labiau nei kitų šalių žmonės savuosius? “Pabraidykim kaimyninių kraštų giriomis”, – ragina Lietuvos miškų savininkų asociacijos svetainė. Taip ir padarėm. “Galėsi palyginti, pažinsi, o pažinęs – pamilsi”, – tokia išmintimi vadovaudamiesi tęsiame “Gimtojo Rokiškio” pasakojimus, kuriais skatiname mylėti ir saugoti mišką.
Pusė Latvijos – miške
Remiantis šaltiniais, Latvijos miškai užima 2 923 118 ha, ir tai sudaro apie 45 proc. šios šalies teritorijos. Latvija vadinama didelius miškų išteklius turinčia šalimi, apie 12 proc. viršijanti Europos vidurkį. Valstybinės reikšmės miškai užima beveik pusę viso Latvijos miškų ploto. Lietuvos duomenys kuklesni: mūsų miškai užima truputį daugiau nei 31 proc. viso šalies ploto.
Kaimyninės šalies miškų masyvai didėja nuo 1923 m.: tais metais jos miškai teužėmė 23 proc. šalies teritorijos. Tikimasi, kad natūraliai didėjant nedirbamos žemės plotams ir toliau vykdant miškų sodinimo politiką, šios valstybės miškai dar plėsis. Jau ir šiandien lietuviai Latvijos miškus vadina neišbraidytomis džiunglėmis.
Mediniais takais
Kažin, ar netikėtai paklausti galėtume prisiminti bent vieną lietuvišką mišką, kurį mūsų šalies gyventojai pažintų kaip poilsio ir pramogų vietą? Kaimynai kupiškėnai bene prieš šešerius metus viliojo iškylauti į Šimonių girią: nuo šio krašto žmonėms pažįstamos Papučkynės poilsiavietės visą kilometrą driekėsi pažintinis takas “Į girią”. Apie 2 m pločio medinių lentųtakas, patogus pėstiesiems ir važiuotiems invalido vežimėliu, sunkiai beįveikia laiko ir gamtos poveikį: prieš pusmetį tiltą teko matyti gerokai sunykusį. Miškininkai, tarsi norėdami save nuskriausti, pastatė šį medinį kelią, kuris vis dar išlieka unikali vieta nedideliame plote pažinti aukštapelkės ir žemapelkės ypatumus. Pažinti girią nuo medinio tako čia važiuoja moksleiviai, pasigirti šia įdomybe į Papučkynę kupiškėnai veža svečius. Tačiau šis takas niekada nesulaukė tokio dėmesio kaip latviškas pelkės takas Rėzeknės krašte. Baltijos šalių ir Skandinavijos kraštų turistai keliauja čia pereiti vos 800 m ilgio lieptais sujungtu tiltu, pamatyti klampų, pelkėtą mišką, pasigrožėti Teirumniekų ežero pakrantėmis, įsikurti jos poilsiavietėse.
Išminties akmenys
Puokainių miško neaplenksi važiuodamas iš Duobelės į Ylę. Pasiklausyti kalbančiųjų akmenų čia keliauja Baltijos šalių ir Europos turistai. Atsidūrus šalia tų akmenų atsiranda sunkiai numaldomas noras kalbėti ir pasakoti akmenims tai, kas slegia širdį. Pabendravęs su Puokainų miško rieduliais tarsi pats nuo savo širdies nuritini akmenį. Kai kurie širdžių rieduliai turi savybę įsismelkti į kitus akmenis, o kai kurie ima augti patys.. . Žmonės šmaikščiai tuos akmenis vadina poliglotais: jiems nesvarbu, kokia kalba raudi, tačiau į tavo mintis vis tiek prasiskverbs patarimais, netikėtomis ir vaisingomis idėjomis. Puokainių miško lankytojai vaisingumo tikisi ir pagulėję ant Dievo lovos akmens.
Nykštukai egzistuoja
Latvijos moksleiviai noriai važiuoja į Tervetės mišką, stūksantį netoli Lietuvos pasienio, vos keliolika kilometrų nuo Žagarės (Joniškio r.). Tervetėje gimė garsi latvių pasakų rašytoja Ana Brigaderė. Visi jos personažai atgijo šioje girioje. Teko girdėti, jog ragana Kuka net prikimo nuo dažno bendravimo su vaikais. Kalbama, kad kelios miške gyvenančios laumės uždarbiauja mokykloje. Gal todėl jų profesionaliai pedagogiškas dėmesys vaikams toks mielas mažiesiems Latvijos turistams.
Gausybė nykštukų namelių, į kuriuos netilptų net vaikas, labai tikri savo virtuvėlėmis, miegamaisiais, jaukiomis svetainėmis – kambariais, kuriuos mokinukai gali apžiūrėti pro mažus namelių langelius. Jausmingo reginio akimirką negali nepamilti miško, jo slėpingo gyvenimo. Bene tą pačią akimirką užgimsta ir rūpestis žaliuoju Tėvynės rūbu, labai panašus į pareigą jį globoti.
Skaudžios paslaptys
Lietuvos miškais turistai braidžioja pažinti tragišką mūsų šalies istoriją. Nykštukai pas mus negyvena. Vien mūsų rajone lankytinas Obelių šilas, Plunksnočių miškas, Notigalės raistas. Vėlyvą gruodį vėjai tebeūžauja partizanės Dianos Glemžaitės-Bulovienės sukurtas eiles, pavadintas “Kūčių vakaru”. Drasko jas speigas tarsi partizano skausmą. Ko jam labiau gaila – namų ar Tėvynės? Prieš pat Kalėdas beprotiškai šalta Plunksnočių miške. Tik tada, kai mirtis įveikia net šaltį, visi žmogaus reikšmingi ir nereikšmingi būties dalykai susilydo į vientisą atminimą. Ir Notigalės pelkynai, tik į ragą sušalę, suskaičiavo priešams partizanų gyvybes. Neturim medinių lieptų, kuriais atsidurtume šalies istorijos pamokoje…
1946-ųjų gruodžio 12-ąją Notigalės pelkėse žuvo Vytauto apygardos, Šarūno rinktinės, Algirdo kuopos J.Šiupinio-Bermonto būrys. Raudonarmiečiams ir stribams apsupti partizanus pavyko tik tuomet, kai užšalo Notigalės pelkė ir ežeras. Kas išdavė partizanus, niekas nežino. Kariuomenė vos ne prie bunkerio prislinko, užklupo žmones miegančius. Sargybinis tespėjo sušukti…
Dažnoje šalies girioje pamatysi nuorodą “Į partizanų žeminę”. Tegu ir liūdnos, skaudžios bei tragiškos mūsų girių pamokos, tačiau jas pažinęs išgirsti kitokį miško ošimą – tėviškai gilų, globojantį, neleidžiantį pamiršti partizanų adresų.
Dvelkia ramybe
O Estijos miškai dvelkia ramybe. Šalies vakarinėje dalyje dunksančio Tejeblos miško takelis, vingiuojantis tarp apsnigtų medžių, rodos, atves į namus, kuriuose nieko netrūksta. Nežinia kaip, bet estams pavyko įrodyti, jog nieko nėra svarbiau už valstybės pastangas ugdyti savo piliečio vidinę ramybę. Apie 51 proc. estų žemių žaliuoja miškais. Šios šalies įtakingi ir neįtakingi piliečiai lėtai, be didelių viešų emocijų porina apie tai, kaip paskirstyti valstybės miškų pavaldumą, kiek remti miško savininką. Kaip teigia Lietuvos miškų savininkų asociacijos pranešimai, pernai apie 20 tūkst. ha valstybės miškų, anksčiau buvusių rezervuotų nuosavybės teisei grąžinti, už gerus pinigus parduoti aukcione. Kur tuos pinigus estai padėjo? Lietuvos miškininkų asociacija nė nesapnavo tokios valstybės paramos, kokią skaičiuoja miškų savininkai estai.
Apie 30 proc. Estijos miškų paskelbta saugomomis valstybės teritorijomis: nei su kirviu, nei su krepšiu į jas neįžengsi. O ir Estijos miškų kirtimo apimtys kur kas mažesnės už potencialiai galimas. Negerai, žinoma, kad gražiuosiuose Tejeblos miškuose aptikti šunvilkiai atsibastė net į Suvainiškį. Tačiau miško žvėrys nebuvo kviečiami į Liuksemburgo pietryčiuose esantį Šengeno miestelį ir jokių sutarčių nepasirašė – kur jie nori, ten ir eina.
Černobylis nepasimiršta
Lietuviai labai smarkiai pyksta ant baltarusių, kad šie nesaugo savo miškų gyvūnijos nuo pasiutligės. Bet ką gali padaryti? Nebent toliau skleisti gandus, girdi, Baltarusijos miškuose gyvenantys žmonės tebeplanuoja, kaip jie eis versti nuo bėgių traukinio: nežino, kad karas jau seniai baigėsi… Taip mūsiškiai kalba ne dėl to, kad įžeistų kaimynus, o dėl to, kad žino, kokie neaprėpiami jų miškai. Kažin, ar visa Europos Sąjunga surinktų tiek oralinės vakcinos, kiek jos reiktų apie 9 mln. ha užimančių Baltarusijos girių gyvūnams vakcinuoti. Čia nesuskaičiuosi nei lapių, nei mangutų, nors 100 proc. šios šalies miškų kontroliuoja valstybė.
Kaip teigia žurnalas “Baltijos miškai ir mediena”, Baltarusijos miškai, išsidėstę Europos viduryje, turi ne tik regioninę reikšmę, bet ir atlieka visam kontinentui svarbias ekologines ir gamtosaugines funkcijas. Černobylio atominės elektrinės katastrofa radionuklidais užteršė apie ketvirtadalį šalies miškų. Jų ūkio komitete įkurta Radiacinės kontrolės tarnyba tikrina miškų, medienos radiacinį užterštumą. Šalies miškuose dažnai gali aptikti nuorodas, kur link eiti nederėtų…
Baltarusijos miškai labai degūs, nes sakingieji spygliuočiai užima dominuojančius miškų plotus. Tas pats žurnalas teigia, kad Baltarusijos išlaidos gaisrų gesinimo priemonėms tesiekia 0,65 proc. sumos, kurią sudaro gaisrų kasmet daromi nuostoliai. Baltarusija skaičiuoja apie 8 tūkst. gaisrų per metus, o jų apimtys siekia nuo 0,5 iki 220 tūkst. ha. Kai užsidegė Rusijos Briansko miškai, smarkiai užteršti Černobylio avarijos metu, Europa visu savo nervu atsigręžė į Baltarusiją… “Būkit ramūs!” – sakė šios šalies vyriausybė. Ir tikrai: niekas negalėjo atsistebėti tuo, kad šiemet Baltarusija išlaikė stabilų savųjų miškų gaisrų skaičių.
Rita AUKŠČIONYTĖ, Lina DŪDAITĖ
