Praėjusių metų pabaigoje Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnazija ir Senamiesčio progimnazija skelbė moksleivių rašinių konkursą, skirtą Maironio 150–osioms gimimo metinėms, ir išrinko nugalėtojus pagal amžiaus grupes.
Šiandien spausdiname rašinius nugalėtojus. Jų autoriams „Gimtasis…“ įsteigė prizus: Rasai Matuliauskaitei atiteks Robino Hanbury–Tenisono knyga „Žymiausios visų laikų kelionės“, Karolinai Daunytei – Džono Gryno knyga „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, o Miglei Jakuntavičiūtei – Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“.
“Jo eilėraščių laikas nepakeitė”
Ilgai mąsčiau, stengdamasi suprasti, kokie žodžiai, jei tik juos galėtų perskaityti, būtų svarbiausi, brangiausi mūsų tautinio atgimimo dainiui Jonui Mačiuliui–Maironiui. Manau, poetui būtų tikrai malonu žinoti, jog jis praėjus net 80 metų nuo mirties vis dar aukštinamas kiekvieno Lietuvą ir save – lietuvį gerbiančio žmogaus, tačiau už viską svarbiausia, jog jo parašytos skambios eilutės vis dar skamba mūsų lūpose, o jose apdainuojamos vertybės, idėjos vis dar gyvena mūsų širdyse.
Kiekvienas žodis, problema ar mintys, aprašytos Maironio eilėraščiuose, vis dar aktualios mums, XXI amžiuje gyvenantiems žmonėms, ir galbūt privers susimąstyti ir atrasti kažką apie sau rūpimas problemas ir kitų šimtmečių žmones. Skaitau Maironio eilėraščius ir atrodo, jog kiekvieną skambų žodį jis rašė galvodamas ne tik apie savo laikotarpio problemas, bet ir taikė visai žmonijai: ir tuo metu gyvenusiai, ir dabar esančiai. Pasikeitė žmonės, miestai, gyvenimo būdas, tačiau vertybės išliko tos pačios. Eilėraštyje ,,Tautos pabėgėliams“ Maironis smerkdamas kreipėsi į lietuvius, kurie išsižadėję savo tautos, prosenelių tradicijų ieško naudos Lenkijoje ir perima lenkų kultūrą, kalbą paniekindami Lietuvą. Ir kas gi drįstų pasakyti, jog šiandien ši problema nebeegzistuoja Lietuvoje? Turbūt visame eilėraštyje užtektų pakeisti vieną žodį, ten minimą Lenkiją, į Airiją, Angliją ar Norvegiją. Taigi prieš 150 metų gimęs Maironis aprašė net ir mums svarbias problemas, nes gebėjo įžvelgti, kas yra iš tiesų svarbu žmogui ir apie ką jis turėtų galvoti, mąstyti. Laikas patvirtino šį poeto gebėjimą, juk jo eilėraščiai neprarado savo vertės bėgant amžiams.
Skaitydama Maironio eilėraščius apie tėvynę supratau, kuo jie tokie brangūs, artimi kiekvienam lietuviui: skaitant jo parašytas eilutes prieš akis iškyla Lietuva – tikroviška, daug iškentusi, nuostabi savo gamta ir tarsi motina tokia sava. Ne veltui eilėraštis ,,Lietuva brangi“ vadinamas antruoju Lietuvos himnu, galbūt jis ne toks iškilmingas kaip mūsų tikrasis himnas, tačiau jame Lietuva atsiskleidžia tokia, kokią mes pažįstame visi: turinti garbingą istoriją, išpuošta gražiomis upėmis, dvarais, daug blogo mačiusi, bet niekad nepasidavusi bei mūsų bočių apginta…
Rasa Matuliauskaitė
Rokiškio Juozo Tumo–Vaižganto gimnazijos 3 b klasės mokinė
Verkė Maironio širdis
Lietuva man – labai graži šalis. Kaip gera, kad joje aš gimiau ir augu. Čia vyturėlis linksmai pragysta, čia gegutė užkukuoja. O jau miškų žalumas – net ir grybai niekur kitur taip nenori augti. Mūsų krašte pilna gražių vietovių: kur tik sustoji – ten ežerai, upelių mėlyna juosta.
Lietuva turi kuo pasigirti. Kiek daug čia gražių bažnyčių. Kiek daug pilių, menančių praeitį. Turėjome didžių kunigaikščių ir vienintelį karalių Mindaugą. Vytautas mums žemes plėtė. Gediminas Vilnių statė. Garsi jo pilis. Koks gi lietuvis nėra kopęs į Gedimino kalną, kas gi nėra buvęs Gedimino pilyje?..
Miglė Jakuntavičiūtė
Senamiesčio progimnazijos 5 b klasės mokinė
Žodžiai Maironiui
Jo akys glostė žydrą Lietuvos padangę,
Pramynė žemėj taką Jis,
Kuriuo tauta ir šiandien eina vis.
Mylėjo Jo širdis tėvynę brangią.
Parodė dainius mūsų krašto didybę,
Galybę valdovų ir grožį šalies.
Ir savo žodžiais, ir darbais
Šis žmogus nusipelnęs garbės.
Poete, Jūsų posmų kalba sklinda daugelį metų –
Ji gyvena tarp mūsų ir mumyse.
Sukurtas grožis skleidžia šviesą širdyse.
Regis, pažįstama Jam iki skausmo buvo Lietuva…
Karolina Daunytė
Senamiesčio progimnazijos 8 a klasės mokinė
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
