Gribšt kaltu, o paskui – balta drobule per lietaus ir laiko suaižytą ąžuolą. Atsargiai, lyg per jautrią kūdikio odą. Ir taip kiekvieną atšerpetojusią rievę, samanotą vietą: tepa ir glosto gydomuoju mišiniu, o paskui – balinamuoju balzamu per visą penkiametrį pusantro šimto metų ąžuolo kūną. Tokios begalinės rokiškėno drožėjo Vidmanto Zakarkos kantrybės ir meilės reikalauja neeilinis „kūdikis“ – restauruojama poeto literatūros klasiko Pauliaus Širvio skulptūra. Ji rugsėjyje sugrįš į Aleksandravėlės kaimą (Obelių sen.), kurio žmonės Paulių pažįsta ne iš vadovėlių ar literatų prisiminimų.
Savas
Ką naujo galima sužinoti apie P.Širvį, kai, atrodo, jo gyvenimas ir kūryba išlukštenti iki smulkmenų? Aleksandravėlės bibliotekininkė ir kraštotyros projekto “P.Širvys – krašto žmones telkiantis vardas” Alma Mekšėnienė šypsosi: ji, šią vasarą su grupe mokinių ir suaugusiųjų keliavusi po Aleksandravėlės ir gretimų kaimų trobas, nė nenumanė, kiek daug naujų dalykų apie poeto gyvenimą gali papasakoti žmonės. Tie prisiminimai šilti, paprasti ir atviri. Kol P.Širvio amžininkai gyvi, labai svarbu surinkti poeto gyvenimo prisiminimų trupinius.
Kas iki šiol skaudina ir glosto P.Širvio amžininkų širdis? Atsakymai – nerežisuotuose jų pokalbiuose.
„Tik nekirsk, Kazimierai, beržų“
„Buvau vienas iš paskutinių žmonių, mūsų kraštuose mačiusių Paulių. Prisimenu, buvo 1978 metų rugiapjūtė. Sėdėjom ir valgėm pietus Onos Araminienės namuose Degučiuose (Obelių sen.). Žiūrim – lauku ateina Paulius. Kaip visada: atlapotu švarku, vėjo pašiauštais plaukais, viena kojinė raudona, kita mėlyna. Iki trečios nakties sėdėjom su juo ant akmens, klausiausi Pauliaus pasakojimų, kaip jį išvežė į kažkokią jūrą, apie karą“ , – pasakojo Linas Sinkevičius iš Aleksandravėlės.
Paryčiais poetas išėjo pas gerą savo draugą, girininką Kazimierą Nevelskį. Jį sutikęs Paulius kaskart sakydavo: „Tik nekirsk, Kazimierai, beržų.“ Šį priesaką žinojo visi, kuriems teko artimiau bendrauti su poetu.
L.Sinkevičiaus atmintyje Paulius liko jaunas, labai stiprus ir gražus. „Kartą mačiau, kaip jis vienas per „vakarušką“ keturis vyrus į „prūdą“ miestelio centre įmetė, nes šie kėlė peštynes. Paulius neapkentė neteisybės“, – prisiminė p. Sinkevičius.
Degučiuose gyvenanti Vanda Gigelevičienė didžiavosi: jai teko šokti su P.Širviu, o su jos tėvu poetas turėjo daug kalbos. Moteris puikiai prisimena, kad kaimo žmonės Paulių vadindavo Povilu: toks yra tikrasis jo vardas.
„Žiūrim, laikraščiai spausdina Širvio eilėraščius, bet ne Povilo, o Pauliaus. Greit išsiaiškinome, jog tai – mūsų Poviliukas, savas“, – pasakojo p. Vanda.
Jos atmintyje išlikusi vieno oficialaus renginio, į kurį buvo pakviestas P.Širvys, detalė. Paprašytas papasakoti apie mokyklos laikus, Paulius, tuomet jau gerai žinomas poetas, sueiliavo: „Sėdėdavau gale ir grauždamas pieštuką trukdydavau kažkam…“
O kaip P.Širvys dainuodavo! Puikų balsą jis paveldėjo iš motinos: visada užtraukdavo pirmas ir galėdavo dainuoti visą vakarą.
Aleksandravėlietė Verutė Viršylienė, poeto giminaitė, prisimena, kaip į gimtinę atvažiavęs Paulius deklamuoti eilėraščių eidavo prie beržo, augusio už kluono. Moteris sako, jog šitas kraštas jį labai mylėjo ir tebemyli. Kai poetas atvažiuodavo į mokyklos ar kolūkio renginius, vaikai deklamuodavo jo eilėraščius apie vienišą beržą, prašydavo autografų. Prastą nuotaiką poetas išreikšdavo eiliuota ironija. Verutės atmintin įstrigusios dvi niekur nepublikuoto jo eilėraščio eilutės: „Pilnos kelnės gėlių raudonųjų, kurių aš nuskint negaliu.“
„Paulius buvo tikras „šposininkas“, – pasakojo Bronius Krasauskas iš Aleksandravėlės. Vieną poeto mėgstamų dainuškų („liub gert, liub dainuot, liub pas mergas nuvažiuot“) jis prisimena iki šiol. Esą P.Širvys kaskart ją užtraukęs sakydavo: šio ketureilio jis išmokęs visus, tik Aleksandravėlėje dainuškai „paklausos nebuvo“… Poetas – p. Broniaus dėdė. Žymaus giminaičio viešnagei artimieji statydavo „bromus“. Viešėdamas p. Broniaus tėvų namuose P.Širvys kalbėdavo apie tai, kas jo gyvenime buvo gero, apie skaudžius išgyvenimus atvirauti nemėgo.
Aleksandravėlietė Liucija Pučinskienė poetą taip pat pažino ne iš knygų: ji, mokinė, P.Širvį puikiai prisimena iš vieno Poezijos pavasario renginio. Kolūkio pirmininkas Vytautas Repšys pasirūpino įrengti labai gražią baltų lentų estradą. Liucija pirmininkui parašė kalbą, kurioje buvo žodžiai žymiems literatams pasveikinti: „Mėlyna paukštė, mėlyna paukštė baltam pasauly yra.“ Šiuos žodžius p. Liucija buvo perskaičiusi rajono laikraštyje “Spalio vėliava“.
„Kai dainuoja per radiją, lyg nieko negirdžiu, o vos tik suskamba daina P.Širvio žodžiais, iš karto atpažįstu“, – sakė p. Liucija.
Stasia Pauliukienė iš Aleksandravėlės mena, kaip poeto apleistą gimtąją sodybą sulygino su žeme, išpjovė jos obelis. Vėliau mokiniai tą vietą apsodino beržais.
„Kai Paulius lankydavo gimines, pažįstamus, šie jam pyragus kepdavo. Maistui jis buvo neišrankus, tik labai mėgdavo sriubą“, – prisiminė p. Stasia.
Aleksandravėliečiai pasakojo, jog garsenybe tapęs ir Vilniuje apsigyvenęs P.Širvys vis dažniau į tėviškę atvykdavo su palyda. Poeto kraštiečiai žinojo: dėl bohemiško gyvenimo būdo Rašytojų sąjunga jo vieno į keliones nebeleisdavo. P.Širvys mėgo pasilinksminti, o būdamas per daug teisingas įsiveldavo į muštynes ir dažnai nukentėdavo. Tačiau nei poeto būdas, nei paprasta apiplyšusi jūreiviška jo eilutė, kurią jis vilkėdavo per susitikimus, kraštiečių neglumino, meilės bei pagarbos jam netemdė. Žmonės žinojo: gražiausius ir jausmingiausius eilėraščius Paulius rašė išlenkęs taurelę, ja maldė ir širdies sopulius bei vienatvės kančias.
Velnioniškai vienas…
Visų mylimas, giriamas ir laukiamas P.Širvys daugybę metų jautėsi vienišas. Mūsų kraštietis poeto draugas, rašytojas ir kino scenaristas Rimantas Šavelis prisiminimų knygoje “Geriu žalią tylą“ praskleidžia poeto vienatvės šydą: „P.Širvys buvo vienas, ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas ir kartu – nuošaly… Jis pats yra pasakęs: „Aš taip laukiu pravėręs duris, kad užeitų vagis bet kuris…”
Amžininkų pasakojimu, P.Širvys buvo labai doras. Jo nepalaužė sunki vaikystė, bet stiprią sielą skaudžiai aplamdė karas. Aleksandravėlės žmonės sako: poetas buvo iš tų žmonių, kuris kartą pašautas nebeatsigauna. O P.Širvys gyvenimo šūvių varpytas ne kartą…
Vienatvė – nuo vaikystės
Padustėlio kaime (Zarasų r.) gimęs, Degučiuose augęs P.Širvys našlaičiu liko devynerių: pirma mirė tėvas, netrukus kapinėse atgulė ir motina. Tėvų netektis, neteisybė, vaikų namų skonis jautrią poeto sielą degino, virkdė ir grūdino. Jo amžininkai nepamena, kad Paulius būtų skundęsis. Jo širdgėlą žmonės atpažindavo tik iš „širviško“ mosto: nuo pat vaikystės Pauliaus jaudulį išduodavo pirštai, staigiu judesiu braukiantys styrančius plaukus, ar atversta plaštaka, šluostanti veidą.
Poeto biografija – marga kaip genys: svetimų gyvulių ganiava už skalsų našlaičio duonos kąsnį, Dusetų (Zarasų r.) ir Aleksandravėlės pradinės, Salų žemės ūkio mokyklos, kursai Gruzdžiuose (Šiaulių r.), studijos Vilniaus pėstininkų karo mokykloje, literatūros kursai Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute. Po mokslų – Antrojo pasaulinio karo mokykla: vokiečių belaisvių mirties stovykla, priverstiniai darbai Vokietijoje, kovos Lietuviškosios divizijos mūšiuose Kurše (Latvija). Čia jis buvo sunkiai sužeistas.
Po karo išbandymų – karjera Rokiškio apskrities, Pandėlio ir Dūkšto rajonų laikraščiuose, Pandėlio rajono spaustuvėje, vėliau – darbas savaitraštyje „Literatūra ir menas“, žurnaluose „Moksleivis“ ir „Genys“, Klaipėdos žvejybos laivyne.
Už šių sausų faktų – didelės ir skaudžios meilės istorijos. Poeto giminaičiai ir buvę draugai bei kaimynai neslepia žinoję jį esant labai jautrios sielos. Esą P.Širvys, išlakus lyg beržas, gražaus balso, puikiai eiliuojantis ir skaitantis eiles, geras šokėjas, merginų akį traukė lyg bites medus. O ir širdis jo buvusi plati: išsiilgusi artumos ir meilės, kurios mažai tepatyrė vaikystėje. Santuoka subyrėjo, o mergina, tapusi jo mūza, ištekėjo už kito…
P.Širvys dėl visko kaltino save: vienatvė, pramiešiama bohemiško gyvenimo trupiniais, tapo jo dienų meilužė ir palydovė. Išbandymų, pripažinimo ir nuopuolių kupinas gyvenimas poetą palaužė 58–erių.
Palikimas
P.Širvio kūryba vadinama literatūros grynuoliu, daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Aleksandravėlės žmonės sako: Paulius Lietuvai paliko daugiau, nei ji jam dovanojo…
Šalies bibliotekose – poeto kūryba, kritikų straipsniai, rašytojų prisiminimų autorinės knygos, dokumentiniai vaizdo įrašai, P.Širvio vardas suteiktas mokykloms… Juozo Keliuočio viešoji biblioteka taip pat turi sukaupusi gausybę medžiagos apie poetą – nuotraukų, laiškų, giminių, draugų, pažįstamų, kolegų, bendradarbių, kaimynų atsiminimų, periodikos straipsnių, knygų.
Aleksandravėlės kaimo žmonės padėką garsiam kraštiečiui išreiškė galinga ąžuolo skulptūra. Ją prieš tris dešimtmečius išskaptavo vienas garsiausių Lietuvos medžio skulptorių Ipolitas Užkurnys.
Bet net ir tvirčiausias Lietuvos medis pasirodė silpnesnis už žmonių atmintį: laiko veikiama skulptūra gerokai aptrūnijo. Naujam gyvenimui ją prikels drožėjas V.Zakarka.
Širvį pagydys
P.Širvio skulptūra restauratoriui V.Zakarkai yra paslaptinga. Kiekvienas prisilietimas prie jos – tarsi pasimatymas su meilės poetu, kurio gyvo jis nėra akyse regėjęs. Tačiau jo kūrybą gerai žino. Liesdamas skulptūrą, drožėjas išgyvena visą menininko gyvenimą: beržo lapų rūbas mena jo posmus, toliuos žvelgiančios akys išduoda vienatvę, o tvirtas smakras, lūpos ir nepaklusnūs plaukai – karo kančią bei didelę meilę. Vos drožėjas prisiliečia prie skulptūros žaizdų, jo mintyse suskamba žodžiai: „Aš toks vienas, velnioniškai vienas.“
„Kojos visiškai sveikos, o galva – vos gyva. Plaukai byrėte byra“, – apie skulptūrą restauratorius kalba lyg apie gyvą organizmą. Pagydys jis medinį Paulių, prikels jį naujam gyvenimui, stovės jis vėl Aleksandravėlėje kokius 50 metų…
Aldona MINKEVIČIENĖ
