Kryžkelė: likti ar nelikti jaunam žmogui gyventi Rokiškyje?

Rokiškis – mūsų namai. Čia žengiame pirmuosius žingsnius, čia dedame tvirtus pamatus slapčiausioms viltims ir svajonėms. Iš namų vilioja didelių miestų šviesos, svaigios karjeros galimybės, noras pažinti pasaulį… Ar įmanoma jaunam žmogui atrasti save, įgyvendinti lūkesčius ir tikslus Rokiškyje? Šiandien startuoja „Gimtojo Rokiškio“ bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektas „Mums ne dzin“. Su jaunimu diskutuosime apie savanorystę, gabių sportininkų perspektyvas Rokiškyje, neįgalumą, kuris neturėtų tapti problema siekiant tikslo, ieškosime jaunų  verslininkų, kurių idėjos vertos milijono…

Vyresnėse klasėse svarstome, kokią specialybę rinktis. Ko gero, dar anksčiau mus ima kirbinti klausimas, kur norėčiau gyventi? Jaunam ne kartą teks stabtelti kryžkelėje ir rinktis: likti ar nelikti gimtajame provincijos mieste. 

 Miškų pa­vi­lio­ti

 Per pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus Ro­kiškio miškų urėdi­jos miški­ninkų gre­tas pa­pildė trys jau­ni spe­cia­lis­tai – Man­tas Za­ma­liaus­kas, Ta­das Mic­kys ir Si­mo­nas Ja­si­ne­vičius. Man­tas, pa­si­rinkęs miški­nin­kystės stu­di­jas Lie­tu­vos žemės ūkio uni­ver­si­te­te, sakė nė ne­abe­jo­jo, kad baigęs ba­ka­lau­ro moks­lus sugrįš į Ro­kiškį. “Spe­cia­lybė ne miesčio­niška: miškas ir di­de­lis mies­tas su dan­go­raižiais – ne­su­de­ri­na­mi da­ly­kai”, – juo­ka­vo Vyžuo­nos gi­ri­nin­ki­jos gi­ri­nin­ko pa­va­duo­to­jas. Jam pa­si­sekė: pradėju­siam kar­jerą ei­li­niu ei­gu­liu po pus­mečio – aukštesnės girininko pavaduotojo pa­rei­gos. Vai­ki­nas tęsia moks­lus: ma­gist­ratūro­je gi­li­na­si į miškų eko­lo­giją ir ti­ki, kad įsi­sa­vi­nant nau­jau­sias miškų priežiūros tech­no­lo­gi­jas reikės šios sri­ties pro­fe­sio­na­lių spe­cia­listų. “Sugrįžau į Ro­kiškį ir, pa­tikėkit, esu la­bai lai­min­gas. Mažame mies­te ga­li daug dau­giau pa­siek­ti, nes mažesnė kon­ku­ren­ci­ja”, – kalbėjo Man­tas. Jam netrūksta ir lais­va­lai­kio užsiėmimų. “Esu tik­ras gam­tos vai­kas. Pra­mo­gau­ju ir il­siuo­si gam­to­je: medžio­ju, žve­jo­ju, gry­bau­ju. Ir nie­ko man čia netrūksta”, – po­kalbį baigė Man­tas.

Jo ko­le­ga Ta­das Mic­kys vos prieš pus­metį pradėjo dirb­ti ei­gu­liu Juo­dupės gi­ri­nin­ki­jo­je. “Ma­no tėvas miški­nin­kas. Nuo mažumės žino­jau, kad sek­siu jo pėdo­mis. Grįžti į gim­tinę vi­lio­jo pažįsta­mi miškai, sa­vas kraštas. Nie­kur išvykęs ne­bu­vau”, – pa­sa­ko­jo Ta­das. Vėliau pa­tiks­li­no, kad stu­di­juo­da­mas Kau­no ap­lin­kos inžine­ri­jos ko­le­gi­jo­je la­bai dažnai par­važiuo­da­vo į na­mus, todėl išsis­ky­ri­mo ne­pa­ju­to. Jam di­de­lis mies­tas – ne prie šir­dies. “Ne­kenčiu šur­mu­lio, trans­por­to kamščių, grei­to tem­po”, – sakė vai­ki­nas. Jis ne­su­pran­ta se­sers Eglės, bai­gu­sios moks­lus ir įsikūru­sios Kau­ne. “Nėra did­mies­ty­je kas veik­ti: lais­va­die­niais tu­ri džiūti ant as­fal­to. O kai­me svei­ka ir ma­lo­nu būti ty­ra­me ore, grožėtis pui­kia gam­ta. O dar gry­bai, uo­gos, medžioklė, žve­jy­ba?!” – kai­miškus ma­lo­nu­mus var­di­jo Ta­das. Su žmo­na jis mėgsta lan­ky­tis kon­cer­tuo­se, spek­tak­liuo­se, mies­to šventėse, jam pa­tin­ka ren­gi­niai ir va­ka­ronės gim­to­jo Žio­biškio kai­mo kultūros na­muo­se. Kol kas jo šei­ma glaudžia­si tėvų na­muo­se. Ta­das ne­sle­pia sva­jonės turėti sa­vo pa­stogę. “Gy­ven­da­mi mažes­nia­me mies­te­ly­je greičiau su­kaup­si­me pi­nigų būstui. Ar įsi­vaiz­duo­ja­te, kiek lai­ko reikėtų tau­py­ti pi­ni­gus bu­tui Vil­niu­je?” – re­to­riškai klausė Ta­das.

 Neįpiršite min­ties

Miški­ninkų en­tu­ziaz­mas, jų no­ras gy­ven­ti gim­tinėje natūra­lus, todėl šiek tiek ap­gau­lin­gas: sa­ky­tum vi­si gy­ve­na to­kio­mis min­ti­mis. Nu­si­leis­ti ant žemės pri­vertė te­le­vi­zi­jos lai­dos “Ta­lentų šou” fi­na­li­nin­kas Ei­mis Šeršnio­vas. Vil­niaus pe­da­go­gi­nio uni­ver­si­te­to šokio edu­ko­lo­gi­jos trečio­ kur­so stu­den­tas sa­ko, jog te­le­vi­zi­jos lai­dos jam padėjo “išplauk­ti” į pla­tes­nius van­de­nis: jis ta­po žino­mas, gatvėje at­pažįsta­mas. Šiuo me­tu su šou pro­jek­to da­ly­viais kon­cer­tuo­ja įvai­riuo­se mies­tuo­se. Vai­ki­nas pla­nuo­ja Vil­niu­je ati­da­ry­ti šokio stu­diją, ku­rio­je šokio me­no mo­kys net šeši cho­reo­grafai.

“Aš my­liu Ro­kiškį, čia – ma­no gim­tinė, čia pradėjau kūry­binę veiklą. Tačiau ne­ban­dy­ki­te man įpiršti min­ties, jog čia turėčiau ir gy­ven­ti. Kultūri­nis Ro­kiškio gy­ve­ni­mas tik­rai ak­ty­vus, stip­rus, tačiau aš no­riu būti ten, kur yra dar stip­riau, kur visų, ir ma­no, ga­li­mybės dar di­desnės”, – sakė Ei­mis. Jo pa­stebėji­mu, Vil­niu­je – didžiulė kon­ku­ren­ci­ja, tačiau ras­ti sa­vo nišą ja­me kur kas pa­prasčiau. Sos­tinėje cho­reo­grafams or­ga­ni­zuo­ja­mi įvairūs mo­ky­mai, se­mi­na­rai, todėl ir to­bulėti sąly­gos daug ge­resnės. “Grįžęs į gim­tinę sa­ve pa­smerkčiau užda­rai ap­lin­kai, lėte­sniam pro­fe­si­niam au­gi­mui. Jau­nam kūrėjui la­bai svar­bu ir uždar­bis. Sos­tinėje ga­liu užsi­dirb­ti ke­lis kar­tus dau­giau nei Ro­kišky­je. Ir pra­mogų jau­nam žmo­gui Ro­kišky­je – nu­lis. Bai­gus moks­lus, tik­rai ne­ver­ta skubėti į Ro­kiškį. Čia vi­sa­da bus ga­li­ma grįžti. Gy­ve­ni­me tu­riu du pla­nus: A – įsi­kur­ti Vil­niu­je, B – jei ne­pa­si­seks, grįžti į Ro­kiškį”, – šyp­so­jo­si Ei­mis.

 Tėkšta užri­bin

 Šiųme­ti­niai abi­tu­rien­tai taip pat ne­si­veržia pa­si­lik­ti Ro­kišky­je. Juo­zo Tūbe­lio gim­na­zi­jos pro­fe­si­nio orien­ta­vi­mo mo­ky­to­ja Li­na Frei­ta­kienė sakė, jog ši te­ma tarp dvy­lik­tokų ne­po­pu­lia­ri: kalbėti apie ke­ti­ni­mus lik­ti pro­vin­ci­jo­je – ne pres­tižas. Pe­da­gogės minčiai pri­ta­ria šios gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas Ry­tis Kaz­laus­kas, savęs neįsi­vaiz­duo­jan­tis Ro­kišky­je. At­eitį vai­ki­nas sie­ja su po­li­ti­kos moks­lais, didžiau­siais Lie­tu­vos mies­tais ar net užsie­nio šali­mis, kur yra ga­li­mybės dau­giau pa­siek­ti. “La­bai norėčiau dirb­ti Eu­ro­pos Sąjun­gos ins­ti­tu­ci­jo­se ar di­plo­ma­tinėse tar­ny­bo­se. Tai ma­no to­li­ma sva­jonė”, – mąstė Ry­tis. Lik­ti Ro­kišky­je, anot jo, tai tar­si tėkšti sa­ve į šali­kelę, į užribį… “Dažnas bai­gian­tis stu­di­jas jau­nas žmo­gus nai­viai ti­ki, jog sa­va­me krašte jis yra lau­kia­mas. Tai – sa­viap­gaulė. Pro­vin­ci­jos kon­kur­suo­se vos ne svar­biau­sias rei­ka­la­vi­mas – dar­bo pa­tir­tis. O kur jos im­ti, jei te­si ką tik baigęs moks­lus?” – klausė abi­tu­rien­tas. Lauk­ti tėvų ma­lonės? Kur­ti sa­vo verslą? Tam rei­kia drąsos, įžval­gu­mo, lanks­tu­mo ir gerą idėją, pi­nigų”, – sakė Ry­tis.

Abi­tu­rien­tui pri­tarė Ka­majų gim­na­zi­jos anglų kal­bos mo­ky­to­ja In­ga Ma­kuškaitė, prieš ke­le­rius me­tus po stu­dijų grįžusi į gim­tinę: sva­jonę dirb­ti vertėja ji iškeitė į pe­da­go­giką. Mo­ky­to­ja pa­stebėjo, jog mažame mies­te jau­niems žmonėms be­veik neįma­no­ma da­ry­ti kar­je­ros. “Jau­ni­mas nu­ver­tin­tas: sun­ku įsi­dar­bin­ti, nes ne­tu­ri pa­tir­ties. Jau­ni­mu mažiau pa­si­ti­ki­ma: ga­li teik­ti “su­per­ines” idėjas, tačiau jas įgy­ven­din­ti rei­kia lėšų ir ben­dra­minčių, o kai nėra pa­si­tikėji­mo, ben­dražygių ras­ti la­bai sudėtin­ga”, – svarstė mo­ky­to­ja. Tačiau pro­vin­ci­jo­je, anot jos, yra ir švie­sių spalvų: mažo mies­to vai­kai nuošir­des­ni, todėl dirb­ti su jais kur kas ma­lo­niau. Su­ra­do ji sau mėgstamą užsiėmimą: lais­va­lai­kiu šoka, šio me­no pa­slapčių se­mia­si net ke­liuo­se klu­buo­se.

 Rei­kia ir sėkmės

Pe­si­mis­ti­nes jaunų žmo­nių nuo­tai­kas tar­si išsklaidė Ta­das Stakėnas, Ro­kiškio vi­suo­menės svei­ka­tos biu­ro di­rek­to­rius. Jis, baigęs svei­ka­tos edu­ko­lo­gi­jos ma­gist­ro stu­di­jas Lie­tu­vos kūno kultūros aka­de­mi­jo­je, turėjo du pa­si­rin­ki­mus: lik­ti Kau­ne ir dirb­ti spaus­tuvėje, ku­rio­je uždar­bia­vo stu­dijų me­tais, ar­ba grįžti pas tėvus, į Obe­lius. Šešerius me­tus pa­au­ko­jus stu­di­joms, jam ne­si­norėjo dar­bo ne pa­gal spe­cia­lybę. Ta­das par­važia­vo na­mo. Įvy­kiai su­si­klostė tar­si pa­gal po­sakį – at­si­ras­ti lai­ku ir rei­kia­mo­je vie­to­je: ra­jo­no sa­vi­val­dybė įsteigė Vi­suo­menės svei­ka­tos biurą, skelbė va­do­vo kon­kursą. Ta­das bu­vo vie­nin­te­lis pre­ten­den­tas biu­ro di­rek­to­riaus pa­rei­goms užim­ti. Dar­bas jam pa­tin­ka, kol kas pui­kiai se­ka­si įveik­ti užduo­tis. Ta­do nuo­mo­ne, gy­ve­ni­mas Ro­kiškio ra­jo­ne tu­ri la­bai daug pliusų: gry­nas oras, pui­ki gam­ta, ge­ros sąly­gos ak­ty­viam lais­va­lai­kiui, gatvėse nėra mašinų kamščių, ku­rie be ga­lo var­gi­na ne tik fi­ziškai, bet ir emo­cio­na­liai. Jo nuo­mo­ne, did­mies­ty­je leng­viau su­si­ras­ti darbą, tačiau, esant ini­cia­ty­viam ir tu­rint košės gal­vo­je, šis bar­je­ras įvei­kia­mas ir mažes­nia­me mies­te­ly­je.

“Ne­pa­tei­si­nu verkšle­nančių ir be­si­skundžiančių, kad Ro­kišky­je nėra kuo užsi­im­ti. Toks žmo­gus, ar­ba vaiz­duotės ne­tu­ri, ar­ba yra tin­gi­nys”, – įsi­ti­kinęs Ta­das. Tie­sa, pa­minėjo jis vieną mi­nusą: Ro­kišky­je mažai jo amžiaus žmo­nių, todėl paįvai­rin­ti gy­ve­nimą jis ret­karčiais vyks­ta į did­miestį.

 Nauja turizmo bazė

Op­ti­mis­tiškai nu­si­tei­ku­si ir ra­jo­no sa­vi­val­dybės jau­ni­mo ku­ra­torė Da­nutė Knia­zytė. Anot jos, pri­vi­lio­ti jau­nimą į Ro­kiškį ne­pa­kan­ka pa­trio­tiz­mo ir meilės mies­tui. Būti­na jam ką nors pa­siūly­ti. Jau­nam žmo­gui svar­biau­sia dar­bas ir būstas. De­ja, sa­vi­val­dybė ne­tu­ri ga­li­my­bių su­tiek­ti nei vieną, nei antrą. “Kultūri­nis gy­ve­ni­mas ra­jo­ne tik­rai ak­ty­vus: šventės, kon­cer­tai, te­at­rai… Ne­tru­kus į Ro­kiškį vėl važiuos pro­fe­sio­nalūs šalies te­at­rai. Sa­višvie­tai ne­stin­ga bib­lio­tekų, įvai­riau­sių būre­lių, klubų. Kar­tais tik trūksta pačių ak­ty­vu­mo, o gal ir pi­nigėlių bi­lie­tams…” – sakė D.Knia­zytė. Eu­ro­pos Sąjun­gos lėšomis jau­ni­mui sa­vi­val­dybė ku­ria naują erdvę – tu­ris­tinę bazę Žio­bišky­je. Pa­gei­dau­jan­tys veik­los jau­ni žmonės įtrau­kia­mi į Jau­ni­mo cen­tro, jau­ni­mo or­ga­ni­za­cijų sąjun­gos “Ap­skri­tas sta­las” veiklą. Sa­vi­val­dybė ski­ria sti­pen­di­jas iš Ro­kiškio ki­lu­siems stu­den­tams, ska­tin­da­ma po mokslų grįžti at­gal.

Ro­kiškio jau­ni­mo cen­tro pe­da­gogės Gi­ta­nos Ku­bi­lienės pa­stebėji­mu, ak­ty­ves­nis jau­ni­mas ne­nie­ki­na gy­ve­ni­mo mažame mies­te­ly­je. Jie važinėja po įvai­rius mo­ky­mus, kur­sus ir su­vo­kia, jog šia­me greičio ir tech­ni­kos amžiu­je at­stu­mas nebėra neįvei­kia­ma kliūtis. Pa­sy­vu­sis jau­ni­mas, ne­svar­bu, kur jis gy­ventų, snaudžia, o pra­budęs rei­ka­lau­ja daug ir būti­nai – ant lėkštutės, su­prask, ne­mo­ka­mai. “Siūlyčiau pa­tiems kur­ti verslą, išnau­do­ti esa­mas ra­jo­no ga­li­my­bes, su­gal­vo­ti pra­mogų, ku­rios ne­rei­ka­lau­ja di­de­lių išlaidų”, – sa­vi­re­a­li­za­ci­jos ga­li­my­bes svarstė p. Gi­ta­na.

 Jaunų be­dar­bių mažėja

Ro­kiškio ra­jo­ne – per 38,8 tūkst. gy­ven­tojų, ku­rių apie 22 proc. – 14-29 metų jau­ni­mas. Tei­gia­mos nau­jie­nos at­skrie­jo iš Ro­kiškio dar­bo biržos. Šių metų pradžio­je, pa­ly­gin­ti su per­nai, be­si­krei­piančių jaunų be­dar­bių su­mažėjo be­veik 2 kar­tus, tačiau Dar­bo biržoje įre­gist­ruotų jaunų be­dar­bių dar yra labai daug. Šiuo me­tu dar­bo ieško 431 jau­nuo­lis iki 25 m., ku­rių net 235, ar­ba 55 proc., ne­tu­ri pro­fe­si­nio pa­si­ren­gi­mo. Du iš trijų jaunų be­dar­bių anksčiau nėra dirbę: jie ne­tu­ri jo­kios dar­binės pa­tir­ties. Anot biržos Kar­je­ros pla­na­vi­mo sky­riaus vyr. spe­cia­listės Jo­li­tos Raščiu­vienės, pro­fe­si­nis ne­pa­si­ren­gi­mas ir dar­bo pa­tirties trūku­mas – pa­grin­dinė priežas­tis, mažinanti jau­ni­mo ga­li­my­bes kon­ku­ruo­ti ir įsit­vir­tin­ti dar­bo rin­ko­je, ypač šiuo me­tu, kai to­kia di­delė dar­bo jėgos pa­siūla. Per­nai į Dar­bo biržą pa­gal­bos kreipėsi 784 jau­ni žmonės. Įdar­bin­ti pa­vy­ko 185, o dar 195 as­me­nims pa­siūly­tas lai­ki­nas ar pa­sto­vus užim­tu­mas – ga­li­mybė da­ly­vau­ti ak­ty­vios dar­bo rin­kos po­li­ti­kos prie­monėse. Pro­fe­si­nia­me mo­ky­me da­ly­va­vo – 69, Viešųjų darbų pro­gra­mo­je – 58 jau­ni žmonės. Ver­slo liu­di­ji­mus įsi­gi­jo ir sa­vo biznį pradėjo 10 jau­ni­mo gru­pei pri­ski­riamų ro­kiškėnų.

Biržos spe­cia­listė drąsi­na jau­nus žmo­nes ir siūlo ne­pul­ti į pa­niką. Ji pa­teikė sėkmės pavyzdį. Štai jau­na be­darbė, bai­gu­si pro­fe­si­nio mo­ky­mo kur­sus, įgi­jo ap­skai­ti­nin­kės kva­li­fi­ka­ciją. Prak­ti­niams įgūdžiams įgy­ti ji lai­ki­nai įdar­bin­ta įmonėje “Rytų San­po­la”, dalį at­ly­gi­ni­mo jai mokėjo Dar­bo birža. Pa­si­bai­gus prie­monės fi­nan­sa­vi­mui, darb­da­vys ją priėmė į dar­bą.

 Ko­le­gi­ja – trau­kos cen­tras

Ra­jo­no jau­ni­mo trau­kos cen­tras – Pa­nevėžio ko­le­gi­jos Ro­kiškio fi­lia­las, siūlan­tis stu­di­juo­ti anglų ir vo­kiečių kal­bas, mu­zi­kos pe­da­go­giką, kultūrinės veik­los, tu­riz­mo ir lais­va­lai­kio va­dybą. Per­nai čia įsto­jo mo­ky­tis 48 stu­den­tai, iš jų 22 – iki 29 metų. Anks­tes­niais me­tais jaunų žmo­nių bu­vo dau­giau: 2008 m. stu­di­jas pradėjo 78, ku­rių 48 – jau­ni­mo amžiaus, 2007 m. – 63, 47 jau­ni. “Ro­kiškis – pats gražiau­sias mies­tas pa­sau­ly­je”, – ko­le­gi­jo­je dir­bu­sių užsie­niečių dėsty­tojų min­tis per­sakė ko­le­gi­jos Ro­kiškio fi­lia­lo va­dovė Sta­nis­la­va Juškienė. Ji teigė, kad stu­dijų ko­kybė ir rei­ka­la­vi­mai vi­sur vie­no­di, todėl sunk­mečiu stu­den­tai no­riai ren­ka­si mokslą mažes­niuo­se mies­tuo­se.

Dalia Zibolienė