Pabaiga. Pradžia 2014 03 01
Tęsiame pasakojimą apie du šimtmečius Rokiškio dvarą valdžiusią kunigaikščių Krošinskių dinastiją. Šioje dalyje – apie didikų įspūdingus turtus, reikalavimus dvaro palikuonims ir pastarųjų metų archeologinius kasinėjimus, kurių metu rastas heraldinis koklis – pirmasis Rokiškio krašto muziejaus eksponatas, patvirtinantis kunigaikščių Krošinskių giminės buvimą Rokiškyje.
Kunigaikščių turtai –
įspūdingai dideli
Rokiškio dvaro grafų istorijos tyrinėtojas kraštietis filosofas Bronius Deksnys mano, jog kunigaikščiai Krošinskiai buvo labai turtingi. Apie tai galima spręsti iš Karolio Jurgio Krošinskio turto aprašo, kurį 1667 m. sudarė grafas Vilhelmas Tyzenhauzas. „Apraše surašytos brangenybės pačiame dvare ir jo ūkiniuose pastatuose, pasėliai, brangakmeniais puošti juvelyriniai dirbiniai. Greičiausiai tuomet buvo tokia nusistovėjusi tvarka: labai smulkmeniškai surašyti visą turimą turtą. Vien tik sidabrinių indų aprašymas užima vieną, o karinės amunicijos – net du puslapius“, – pasakojo B. Deksnys.
Savo straipsniuose tyrinėtojas pateikė sutrumpintą turto aprašo variantą, tačiau ir šis atrodo įspūdingai: „Tarp brangenybių – plunksna su deimantais, deimantinė rožė, žiedas su deimanto akute, kitas žiedas su deimantine rože, auksinis žiedas su antspaudu, šešios auksinės apyrankės. Sidabrinių indų aprašymas užima visą puslapį. Tarp karinių reikmenų – husariškas kovos žirgo pakinktas iš sidabro, paauksuotas, antkrūtinis, papuoštas deimantais, o patys pakinktai paauksuoti; baltų sidabrinių husariškų pakinktų – šeši; sunkių kalavijų pasidabruotų – trys, vienas – paauksuotas; sidabruotų husarų kardų – šeši, tiek pat paprastų husarų kardų; kirasų (metalinių šarvų) – šeši, puskirasių – tiek pat; kazokiškų sidabru papuoštų pakinktų – du, kardų, sidabru papuoštų – šeši, muškietų – šimtas aštuoniasdešimt; tiek pat dragūnų kardų ir alebardų, kulkų muškietams – du tūkstančiai; didelė patranka – viena.“
Dvaro bandoje –
pusantro šimto
kazokiškų žirgų
Krošinskiai galėjo didžiuotis kilminga žirgų banda: „Neskaičiuojant keleto arabiškų ir turkiškų žirgų, kurie buvo vertingiausi Rokiškio dvaro arklidėse, dvaro bandoje buvo beveik pusantro šimto didelių kazokiškų žirgų. Karolis Jurgis Krošinskis galėjo išrengti į kariuomenę didelį dalinį husarų ir kazokų, nors jo protėviai į kariuomenės surašymus siųsdavo mažiau raitelių ir pėstininkų.“ Filosofas pamini ir Krošinskių turtą tvartuose bei ganyklose: jie augino 150 melžiamų karvių, 120 avių, 25 kiaules. Dvaro klėtyse buvo 132 rugių, 26 miežių, 9 kviečių, 38 žirnių, 82 avižų, 4 linų sėmenų statinės (lietuviška, arba Vilniaus statinė – 407 litrai), o laukuose pasėta 40 statinių rugių.
„Koks šio gausaus turto likimas?“ – teiravomės filosofo. „Prabėgo per trys šimtai metų, nebeliko dvaro, todėl labai sunku pasakyti, kur tos brangenybės. Vienas galėjo sunaikinti laikas, kitas – jų paveldėtojai. Dalis vertybių turėjo būti išvežtos, už jas galėjo būti statomas naujasis dvaras. Tyrinėdamas senuosius archyvinius dokumentus atsakymo į šį klausimą neieškojau“, – pridūrė B. Deksnys, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuose tyrinėjęs senuosius dokumentus ar jų nuorašus apie Krošinskių giminę. Rastąją informaciją jis išvertė iš lenkų kalbos. Tyrinėtojas ją moka, todėl tekstams versti pagalbininko neprireikė.
Tarnai – dievobaimingi
ir uoliai besirūpinantys
dvaro turtu
Filosofą B. Deksnį nustebimo Vendragovskio inventoriaus sudarytojo kruopštumas ir šmaikštumas surašyti reikalavimus dvaro pavaldiniams: pareigūnams, šlėktoms, miestelėnams ir valstiečiams – baudžiauninkams. Reikalavimų sąrašą tyrinėtojas pradėjo nuo dvaro pareigūnų: „Jie turėjo būti dievobaimingi, teisingi ir uoliai rūpintis dvaro savininko turtu. Jie privalėjo dažnai apžiūrėti dvaro miškus, gojus, pievas ir nepasitikėti eiguliais, nes sakoma, kad mužiko prigimtis labiausiai linkusi į vagystę. Statybinius miškus reikia saugoti kaip savo akį: javai per metus užauga, o medį nukirsti – tarsi mužiką užmušti. Dvaro pareigūnams įsakoma būti prie žemės ūkio darbų: per mėšlavežį, sėją, javapjūtę, kūlimą. Jie turi prižiūrėti, kad galvijams būtų pakriekiama šiaudų. Saugant galvijus nuo ligų, pavasarį jiems turi būti duodama lapų, šaknelių, vaistažolių. Būtina saugoti bičių avilius nuo skruzdėlių“, – rašoma B. Deksnio straipsnyje. O štai vaitams įsakoma saugoti pono turtą, prižiūrėti, kaip vyksta žemės ūkio darbai, ir niekam neleisti skriausti valstiečių. Vaitai taip pat privalėjo rūpintis keliais, kad jie būtų geros būklės ir lengvai išvažiuojami.
Valstiečių viena pagrindinių prievolių buvo mokėti duoklę dvarininkui. „Krošinskių dvare nuo dirbamo valako žemės (tiek buvo skirta kiemui per Valakų reformą) po vieną kapą grašių pinigais, po vieną Vilniaus statinę rugių ir avižų, išbruktų linų po dešimtį (pundelių), keturias vištas, vieną žąsį ir dvidešimt kiaušinių. Nurodomas baudžiauninkams lažo dienų skaičius ir trukmė: nuo šv. Jurgio iki šv. Martyno nuo saulėtekio iki saulėlydžio, o nuo šv. Martyno iki šv. Jurgio po dvi dienas per savaitę nuo pirmųjų gaidžių iki sutemos. Be lažo darbų, baudžiauninkai privalėjo eiti į talkas, vadinamas gvoltais. Į mėšlavežį, šienapjūtę ir derliaus nuėmimo darbus iš kiemo dvylika dienų turėjo eiti po du žmones, o su dviem jaučiais – po vieną žmogų“, – straipsnyje rašo B. Deksnys. Baudžiauninkas ne tik įpareigojamas, bet jam numatoma ir bausmė: už sąmoningą vėlavimą į lažo darbus skiriamos penkios rykštės. O štai kaimo pareigūnai už gerą tarnystę galėjo būti skatinami: vaitas gauti laisvą nuo prievolių žemės valaką, o tijūnas – pusę jo.
Naminis alus ir degtinė –
tik vestuvėms ar krikštynoms
Filosofas B. Deksnys straipsnyje rašo, jog kiekvienas kaimo kiemas turėjo du kartus per metus vežti dvaro produkciją į Vilnių arba Rygą. Kunigaikščiai Krošinskiai mėgo medžiokles. Visas laimikis atitekdavo dvarui. Į jį valstiečiai privalėjo atnešti ir pusę jų prižiūrimų bičių suneštojo medaus. Slepiantieji bitynus, juos ne tik prarasdavo, bet ir dar turėjo sumokėti du rublius baudos. Baudžiauninkams namuose buvo leidžiama pasidaryti degtinės arba alaus, tačiau tik išskirtinėms progoms – vestuvėms arba krikštynoms.
„Nors karo tarnyba buvo šlėktų privilegija ir prievolė, bet Vendragovskio inventorius reikalavo, kad dvarininkui pašaukus formuoti karių dalinį, baudžiauninkai privalo atvykti raiti ant arklio ir stoti į apžiūrą su savo ar dvaro ginklu. Kam nors užpuolus dvarą, valstiečiai turi atvykti jo ginti su geru arkliu ir tinkama apranga. Kas į gynybą neatvyks, mokės rublį baudos. O kai vyksta kariuomenės surašymas, dalyvaujant pačiam ponui arba jo įgaliotam pareigūnui, jaunimas turi būti paruoštas riterių darbui“, – veiksmus karo grėsmės akivaizdoje aprašo filosofas B. Deksnys.
Atlikti išpažintį
ir gauti iš klebono
raštelį
Tyrinėtojas bene labiausiai nustebo Vendragorskio inventoriuje perskaitęs reikalavimą žemininkams: iš kiekvieno namo po vieną ar du atstovus kiekvieną savaitę privalėjo nueiti į bažnyčią. Be to, kasmet visiems buvo privaloma atlikti velykinę išpažintį, iš klebono gauti tai patvirtinantį raštelį ir jį atnešti į dvarą. Kunigaikščiai propagavo krikščioniškas vertybes, todėl valstiečiams draudė dalyvauti pagoniškuose renginiuose. Už Joninių laužų kūrenimą, šokinėjimą per juos, kalėdinius ateitį nuspėjančius žaidimus, stalo dengimą iškeliavusiems amžinybėn galima buvo skirti dvi baudas: susimokėti rublį arba atsėdėti prie bažnyčios.
Baudžiauninkai negalėjo praverti namų durų žiniuonims, burtininkams, užkalbėtojams, kerėtojams, jiems buvo draudžiama toleruoti valkatas, piktadarius, svetimautojus. Dvarininkai griežtai buvo nusiteikę prieš porų gyvenimą be santuokos sakramento. Žmonės, nesilaikantys šių reikalavimų, būdavo supančiojami ir sodinami matomoje, žmonių lankomoje vietoje, dažniausiai turguje arba prie vieškelio. Tokia bausme buvo siekiama įbauginti kitus.
Kraštiečio B. Deksnio nuomone, Vendragovskio inventorius – be galo svarbus dokumentus, suteikęs daug informacijos apie Krošinskių giminę, tačiau jame nėra paminėta nė vieno vietovardžio. „Norėtųsi žinoti, kiek ir kokių kaimų priklausė Krošiniskių dvarui, patyrinėti, kaip keitėsi vietovardžių pavadinimai, tačiau šios informacijos šiame dokumente nėra. Tikiuosi, kad šią spragą užpildys ateities tyrinėjimai“, – vylėsi B. Deksnys.
Krošinskių pavardė –
nuo Kraštų kaimo
Kunigaikščio Kęstučio palikuonio Vygunto Vaidoto sūnus Grigalius prie Nemuno intako Servetės pastatė Krošino pilį ir įkūrė miestą. Nuo jo giminė įgijo Krošinskių pavardę. Šią pavardės kilmės legendą istorijos tyrinėtojas Viktoras Jencius-Butautas papildo tarpukario Lietuvoje egzistavusiu tvirtinimu, jog Krošinskių pavardė galėjo kilti nuo Kraštų kaimo vietovardžio.
Anot tyrinėtojo, Lietuvoje šimtmečiais gyvuoja tradicija giminės pavardę sieti su jos gyvenamąja vietove. Lietuvoje bent septyni kaimai vadinami Kraštais. Įdomu tai, jog visi jie yra Anykščių, Biržų, Pasvalio, Zarasų, Panevėžio ir Rokiškio rajonuose. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje slavų rašmenimis (gudiškai) Kraštai buvo rašomi Kroszynski. „Tikėtina, kad Rokiškio ir aplinkiniuose rajonuose esantys Kraštų dvarai ir kaimai taip pat galėjo priklausyti kunigaikščiams Krošinskiams“, – teigė V. Jencius-Butautas. Anot pašnekovo, valdančiosios dinastijos atstovai turėjo dvarus ne tik dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet ir kitose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose. Gana toli vienas nuo kito nutolę, tačiau tam pačiam asmeniui priklausantys dvarai, neretai turėdavo tą patį pavadinimą. Todėl nieko keisto, kad pilis, sietina su kunigaikščiais Krošinskiais, Baltarusijos senuosiuose raštuose vadinama Krošinu, o tarpusavyje kalbėdamiesi lietuviškai, Kęstučio vaikaičiai šią pilį galėjo vadinti Kraštais.
Archeologiniai kasinėjimai –
naujas tyrinėjimų etapas
Rokiškio senamiesčio žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai – dar vienas Krošinskių giminės tyrinėjimų etapas. Prieš keletą metų atlikti kasinėjimus pasiūlė grupelė entuziastų, kuriems rūpėjo išsaugoti mūsų krašto istorinį paveldą. Entuziastus draugėn subūrė šių tyrinėjimų iniciatorius ūkininkas ir verslininkas Raimondas Sirgėdas. Vadovauti archeologiniams kasinėjimams buvo pakviesta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus archeologė Roma Songailaitė.
Pasak Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vadovo Giedriaus Kujelio, rekonstruojant Tyzenhauzo alėją buvo pats tinkamiausias laikas paieškoti tunelio, jungiančio Rokiškio dvarą ir bažnyčią. Ši legenda daugelį metų sklandė tarp vietos gyventojų. Deja, kasinėjimo metu tunelio aptikti nepavyko, tačiau kilo idėja paieškoti pirmųjų dvariškių – Krošinskių gyvenimo pėdsakų šiame krašte.
Kasinėjimuose dalyvavęs muziejininkas Valius Kazlauskas prisiminė, jog tyrinėjimai buvo vykdomi prie dvaro senosios alaus daryklos, įspūdingo architektūros pastato šalia Tyzenhauzų alėjos, už tvenkinio. Renkantis vietas pagelbėjo archeologės R. Songailaitės profesinė kompetencija ir intuicija. Tyrinėjimų metu buvo iškasti šeši šurfai. Jais yra vadinamos keturkampės duobės iki įžemio – nejudinto žemės sluoksnio. Juose rasta koklių dalių, keramikos, plytų, glazūros, stiklo, metalo dirbinių liekanų, nedidelis šovinys.
Vieno šurfo, pažymėto šeštuoju numeriu, maždaug 30 cm gylyje aptiktos krosnies koklio liekanos nustebino ir archeologę, ir kasinėjime dalyvavusius muziejaus istorikus: ant koklių matyti Krošinskių giminės ženklas – trišakė žvakidė ir heraldikos simbolis – strėlė su pasaga bei raidė „P“.
Nauji eksponatai
atskleidžia nežinomas
dvaro gyvenimo detales
Rastasis koklis buvo pirmasis Krašto muziejaus eksponatas, patvirtinantis kunigaikščių Krošinskių giminės buvimą Rokiškyje. Iki šiol apie juos buvo žinoma tik iš rašytinių bei sakytinių šaltinių. Žvalgomųjų kasinėjimų rezultatus atspindinti ekspozicija „Kunigaikščių Krošinskių pėdsakų beieškant“ buvo parengta pernai ir bendruomenei pristatyta Rokiškio miesto gimtadienio proga. Atradus vertingų eksponatų, planuojama išplėsti Krašto muziejaus istorinę ekspoziciją. Rokiškio dvarvietėje atlikti tyrimai aprašyti 2013 m. Lietuvos archeologijos almanache.
Tyrinėjimų vadovė archeologė R. Songailaitė sakė, kad jai labai įdomu tyrinėti daug metų neliestus žemės plotus: senojoje dvarvietėje archeologiniai tyrinėjimai buvo atliekami tik planuojant naujas statybas ar senųjų pastatų rekonstrukcijas. Ši vieta dėkinga tyrimams: teritorija neprivatizuota, derinant leidimus kasinėti, nereikėjo gauti savininkų sutikimo.
Archeologė R. Songailaitė net neabejoja, kad tęsiant kasinėjimus bus atrasta daugiau vertingų daiktų, atskleisiančių dar nežinomas dvaro savininkų gyvenimo detales. Darbai dėl objektyvių priežasčių buvo sustoję, tačiau birželį juos planuojama atnaujinti. „Norėtume tęsti archeologinius tyrinėjimus, tačiau susiduriame su keliomis problemomis. Pirmoji tradicinė – lėšų stygius, antroji – nežinomybė, ką daryti su radiniais, atkastais grindinio fragmentais. Galimi keli variantai: viską konservuoti ir paversti lauko ekspozicija. Jei to padaryti negalime, tuomet gal geriau iš viso neliesti, tik atlikti žvalgomuosius tyrimus, bandant sužinoti senosios Krošinskių pilies išsidėstymą“, – svarstė istorikas G. Kujelis. Anot jo, visuomenėje daug kritikos išsakyta Valdovų rūmų Vilniuje statytojams, nors šis pastatas tapo didžiuliu gaubtu archeologinėms vertybėms, glūdinčioms po pastatu.
Heraldikos žinovo įžvalgos
Unikalus radinys – koklis su heraldikos ženklais, kaip spėjama, pagamintas XVII a. antroje pusėje, vainikavo entuziastų norą saugoti paveldą ir uždavė daug klausimų istorikams. Heraldikos žinovas profesorius istorikas Rokiškio krašto garbės pilietis Edmundas Rimša, apžiūrėjęs koklį, savo pastebėjimus surašė ir atsiuntė Rokiškio muziejininkams. Laiške rašoma: „Antrojo ir ketvirtojo lauko (koklio herbe) nebėra. Trečiajame lauke, kuris priklauso senelių heraldikai, vaizduojamas Ogono herbas. Jis priklauso Lietuvoje garsiai Veselovskių giminei. Elžbietą Veselovskytę buvo vedęs Rokiškio savininkas ir Inturkės seniūnas Jurgis Krošinskis. Vadinasi, trečiajame lauke esantis Ogono herbas priklauso senelei iš tėvo pusės. Taigi koklio savininkai galėjo būti Jurgio Krošinskio anūkai. Jurgis Krošinskis su Elžbieta Veselovskyte turėjo sūnų Karolį Jurgį (palaidotą Rokiškyje 1668 m.). Jis 1652 m. vedė Kupiškio seniūno Vilhelmo Tyzenhauzo dukterį Elžbietą Tyzenhauzaitę. Tyzenhauzų herbe vaizduotas buivolas, kuriam istoriografija davė Buivolo vardą. E. Tyzenhauzaitės motina buvo Vendeno pakamario Stepono Ciechovsko duktė. Iš Lenkijos pusės kilusi Ciechovskių giminė naudojo Žalčio herbą. Karolis Jurgis su Elžbieta susilaukė dviejų dukterų ir trijų sūnų: Petro Jurgio, Adomo ir Kazimiero, kurie, neturėdami titulo, paprastai save tituluodavo Breslaujos pakamaraičiais.“
Taigi, heraldikos žiovo nuomone, „koklis gali priklausyti Rokiškio savininkams Jurgio Krošinskio ir Elžbietos Veselovskytės anūkams, Petrui Jurgiui ar po jo mirties dvarą perėmusiam Adomui. Kadangi keturių laukų jungtinio herbo pirmajame lauke paprastai vaizduojamas iš tėvo paveldėtas herbas, antrajame – motinos, o trečiajame ir ketvirtajame – senelių iš tėvo ir motinos pusės herbai, tai antrajame lauke turėtų būti Petro Jurgio ar Adomo motinos Elžbietos Tyzenhauzaitės buivolas, o ketvirtajame – senelės iš motinos pusės Kotrynos Ciechovskos žaltys.“
Kunigaikščių Krošinskių giminė – viena garsiausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Rokiškio dvarą jievaldė du šimtmečius, iki XVIII a. pradžios. Po jų dvarą perėmė taip pat labai garsi iš Holšteino vokiečių kilusi Tyzenhauzų giminė.
Rengdami publikaciją apie garsiąją giminę, naudojomės filosofo B. Deksnio straipsniu „Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio krašte“, kuris publikuojamas Rokiškio krašto muziejaus internetinėje svetainėje. Dėkojame kraštiečiui už bendradarbiavimą, leidimą spausdinti jo straipsnio ištraukas, laikraščio skaitytojams pateiktas įžvalgas.
Dalia Zibolienė
