Kažkas tvirtino, jog poetų Lietuvoje – kaip grybų. Tai, žinoma, netiesa. Būna vasarų, kai baravykų net turtinguose Varėnos miškuose tenka su žiburiu ieškoti. O poetų, eiliuotojų toli ieškoti nereikia. Jų mūsų dainingoje šalelėje daug, nors galėtų būti ir daugiau. Visi tilpsime po saule, visiems užteks žodžių ir visi jie bus skirtingi, nepakartojami. Poezija žmogų daro kilnesnį, teisingesnį, geresnį.
Laima Bieliūnienė, Rokiškio vaikų muzikos mokyklos solinio dainavimo mokytoja, o šiuo metu – ir Seimo nario padėjėja, nedažnai imasi plunksnos. Tik tada, kai ilgai brandinta mintis įgyja konkrečią poetinę formą, kai lūpos pradeda kartoti vis tą pačią metaforą, ji sėda prie stalo. Užrašyta eilutė tuomet tampa reliktu, kuriuo norisi pasidalinti su kitais…
Rudens simfonija
Lapų simfonija vėjy
Griežia smuiku senu.
Kleve, kaip tu suspėji
Tuo rudenėlio ritmu?
Gamta sniego delną
Uždėjus laikys.
Ruduo išlydėjo minorą.
Mažoras pabels į duris.
Mamai
Per gyvenimą vis ristute –
Kojos, aišku, dažnai pavargsta.
Eiti iš lėto nėra kada,
O gal, tu sakai, neverta?
Kai sugrįžtu namo
Iš miesto trankaus –
Vėlei tavo delnų pavėsy.
Nekeisčiau to jausmo
Į nieką daugiau,
Nes nieko brangiau neturėsiu.
Daugiau ketvirtadienio “Gimtajame…”
