Atėjus pavasariui, sušyla ir mūsų visų širdys. Norisi padaryti kažką gero. Taip UAB „Lašų duona” kolektyvui gimė idėja apjungti mūsų bendruomenę siekti kilnaus tikslo.
Apsidairykime – šalia kiekvieno iš mūsų yra sergantis, alkstantis, ne dėl savo kaltės patiriantis daug gyvenimo išbandymų, tačiau neprašantis pagalbos… Visų gyvenimo bėdų greičiausiai negali išspręsti niekas, tačiau bent kelias iš jų pabandysime palengvinti. Kviečiame visus norinčius ir galinčius padėti mūsų krašto sunkiai besiverčiantiems žmonėms. Juk visada atrodo, kad tavo nesėkmės pačios didžiausios, bet kai supranti, kad turi daug daugiau už kitą žmogų, labiau pradedi vertinti patį gyvenimą. Tad mėgaudamiesi kiekviena diena žemėje, padėkime vieni kitiems pasijusti laimingiems. Pasidalinkime duonos kąsniu, nebereikalingu daiktu ar atliekamu euru. Juk gerumas nieko nekainuoja!
Kiekvieną mėnesį „Gimtasis…” aprašys sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje atsidūrusio žmogaus ar šeimos istoriją.
Visą mėnesį firminėse UAB „Lašų duona” parduotuvėse galėsite pirkti akcijos ženklu pažymėtą duoną. Nuo kiekvieno nupirkto kepaliuko duonos 7 centai bus skiriami istorijos herojams. Sukaupta suma bus skelbiama LED ekrane (ant TOPO centro pastato) ir laikraštyje „Gimtasis Rokiškis”.
Norintieji prisidėti daugiau kviečiami paskambinti telefonu +370 612 56926 arba rašyti lasai@lasai.lt.
Būkime dosnūs, vieningi ir nelikime abejingi!
Pirmoji istorija. Jiems Fortūna šypsosi retai
Lina DŪDAITĖ
Rokiškėnų Solveigos Grižinauskaitės ir Egidijaus Kašpono šeimai, auginančiai du neįgalius sūnus, didžiausia svajonė – socialinis būstas. Iš ankstesnio nuomoto buto skubiai išsikelti turėjusi tvarkinga šeima tik per vargus susirado rokiškėną, kuris sutiko jiems išnuomoti savo dviejų kambarių butą. Mat, pašnekovės S. Grižinauskaitės teigimu, šeimą su vaikais būsto nuomotojai priskiria rizikingiems nuomininkams. O rajono savivaldybės socialinio būsto eilėje ši šeima tik… 46-a. Be to, realesnės viltys tokį gauti siejamos tik su 2017-2018 m. galimomis socialinio būsto statybomis. O iki tol šeimai pasiūlyta glaustis Obelių savarankiško gyvenimo namuose.
Norėjo likti Rokiškyje
S. Grižinauskaitė ir E. Kašponas augina neįgalius vaikus: aštuonerių sūnus su įgimta širdies liga ir užakusiais kvėpavimo takais kvėpuoti gali tik per tracheostominį vamzdelį, o penkiamečiui jo broliui diagnozuotas autizmas. Todėl šeimai, nuolat besirūpinančiai vaikų sveikata ir lavinimu, geriausia būtų gyventi Rokiškyje. Mat mažasis Titas lanko vaikų lopšelio-darželio „Pumpurėlis” grupę, specializuotą neįgaliems vaikams ugdyti. O vyresnysis Eligijus – Senamiesčio progimnazijos pradinukas. Neįgalus berniukas jau priprato prie savo klasės, mokyklos, mokytojų, bendraklasiai priprato prie jo, todėl atsisveikinti ir išsiskirti būtų skaudu. Dar didesnis smūgis vaikams, anot mamos, būtų adaptuotis naujuose kolektyvuose. Ypač mažajam Titui, kuriam itin svarbi įprasta, nekintanti, iki smulkmenų tiksli dienos rutina. Tad, atsižvelgdama į mažųjų interesus, šeima nori likti Rokiškyje. Ne mažiau svarbu ir medicininės pagalbos prieinamumas; polikliniką ar ligoninę šeima iš savo naujojo būsto gali pasiekti vos per kelias minutes. O auginant neįgalius vaikus šis laiko faktorius, pasak mamos, kartais būna labai svarbus.
Likti Rokiškyje, neturint savo būsto, ne taip paprasta. Mat šeima anksčiau būstą nuomavosi daugiabutyje Panevėžio gatvėje. „Tačiau šeimininkai pranešė, kad ieškotume naujo buto ir per mėnesį išsikeltume. Išsikelti skirtas terminas vis trumpėjo, o rasti naujus namus nesisekė”, – apie skaudžią patirtį pasakojo S. Grižinauskaitė. Ji nuolat tikrino spaudoje bei internete pasirodančius būsto nuomos skelbimus. Tačiau nuomotojai, sužinoję, kad atsikraustys šeima su dviem sergančiais vaikais, į derybas nė nesileisdavo. „Vienas žmogus, atsiliepęs į mūsų skambutį, vaikus prilygino… šunims ar parazitams”, – prasitarė S. Grižinauskaitė.
Eilė į socialinį būstą netrumpėja: visi prašytojai surikiuoti į vieną ilgą eilę, nors anksčiau tokių eilių buvo kelios: neįgaliesiems ir šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus, socialiai remtiniems asmenims, jaunoms šeimoms ir t. t.
Obeliai ir Juodupė – tolokai nuo gydytojų
Šeimai pasiūlyta apsigyventi Obelių savarankiško gyvenimo namuose. Ši išeitis rūpestingai, tvarkingai šeimai netinka. Juodupėje jie turi savo „pusantrinį” butą. Blogiausiu atveju galėjo apsigyventi ten. Tačiau kaip tuomet lavinti vaikus? Juolab kad abu berniukai, nuolatinio specialistų darbo dėka, daro nemenką pažangą…
O ir vieno kambario butas šeimai yra gerokai per mažas. S. Grižinauskaitė pasakojo, kad galvojo apie jo keitimą į dviejų ar trijų kambarių butą. Tačiau dabar ir Juodupėje butai nėra pigūs. Jei anksčiau būstą buvo galima gauti praktiškai už dyką, tik apmokėjus ankstesnių šeimininkų skolas komunalines paslaugas teikiančioms įmonėms, tai dabar už trijų kambarių butą prašoma 7-9 tūkst. eurų. O apie tai, kad įsigytų nuosavą būstą Rokiškyje, šeima net vilčių neturi…
Šeimos galva E. Kašponas ieško darbo: jis registruotas Darbo biržoje, rankų sudėjęs nesėdi, ieško galimybių kam nors patalkininkauti. Darbą susirasti šeimos vyrui kur kas daugiau galimybių Rokiškyje nei Juodupėje.
Laimingas atsitiktinumas
Neviltyje atsidūrusiai šeimai nusišypsojo Fortūna: spaudoje radę skelbimą apie nuomojamą dviejų kambarių butą Kauno gatvėje, nedelsdami susitarė su šeimininku dėl susitikimo. Šis sutiko išnuomoti butą palankiomis sąlygomis. Nuomos paprašė 30 eurų per mėnesį, o jei šeima pagerintų būstą, pavyzdžiui, pakeistų medinį langą plastikiniu, apskritai jos kurį laiką neimtų. Taip pat sutiko šeimą priregistruoti. Tai labai svarbu: tik taip galima gauti kompensaciją už šildymą ir karštą vandenį. Kol kas tik svajonėse yra didmiesčiuose taikomas paramos socialiai remtinoms šeimoms modelis: išsinuomavus butą, nuomos mokestį dengia savivaldybė.
Šeima džiaugiasi išsinuomotu būstu. Čia idealiai švaru, tvarkinga. Mama neslepia: po ankstesniųjų gyventojų teko gerokai pašveisti visus buto kampus, tačiau jaukus butas yra tikra laimė. Deja, kraustymasis pareikalavo nemenkų investicijų: butas buvo be baldų. Tad šeimai išperkamosios nuomos būdu teko pirkti spintą, mokyklinukams skirtą rašomąjį stalą, dvi kėdes. Per mėnesį įmoka už šiuos daiktus siekia apie 70 eurų.
S. Grižinauskaitė viliasi, kad jos šeimai visgi pavyks gauti socialinį būstą. Juk nuomojamas būstas – ne savas. Kraustynės neigiamai veikia vaikus, ypač mažąjį. Berniukas – autistas, labai pedantiškas, todėl jam sunku priprasti prie naujų namų: kartais adaptacija gali tęstis ir porą savaičių. Netgi gėlių išdėstymo ant palangės tvarka jam labai svarbi: jei mama sukeitė augalus vietomis, berniukas netruks ištaisyti šią „klaidą”. Naujasis šeimos būstas Titui labai patiko: nedideliame dviaukščiame daugiabutyje jam kur kas jaukiau nei ankstesniuose namuose.
S. Grižinauskaitė stebuklais netiki. Kaip ir aitvarais, nešančiais dovanas. Tačiau labai raginama pasvajojo, kad gyvenimas taptų daug šviesesnis, jei kas nors prisidėtų prie įmokų už baldus vaikams; kad ji galėtų nupirkti vitaminus sūnui autistui; kad kas nors padėtų vaikus nuvežti į išsvajotą Jūrų muziejų. Pagaliau, kad ji pati burtų lazdelės valia gautų taip reikalingą insulino pompą… Ją S. Grižinauskaitė išbandė antrojo nėštumo metu: tada pompos nuomos išlaidas dengė valstybė. „Nuostabus dalykas… Deja, mūsų šeimai ji – per brangus prietaisas”, – sako jauna mama.
Lina DŪDAITĖ
