Rokiškio krašto garbės pilietis, mokytojas, partizanas Leonardas Grigonis-Užpalis – vienas iš aštuonių Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos narių, pasirašiusių 1949-ųjų vasario 16-osios Deklaraciją, netoli gimtojo Pužonių kaimo, Sėlynėje, pastatęs gražią raudonų plytų mokyklą. Kol rajono muziejininkai, Sėlynės kaimo bendruomenė svarsto, kaip įamžinti Lietuvai nusipelniusios asmenybės atminimą, senosios mokyklos vietą primena didžiulė statybinio laužo krūva.
Sėlynėje pastatė naują mokyklą
Lietuviai švenčia Valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją, skirtą 1918 m. Lietuvos Tarybos signatarų pasirašytam Lietuvos nepriklausomybės aktui paminėti. Tačiau kol kas mažai kam žinoma 1949-ųjų vasario 16-oji, kai visos Lietuvos partizanų vadai, įkūrę Lietuvos laisvės kovų sąjūdį (LLKS), priėmė Deklaraciją, paklojusią pamatus nepriklausomos valstybės atgimimui. Tarp Deklaraciją pasirašiusių aštuonių signatarų – du mūsų kraštiečiai: Leonardas Grigonis-Užpalis ir Vytautas Gužas-Kardas. Jiems 2011 m. kovo 4 d. buvo suteikti Rokiškio krašto garbės piliečių vardai.
L. Grigonis-Užpalis gimė 1905 m. gruodžio 14 d. Pužonių (Rokiškio kaim. sen.) kaime, Izidoriaus Grigonio ir Marijonos Ratkevičiūtės šeimoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą motina su vaikais pasitraukė į Sankt Peterburgą (Rusija). Lietuvoje likęs tėvas mirė tuomet, kai Leonardui tebuvo 11 metų.
Šio partizano gyvenimo istoriją tyrinėjęs šviesaus atminimo rokiškėnas Konstantinas Jasinevičius straipsnyje „Mokytojas – partizanų vadas“ (GR, 2005 12 13) rašė, jog 1919 m. L. Grigonis pradėjo mokytis Rokiškio gimnazijoje, joje baigė šešias klases. Dar besimokydamas, Pauliankos vienkiemyje pas ūkininką Kuprį įkūrė pradžios mokyklą. Ją lankė visos apylinkės vaikai. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą, savanoriams ir mažažemiams buvo dalijama dvarų žemė. Buvusio Litviniškio palivarko, priklausiusio grafui Ignotui Tyzenhauzui, žemėje atsirado naujakurių kaimas. Jo istorija domėjęsis K. Jasinevičius teigia, jog naujajam kaimui Sėlynės vardą išrinko mokytojas L. Grigonis, žinojęs, kad prieš daugelį metų šiose apylinkėse klajojo sėlių gentis.
1934 m. L. Grigonis Sėlynėje pastatė naują pradinę mokyklą. Ją lankė per 70 vaikų, buvo kelios klasės. Mokyklos vedėjas L. Grigonis dirbti pakvietė pedagogę Zofiją Skavičiūtę-Vaitkūnienę. 1939-ųjų žiemą medinis pastatas sudegė, tačiau mokymo procesas nenutrūko: vedėjas vaikus sukviesdavo į ūkininkų, o kartais – į savo namus.
Nuo tremties sugebėjo pabėgti
1940 m. senosios medinės mokyklos vietoje pradėta statyti nauja – raudonų plytų. Nepaisant vykusio karo, materialinių nepriteklių, po dvejų metų vaikai susirinko į naują, dažais dar kvepiančią mokyklą.
Prasidėję masiniai lietuvių trėmimai neaplenkė ir Grigonių šeimos – 1941 m. sovietų okupantai į Sibirą išvežė Leonardo motiną. Buvusi L. Grigonio mokinė Marija Makuškaitė-Pudlauskienė prisimena: „1941 m. birželio 14-osios vakarą L. Grigonis atėjo į mūsų namus ir papasakojo, kad jis iššokęs pro virtuvės langą ir per Vidumiškės mišką nubėgęs pas mokyklos sargą Kazį Saulį. Paprašęs nueiti į jo namus ir pažiūrėti, kas ten vyksta. Grįžus Sauliui sužinojęs, kad motina tremiama į Sibirą. Užsimaskavęs miško priedangoje matęs išvežamą motiną, tačiau jos išlaisvinti negalėjęs, kadangi ji buvusi glaudžiai apsupta enkavedistų. Nutaręs važiuoti į geležinkelio stotį ir pasiduoti, kad būtų tremiamas kartu su motina… Išeidamas iš namų, kelių kaimynų akivaizdoje paleido gyvulius, atrišo šunis ir, atsisveikinęs su namais, skaudančia širdimi išvyko į stotį. Tačiau apsauga prie vagono, kuriame buvo Grigonienė, jo neprileido. Liepė vykti į Rokiškio komendantūrą ir ten gauti dokumentą-leidimą važiuoti tuo pačiu traukiniu. Vykdamas į Rokiškį suprato, kad ešalone nuo motinos bus atskirtas, todėl kuriam laikui liko gyventi pas pažįstamus. Vėliau grįžo į namus“. M. Grigonienė buvo ištremta į Altajaus kraštą. 1947 m. ji iš ten pabėgo.
K. Jasinevičiaus surinktais duomenimis, iki antrojo pasaulinio karo L. Grigonis ne tik dirbo mokytoju, tačiau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje: buvo Rokiškio apskrities šaulių rinktinės komiteto narys, Sėlynės šaulių būrio vadas, bendradarbiavo šios organizacijos leidžiamame žurnale „Trimitas“.
Slapyvardžiai
1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, mokytojas L.Grigonis išvyko, nei mokiniams, nei kaimynams tiksliai nepasakydamas galutinio kelionės taško. Visi manė, kad jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur gyveno jo brolis Vytautas – aviacijos karininkas, diplomatas, dirbęs ne tik JAV, bet ir Anglijoje, Brazilijoje. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad jis apsistojo pas svainį Žeimių kaime, tuomet priklausiusiame Šiaulių apskričiai.
Ten jis susipažino su partizanais, pradėjo kovą už Lietuvos laisvę. Šį partizano gyvenimo periodą nagrinėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotoja, istorikė Rūta Trimonienė, o surinktą medžiagą ji paviešino 2009 m. Rokiškio krašto muziejuje vykusioje konferencijoje „Rokiškėnai – LLKS Deklaracijos signatarai“. Anot menotyrininkės, 1946 m. pavasarį L. Grigonis įsiliejo į Žaliosios rinktinės Juozo Mingailos-Vilko kuopą. Nuo 1946 m. jis vadovavo Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse veikusios Kęstučio apygardos Vytauto Didžiojo, o vėliau – Atžalyno rinktinės štabams. 1947-ųjų gegužę tapo Vytauto Didžiojo rinktinės informacijos skyriaus viršininku. L. Grigonio iniciatyva buvo sujungtos vidurio Lietuvoje veikusios partizanų rinktinės – Vytauto Didžiojo, kunigaikščio Žvelgaičio, Žaliosios, Maironio, bei įkurta Prisikėlimo apygarda. 1948 m. liepą jis paskirtas šios apygardos vadu. L. Grigoniui partizanai buvo suteikę keletą slapyvardžių: Užpalis, Šarūnas, Žvainys, Krivis.
Bunkeryje leido „Prisikėlimo ugnį“
1948 m. rudenį jis su apygardos štabo viršininku Broniumi Liesiu-Naktimi, spaudos skyriaus viršininku Vytautu Šniuoliu-Vyteniu, adjutantu Laurynu Mingaila-Džiugu, štabo apsaugos kovotoju Viktoru Šniuoliu-Raliu persikėlė žiemoti į bunkerį Minaičių kaime, esančiame tarp Radviliškio ir Baisogalos. Kovotojų slėptuvėje, įrengtoje po ūkininko Stanislovo Mikniaus klėtimi, buvo redaguojamas ir leidžiamas apygardos laikraštis „Prisikėlimo ugnis“. Partizanai rašė laikraščio vedamuosius straipsnius, rengė užsienio naujienų apžvalgas.
1949 m. žiemą partizanai prabilo apie būtinybę vienytis. Vasario 2 d. aštuoni partizanų vadai susirinko Balandiškio (Radviliškio r.) kaime, Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje. Šeimininkai juos priėmė slaptame belangiame kambarėlyje, įrengtame tarp dviejų galų trobos krosnių. Atvykdami partizanai paskui roges vilko dideles eglišakes, taip stengdamiesi nušluoti savo pėdsakus sniege. Belangėje šios sodybos namo kamarėlėje partizanų vadai diskutavo, rengė dokumentus, sprendė valstybinius klausimus.
Po kelių dienų partizanus pasiekė žinia apie prasidėjusį NKVD karių siautėjimą, kratas kaimyniniuose kaimuose. Iškilus pavojui, suvažiavimo delegatai vasario 10 d. slapta persikėlė į netoliese esantį Minaičių kaimą, S. Mikniaus sodyboje įrengtą L. Grigonio-Užpalio bunkerį. Šioje slėptuvėje, prie trispalvės, žibalinės lempos šviesoje, partizanų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, L. Grigonis-Užpalis, Aleksandras Grybinas-Faustas, V. Gužas-Kardas, Bronius Liesis-Naktis ir Petras Bartkus-Žadgaila įkūrė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją LLKS, o vasario 16-ąją pasirašė Deklaraciją. Ji skelbia, kad „LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika“.
Ruošimasis ilgalaikei okupacijai
Deklaracijoje nusakytos Lietuvos valstybės atkūrimo gairės pasibaigus sovietinei okupacijai. Istorikas Algis Kazulėnas konferencijoje „Rokiškėnai – LLKS Deklaracijos signatarai“, apžvelgdamas deklaracijos aktualumą dabartinėje Lietuvoje, teigė, jog „tiek partizanų vadai, tiek civiliai gyventojai aiškiai suprato, kad ginkluotas pasipriešinimas anksčiau ar vėliau išblės, kad reikia pasirengti ilgalaikei okupacijai ir gyvenimui tokiomis sąlygomis“. Istoriko nuomone, 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracija – ne ką menkesnis įvykis už 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.
Signataro L. Grigonio gyvenimas baigėsi tragiškai. Dar 1948 m. Daugėliškių miške (Ariogalos r.), eigulio Juozo Barsėno valdose, buvo iškastas bunkeris. Jame įsikūrė Prisikėlimo apygardos štabas. 1950 m. pavasarį jame slėpėsi L. Grigonis. Stipriai peršalęs, jis susirgo plaučių uždegimu. Gydymui reikėjo medikamentų ir priežiūros. Savaitę bunkeryje jį gydė ryšininkė Marytė Pranevičiūtė. 1950 m. birželį čekistai ją suėmė, tardė.
į 11 p.
iš 10 p.
Žinia apie ryšininkės suėmimą pasiekė ir partizanus, tačiau jie to fakto nesureikšmino ir liko bunkeryje.
Partizanais apsimetusiems čekistams ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė ir žinanti L. Grigonio bunkerio vietą. Po daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių ryšininkė palūžo: liepos 22 d. ji nuvedė čekistus į Daugėliškių mišką, parodė Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį. Jame po įnirtingo pasipriešinimo žuvo Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis ir Maironio rinktinės būrio vadas Aleksas Meškauskas-Elytė, kovotojai už laisvę: Juozas Tomkus-Gabrys, Vytautas Kuzmickas-Sakaliukas ir partizanas, kurio žinomas tik slapyvardis – Banga.
Prisiminė ryšininkas
Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas prisiminimuose apie šiuos tragiškus įvykius rašė: „1950 m. liepos 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane. Klausinėjo, kas šiandien turėjo atvykti. <…> Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę, stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų – radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto. Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžių ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikėsi ir šaukė. <…> Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio apsaugos vadas A. Meškauskas-Elytė. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūpsčias gulėjo kitoje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius, ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. <…> Lįsti į bunkerį atsisakiau, nes visada yra tikimybė, kad sužeisti partizanai į kiekvieną, lendantį vidun, paleis seriją, bet buvau pro išsprogdintą skylę tiesiog įstumtas žemyn. Apygardos vadas L. Grigonis buvo susmukęs palei bunkerio angą, kairiajame jo smilkinyje žiojėjo žaizda. Vienintelis Juozas Zinius-Nemunėlis buvo gyvas – sėdėjo užsimerkęs, visiškai nesiorientuodamas ir nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui. Ištrauktas į paviršių, įkvėpęs gaivaus oro šiek tiek atsigavo ir pro dantis iškošė: „Rupūžės.“ Ir neteko sąmonės. Kiek tolėliau nuo bunkerio, šalia upelio, gulėjo negyvas A. Meškauskas-Elytė kulkų suvarpyta nugara. Atrodo, kad nedaug trūko ir jis būtų pasiekęs krūmus, kurių priedangoje gal ir būtų pavykę prasiveržti. <…> Kai partizanų kūnai iš bunkerio buvo ištraukti, į vidų kaip varnai sušoko stribai, ėmė po jį naršyti, kažko ieškoti. Bunkeryje buvo talpa žibalo valgiui pasišildyti ir nemažai benzino, kuriuo kartkartėmis partizanai apdegindavo bunkerio sienas, kad nesiveistų pelėsis. Matyt, susišaudymo metu tos talpos buvo peršautos, žibalas ir benzinas išsipylė. O stribai, nusprendę pasišviesti, brūkštelėjo degtuką… Ir vėl sprogimas – iš bunkerio į viršų ėmė kabarotis degantys stribai. Cypė ir rėkė kaip velniai… Maniau, kad mane sudraskys iš pasiutimo, nes ėmė kaltinti, kad aš, būdamas bunkeryje, tyčia išpyliau benziną“.
Ilgai buvo nežinoma L. Grigonio žuvimo vieta ir laikas. Paslaptį atskleisti padėjo Prisikėlimo apygardos partizanas Vytautas Smitrius-Gilė. Jis Ariogalos apylinkėse išaiškino, surado ir perlaidojo 53 kovotojų už laisvę palaikus.
1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto L. Grigonio-Užpalio bunkerio surado Prisikėlimo štabo archyvo likučius. Juos nutarė perduoti Genocido aukų muziejui. Dauguma dokumentų visiškai sunykę. Geriausiai išlikusi metalinė kapsulė, kuri eksponuojama partizaniniam pasipriešinimui skirtoje ekspozicijoje.
1950 m. lapkričio 23 d. Leonardas Grigonis partizanų vadovybės buvo apdovanotas I ir II laipsnio Laisvės Kovos Kryžiais. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
Mini su pagarba
L. Grigoniui suteikus signataro statusą, Rokiškio krašto muziejininkai Onutė Mackevičienė, Valius Kazlauskas surengė keletą ekspedicijų po jo gimtąsias vietas, Darius Baltakys videomedžiagoje įamžino buvusių mokinių, pažinojusių jį kraštiečių prisiminimus. Anot muziejininko V. Kazlausko, Sėlynės ir aplinkinių kaimų garbaus amžiaus gyventojai su pagarba mini savo mokytoją. Emilijos Puluikienės iš Pužonių atmintyje mokytojas išliko aukštas, gražus, kiek pakumpęs vyriškis. Išskirtinės jo savybės – ramumas ir dosnumas. Mokytojas neturtingųjų vaikams nupirkdavo būtiniausių reikmenų – pieštukų, sąsiuvinių. Vaikai turėjo baigti keturis mokyklos skyrius. Klasėse nebuvo prabangos, kiekvienoje – gaublys, žemėlapis, skaitytuvai ir svarbiausias akcentas – portretas su valstybės vadovo atvaizdu.
Albinui Tigrūdžiui iš Sėlynės įsiminė mokytojo santūrumas ir ramybės skleidimas aplinkiniams. Mokytojas buvo didžiulis autoritetas mokykloje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, L. Grigonis dirbo mokytoju. A. Tigrūdis prisimena naujos valdžios organizuotus rinkimus, mokykloje įsikūrusią rinkimų apylinkę. Jis su bendraamžiais vaikščiojo aplink mokyklą. Draugas garsiai pasišaipė iš Stalino portreto. Apylinkę saugojęs raudonarmietis griebė vaiką už pakarpos ir už nepagarbą vadui nutempė į rinkimų apylinkę. Ten buvęs mokytojas L. Grigonis pradėjo garsiai barti vaiką ir liepė skubiai nešdintis. A. Tigrūdis mano, jog toks mokytojo poelgis išgelbėjo draugą nuo griežtos bausmės. Mokytojas gyveno kartu su motina, turėjo ūkį. Vokiečių okupacijos metais L. Grigonis toliau mokytojavo, o jo ūkyje dirbo vokiečių belaisviai. Vienas jų – baltarusių tautybės raudonarmietis, kitas – buvusios lenkų armijos kareivis. Partizano gyvenimo istorijos faktus rinkusiam K. Jasinevičiui įsiminė jo žodžiai: „Pasaulyje nėra nieko kilnesnio, kaip aukotis dėl Tėvynės laisvės“.
Siautėjo vandalai
Daugiau nei šešetą dešimtmečių L. Grigonio pastatytame dideliame raudonų plytų name mokėsi vaikai. Jų buvo tiek daug, kad apie 1960-uosius metus prie pagrindinio pastato prilipdytas priestatas. Tačiau mokinių skaičiui pradėjus mažėti, Sėlynės pradinukai sutilpo priestate, o didžiajame name rajono valdžia siūlė įsikurti pedagogams, kultūros darbuotojams. Visų nuostabai, norinčiųjų gyventi kaime netoli Rokiškio neatsirado.
1994 m. pastatas, kurio likutinė vertė 1 tūkst. 998 Lt, perduotas vieninteliam pretendentui – rajono policijos komisariatui. Jo tuometinis vadovas Jonas Stankevičius iš pradžių įrengė keletą tarnybinių butų, o po to leido namą privatizuoti už investicinius čekius. Publikacijoje „Sėlynės mokyklos privatizavimas, arba istorija apie tai, kaip švietimui priklausantis pastatas atiteko „kažkokiems berniukams“ (GR, Dalia Zibolienė, 1996 12 18) rašoma, jog privatizavus pastatą, jis buvo pardavinėjamas už 28 tūkst. Lt. Jį įsigijo ne policijos pareigūnai, o pirkėjai iš Molėtų, kurie vėliau perpardavė „kažkokiems berniukams“…
Nutarta nugriauti
1996 m. spalio 18 d. Sėlynės pradinei mokyklai buvo suteiktas L. Grigonio vardas. Deja, mokinių skaičiui pasiekus kritinę ribą, 2003 m. švietimo įstaigą nutarta uždaryti. Pedagogų sukaupta medžiaga apie L. Grigonį buvo perduota Rokiškio krašto muziejaus archyvui. Buvę mokiniai 75-ečio proga mokyklai dovanojo medinę atminimo lentą, praeiviui bylojančią, kad ją pastatė L. Grigonis. Šią dovaną galime pamatyti muziejaus ekspozicijoje.
Iš rankų į rankas ėjusį mokyklos raudonų plytų statinį pradėjo niokoti vandalai. Iš namo jie išnešė visus vertingesnius daiktus, išlupo langus, duris, radiatorius, išardė grindis, buvo net uždegę. Dabartiniai statinio ir žemės aplink jį savininkai Deimantas ir Tomas Mekšėnai avarinės būklės statinį nutarė nugriauti, tačiau ardymo darbai užsitęsė. Namo vietoje likusi didžiulė statybinio laužo krūva nepuošia priestato, kuriame įsikūrė Sėlynės biblioteka ir kaimo bendruomenė, aplinkos.
Pasak V. Kazlausko, sausio mėn. rajono muziejininkai ir Sėlynės kaimo bendruomenės atstovai sukūrė iniciatyvinę grupę L. Grigonio atminimui įamžinti. Į jos veiklą aktyviai įsiliejo rajono tarybos narė, Laisvės kovų įamžinimo komisijos pirmininkė Jūratė Čypienė, gyvenanti Sėlynėje. Ji tęsia savo tėvo – K. Jasinevičiaus, rinkusio informaciją apie partizaną, pradėtą darbą. Anot J. Čypienės, senosios mokyklos vietoje norima pastatyti paminklinį akmenį su užrašu, liudijančiu, kad šioje vietoje signataro L. Grigonio rūpesčiu buvo pastatyta mokykla. Tačiau dabar pastato pamatai ir žemė prie jo priklauso privatiems asmenims. Su savininkais bandoma tartis dėl signataro įamžinimo ir rasti visiems priimtiną sprendimą.
Pastato savininkų tėvas, iniciatyvus rokiškėnas Stasys Mekšėnas sakė, jog pirkdami pastatą jie nežinojo jo istorinės praeities. Iš pradžių jame planavo įkurti amatų centrą arba senelių namus, tačiau namas buvo avarinės būklės, todėl nutarė griauti. Artimiausiu metu planuojama išvežti senojo statinio atliekas. „Būtų didelis nusižengimas išardyti tvirtus, puikiai iki šių dienų išsilaikiusius pamatus. Ruošiamės dideliems darbams – naujoms statyboms“, – prasitarė S. Mekšėnas, tačiau sumanymų nekonkretizavo.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
