Pomėgį fotografuoti “sutikau” maždaug prieš dvejus metus. Vasaros vakarą, vaikščiodama kieme, pamačiau gražų saulėlydį. Padariusi kelias jo nuotraukas mobiliuoju telefonu, supratau, kad man tai pradeda patikti. Kone kiekvieną dieną praleidžiu su fotoaparatu rankose. Fotografuoju viską, kas mane supa. Tačiau labiausiai mėgstu įamžinti rasos lašus, saulę, gėles ar apšerkšnijusius medžius.
Fotografui būtina įžiūrėti kiekvieną detalę, tuomet ir medžiai, ir tie patys rasos lašeliai galbūt atrodys gražesni nei įprastai. Kartais žmonės pralekia skubėdami, taip ir nepamatę ryškaus saulėlydžio ar gėlės, augančios prie tvenkinio…
Galiu teigti: fotografavimas džiugina. Turbūt nėra nuostabesnio jausmo, kaip grožėtis puikiai pavykusiais kadrais. Stengiuosi kiekvieną daiktą, koks jis bebūtų, įamžinti gražų. Tai įmanoma! Gal žmogus, žiūrėdamas į nuotrauką, susimąstys: “O gal iš tiesų tas medis turi nuostabius lapus?”, “Gal tikrai saulė gali atrodyti tokia graži?” Tai ir yra mano tikslas – priversti žmones apsidairyti aplinkui ir pamatyti juos supantį grožį.
Aš noriu, kad kiekvienas, išvydęs mano nuotrauką, stabtelėtų ir įsižiūrėtų, koks nuostabus ir neregėtai gražus mūsų pasaulis.
Austėja Juronaitė
