Pats viduržiemis, o gamtoje – pavasariška sumaištis. Laukuose telikę vos keli sniego lopai, gatvės ir šaligatviai baigia išsivaduoti nuo trumpam užklupusio ledo, temperatūrų šoką patyrę ankstyvieji augalai ruošiasi brandinti pumpurą. Tokia šių, Medinės ožkos (avies) metų pradžia, gamtai atnešusi pokštų, o žmonijos bendruomenei – tragedijų ir grėsmių, privertusių perkratyti egzistencines vertybes.
Kruvinoji sausio septintoji (ir dvi vėlesnės dienos) Paryžiuje, milijoninis laisvės maršas pagerbiant islamo džihadistų sušaudytas aukas, garsiai deklaruotas teroristų pasmerkimas, marše dalyvavusių valstybių vadovų priesaika saugoti demokratiją. Saugoti laisvą žodį nepaisant teroristų grasinimų naujomis kruvinomis egzekucijomis Romoje, Londone, kituose Europos miestuose. Praėjus savaitei nuo tragiškų įvykių satyrinis „Charly Hebdo“ išleido naują savaitraštį su musulmonų pranašo Mahometo karikatūromis, išprovokavusiomis dar vieną musulmoniškojo pasaulio pasipiktinimo bangą ir naujų grasinimų.
Islamo teroristų smurtas plečiasi kaip maras. Praėjusį ketvirtadienį jie siautėjo Nigerijoje, kur per masinį išpuolį žiauriai nužudyta ir kūdikio besilaukianti moteris, Belgijoje per antiteroristinę operaciją nuo džihado kovotojų kulkų žuvo du žmonės. Tą pačią dieną išgąsdinta ir Lietuva – į vieno internetinio portalo biurą atgabentas laiškas su grasinimais mirtimi, neaiškiais milteliais ir islamo teroristų šūkiu „Alach akbar“ (Dievas didis).
JAV prezidentas Abraomas Linkolnas, apsaugojęs šalį nuo pilietinio karo ir panaikinęs vergovę, yra pasakęs: „Avis ir vilkas skirtingai supranta žodį „laisvė“ – tai esmė nesutarimų, viešpataujančių žmonių visuomenėje.“
Kiekvienas turime teisę vertinti, kaip tragediją išgyvenęs prancūzų savaitraštis turėtų elgtis su pranašo karikatūromis. Yra palaikančiųjų teisę kritikuoti viską be išimties, yra ir manančiųjų, kad šaipytis iš religijų, pranašų ir Dievų nederėtų. Jau vien dėl to, kad tokios patyčios sukelia didžiulę grėsmę visuomenei. Tokios satyros kaina civilizuotam pasauliui neišmatuojamai brangi, nes islamistų kerštas nežmoniškai žiaurus.
Rytų išmintis sako, jog geriau uždegti vieną žvakę, negu amžinai keikti tamsą.
Kariniuose konfliktuose, kurie pasaulyje nesiliauja, o arti Lietuvos esančioje Ukrainoje tęsiasi metus ir pastarosiomis dienomis įgavo naują pagreitį, žmogaus gyvybė visiškai nuvertinta. Ji karo mašinoje – tik lašas, bet kiekvienai gedinčiai šeimai – neužgydoma žaizda. Šį skausmą ne iš vadovėlių žino dabartinė Lietuva, prieš 24 metus laisvę atstovėjusi savo žmonių krauju.
Sausio 13-osios laisvės kovas ir už laisvę kritusiųjų atminimą šiemet Rokiškis paminėjo labai patriotiškai: laisvės bėgimu, mitingais, kovos su okupantais performansu Juodupėje. Ir finaliniu renginiu – masine sueiga mikrorajone. Su laužais, dainomis, politikų patriotinėmis kalbomis bei kitokiu laisvės gynėjų pagerbimu. Rajono žmonės, per tragiškus Sausio įvykius anuomet saugoję Seimą, Televizijos bokštą, iš renginio organizatorių gavo po rožę, o visi – karštos sriubos, arbatos ir emocijų. Kai kurie prie laužų šnabždėjosi, jog per tiek metų apdovanoti pirmą kartą. Ir kad to nebūtų buvę, jeigu ne artėjantys savivaldos rinkimai.
Žaisti patriotiniais jausmais – seniai išbandytas politikų, besikabarojančių ar rinkimų „bačkos“, triukas. Bet žmonės – ne kvailiai, ir gėlyte ar arbatėle jų nebenupirksi. Nors šventės organizatoriais skelbėsi naujai susikūręs rajono verslininkų klubas, bet net aklai vištai buvo aišku, kuri partija po klubo sparneliu darėsi „pjarą“. Kitų partijų vedliai į apykakles murmėjo, kad tai – paslėpta politinė reklama ir kad konkurentai elgiasi neskaniai. Minioje atsirado ir tokių, kurie patyliukais rankas trynė, kai renginio pradžioje įvyko nelaimė. Sakė, jog tai – Dievo pirštas. Ir kad renginio organizatoriams šis paslėptos reklamos šou atsirūgs keliagubai. Mat griuvus degančiam laužui, rąstas kliudė mažametį vaiką ir jis patyrė galvos traumą. Po informacijos apie nelaimę laikraštyje plūstelėjo internautų komentarai: vieni šaipėsi iš renginio organizatorių, reikalavo jų atsakomybės už sužalotą vaiką. Kiti juos aukštino, nes esą tik jie ir tik pirmą kartą per du dešimtmečius sugebėjo taip pagerbti laisvės gynėjus. O atsitiktinai nukentėjęs vaikas – tik nemaloni detalė…
Sakoma, niekada nesigrumkite su kiaule, nes abu susipurvinsite, bet kiaulė dar ir gėrėsis tuo. Bet rinkimų karštinėje – kaip kare: visos priemonės pateisinamos. Iki kovo 1-osios, ko gero, dar bus ne vienas panašus scenarijus. Kas ketvirtadienio vakarą dalyvavo Rokiškio miesto seniūno ataskaitiniame susirinkime, stebėjo kone cirką. Čia pagrindinio kalbėtojo vaidmenį atliko į naująją tarybą pretenduojantis aktyvus rokiškėnas, oratoriaus amplua buvęs ir Sausio 13-osios renginyje. Miestelėnams jis gyrėsi savo nuveiktais darbais, braižė vizijas apie modernų Rokiškį, laidė kritikos strėles dabartinei rajono valdžiai ir kai kuriems kandidatams į merus. Iš salės paklausus, kodėl gi jis neinąs į merus, kalbėtojas atsakė neturįs tiek daug pinigų… Sąrašo kandidatas į merus yra kitas, oratoriaus rinkimų kampanijos kolega ir sąrašo vedlys. Taigi, kaip tautoje sakoma, ranka ranką galės plauti, jeigu rinkimuose pasiseks. Juk po valdžios pasikeitimo visada atsiranda laisvų valdiškų postų, postelių ir saviškių užpakalių juos užsėsti.
Vietos politikų batalijos ir cirkai – tik plaučiams pravėdinti, o širdies ašaros – ten, Ukrainoje, Paryžiuje ir kitur, kur nuo okupantų, separatistų ir teroristų kulkų žūsta žmonės, už laisvę, demokratiją kovojantys pieštuku, ginklu ir viltimi.
Aldona Minkevičienė
