Me­di­niai in­for­ma­ci­niai žen­klai – nau­jai sta­to­mi ir nyks­tan­tys

Nuo se­niau­sių lai­kų in­for­ma­ci­niai žen­klai – nuo­ro­dos pa­de­da su­sio­rien­tuo­ti vie­to­vė­je, grei­čiau ras­ti no­ri­mą ob­jek­tą, nepa­si­klys­ti. Mū­sų ra­jo­ne yra daug ver­tin­gų pa­vel­do ob­jek­tų, žmo­nes vi­lio­ja gra­ži gam­ta, eže­rai, žy­mios is­to­ri­nės vie­tos, se­nie­ji pa­sta­tai, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos. Į kai ku­riuos jų ve­da me­di­niai ke­lio žen­klai. Jų būk­lė įvai­ri: vie­ni pū­va ir bai­gia nu­griū­ti, ki­ti – pri­žiū­ri­mi, jų for­ma trau­kia pra­va­žiuo­jan­čių­jų dė­me­sį.

Ro­kiš­kio pri­ei­gas puo­šia pen­kių met­rų aukš­čio trip­ti­kas

Ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės už­sa­ky­mu at­lik­to­je “Ro­kiš­kio ra­jo­no vie­šo­sios tu­riz­mo in­fra­struk­tū­ros ir pa­slau­gų plėt­ros” stu­di­jo­je ra­šo­ma, jog 172 ob­jek­tai lai­ko­mi kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tais ar pa­min­klais. Sie­kiant su­da­ry­ti kuo pa­lan­kes­nes są­ly­gas tu­ris­tams yra sta­to­mos in­for­ma­ci­nės nuo­ro­dos į lan­ky­ti­nas vie­tas. Sa­vi­val­dy­bė­je yra 32 ke­lio žen­klai su ob­jek­tų nuo­ro­do­mis ir 12 tu­riz­mo in­for­ma­ci­nių sten­dų. De­ja, me­di­niai in­for­ma­ci­niai žen­klai šio­je per­nai at­lik­to­je stu­di­jo­je nė­ra su­skai­čiuo­ti, jų būk­lė ne­ap­žvelg­ta.

Pa­sak sa­vi­val­dy­bės Ar­chi­tek­tū­ros ir pa­vel­do­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Aud­ro­nės Ga­vė­nie­nės, Ke­lių eis­mo tai­syk­lės reg­la­men­tuo­ja in­for­ma­ci­nių žen­klų, nu­ro­dan­čių ke­lią į lan­ky­ti­nus pa­vel­do ob­jek­tus, sta­ty­mo tvar­ką. Pas­ta­ruo­ju me­tu vis ma­žiau sta­to­ma me­di­nių nuo­ro­dų. Mat to­kias sun­kiau su­de­rin­ti su Ke­lių di­rek­ci­ja.

At­va­žiuo­jan­čiuo­sius į Ro­kiš­kį nuo Ka­ma­jų pu­sės pa­si­tin­ka me­džio dro­ži­nių me­niš­ka kom­po­zi­ci­ja. 1974 m. ją su­kū­rė vie­nas ži­no­miau­sių Lie­tu­vos me­džio dro­žė­jų Ipo­li­tas Už­kur­nys, da­ly­va­vęs pir­ma­ja­me mū­sų ra­jo­ne vy­ku­sia­me kū­ry­bi­nia­me se­mi­na­re-ple­ne­re. Prieš tai mies­to pri­ei­go­se sto­vė­jo ne­pa­trauk­li ro­dyk­lė su už­ra­šu “Ro­kiš­kis”, to­dėl ple­ne­ro or­ga­ni­za­to­riai pa­siū­lė su­kur­ti ką nors ne­ma­ty­to, ori­gi­na­laus. Meist­rui ki­lo idė­ja iš ąžuo­lų ga­liū­nų iš­drož­ti trip­ti­ką: vi­du­ri­nia­me įam­žin­ti už­ra­šą “Ro­kiš­kis”, o iš šo­nų – aukš­tai­tį, grie­žian­tį ar­mo­ni­ka, ir aukš­tai­tę, lai­kan­čą duo­ną ir drus­ką. Mat tuo­met bu­vo po­pu­lia­ru su mu­zi­ka bei duo­na ir drus­ka ties mies­to ri­ba pa­si­tik­ti sve­čius. Tai­gi anks­tes­nės ro­dyk­lės vie­to­je iš­au­go dau­giau kaip pen­kių met­rų aukš­čio skulp­tū­ros, puo­šian­čios įva­žia­vi­mą į mies­tą.

Iš­lais­vi­na šim­tus į me­dį įau­gu­sių bū­ty­bių

Me­no­ty­ri­nin­kė Zi­ta Že­mai­ty­tė kny­go­je “Ipo­li­tas Už­kur­nys” ra­šo, jog įgim­tas mo­nu­men­ta­lis­to ta­len­tas, gai­va­liš­kas tem­pe­ra­men­tas, ge­bė­ji­mas in­tui­ty­viai su­vok­ti for­mą, im­pro­vi­za­vi­mo ga­lia, fa­na­tiš­ka mei­lė iš­kė­lė dro­žė­ją į žy­miau­sių mū­sų ša­lies liau­dies skulp­to­rių gre­tas. Jo kū­ry­bo­je jun­gia­si mo­nu­men­ta­liš­ku­mas ir ka­me­riš­ku­mas, fan­ta­zi­ja ir kon­kre­tu­mas. “Kad ga­lė­čiau – ne­si­skir­čiau su kal­tu nie­kuo­met ir iš­lais­vin­čiau šim­tus į me­dį įau­gu­sių bū­ty­bių”, – sa­vo die­no­raš­ty­je įra­šė skulp­to­rius.

Anot me­no­ty­ri­nin­kės, I. Už­kur­nio kom­po­zi­ci­jos vi­sa­da ori­gi­na­lios, jis su­ge­ba gau­sy­bę per­so­na­lų su­lie­ti į vie­nin­gą plas­ti­nį pa­sau­lį, vi­sus kom­po­nen­tus su­jung­ti ben­drai kū­ri­nio kon­cep­ci­jai, va­do­vau­jan­tis vien sa­vo vaiz­duo­tė­je ma­to­mu mo­de­liu. Liau­diš­kai trans­for­muo­tos eks­pre­sy­vių ju­de­sių fi­gū­ros su­dė­tin­gais rit­mais už­pil­do vi­są ąžuo­lo lui­to pa­vir­šių. Vi­di­nis re­gė­ji­mas lais­vai ve­da į tiks­lą. I. Už­kur­nys dro­žia po ke­le­tą fi­gū­rų iš kar­to, in­tui­ty­viai su­ras­da­mas joms po­zas. Jo me­ni­nė vi­zi­ja pa­sta­to he­ro­jus į ne­ti­kė­tas si­tu­a­ci­jas, ku­rios įsi­jun­gia į vi­su­mą, ne­ar­dy­da­mos me­ni­nės tie­sos.

Kur­da­mas lau­ko skulp­tū­ras, į ku­rias žiū­ri­ma iš tam tik­ro nuo­to­lio, jis dau­giau švyt­ruo­ja kir­viu nei kal­tu. Švie­sa, srū­van­ti šiurkš­to­kais pa­vir­šiais, iš­ryš­ki­na ne­iš­dai­lin­tą for­mų gai­va­liš­ką jė­gą, gy­vas­tin­gu­mą. Jis nie­kad ne­už­kan­ki­na me­džio, iš po tiks­lių kir­vio ir kal­to pri­si­lie­ti­mų spon­ta­niš­kai, leng­vai iš­ryš­kė­ja vie­na po ki­tos for­mos, iš­ny­ra iš gel­mės žmo­gaus vei­das, vi­sa fi­gū­ra. Me­džio gum­bas, ša­ka, gruob­lė­tas pa­vir­šius skulp­to­riui “pa­per­ša” min­tį, jau­di­na vaiz­duo­tę, dik­tuo­ja, pa­pil­do, o kar­tais ir kei­čia su­ma­ny­mą.

I. Už­kur­nio dar­buo­se for­mos ver­žia­si vie­na iš ki­tos, vis­kas vir­pa, ba­ro­kiš­kai ban­guo­ja, dar­niu cho­ru dai­nuo­ja apie gy­ve­ni­mo ne­iš­se­mia­mą įvai­ro­vę ir jo pa­ties tur­tin­gą, im­lią įspū­džiams sie­lą. Į me­dį jis žiū­ri kaip į gy­vą bū­ty­bę, lyg gir­dė­tų po gruob­lė­ta žie­ve šir­dį pla­kant.

Mies­to nuo­ro­da – kai­miš­ko­je se­niū­ni­jo­je

Grau­du, ta­čiau tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad ži­no­mo me­džio dro­žė­jo skulp­tū­ros būk­lė šian­dien yra tra­giš­ka.

Kol kas ne­su­ta­ria­ma, kas tu­rė­tų rū­pin­tis I. Už­kur­nio dro­ži­niu, nes jis, žy­min­tis Ro­kiš­kį, pa­sta­ty­tas kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos te­ri­to­ri­jo­je. “Trip­ti­ką ga­lė­tų res­tau­ruo­ti da­bar­ti­niai me­džio dro­žė­jai, no­riai da­ly­vau­jan­tys mū­sų mies­te vyks­tan­čiuo­se ple­ne­ruo­se. Taip jie iš­reikš­tų pa­gar­bą sa­vo pirm­ta­kams”, – siū­lė Ar­chi­tek­tū­ros ir pa­vel­do­sau­gos sky­riaus va­do­vė Dan­guo­lė Da­gie­nė.

Toks siū­ly­mas pri­im­ti­nas me­džio dro­žė­jui Gin­ta­rui Var­nui. Jo nuo­mo­ne, nuo su­ny­ki­mo rei­kia gel­bė­ti ne tik šią, bet ir su­de­gin­to Mi­liū­nų kai­mo tra­ge­di­ją įam­ži­nu­sias me­džio skulp­tū­ras. Pa­tir­ties G. Var­nas sė­mė­si iš šių skulp­tū­rų au­to­rių – sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų Sta­nis­lo­vo Ka­ra­naus­ko, Vy­tau­to Ule­vi­čiaus, Ba­lio Dab­ru­ko. Su I. Už­kur­niu jam ne­te­ko drau­ge kur­ti, ta­čiau mo­ko­si iš jo kny­gų, dar­bų.

“Ger­biu šių kū­rė­jų ta­len­tą, to­dėl la­bai ap­mau­du ma­ty­ti ne­pri­žiū­ri­mas, pra­dė­ju­sias pū­ti ver­tin­gas skulp­tū­ras. Ne kar­tą ra­jo­no val­džiai, kai­miš­ko­sios se­niū­ni­jos dar­buo­to­jams siū­liau de­mon­tuo­ti dro­ži­nius, res­tau­ruo­ti juos ir pa­sta­ty­ti to­je pa­čio­je ar­ba ki­to­se vie­to­se. Kol kas at­sa­ky­mo ne­su­lau­kiau. Prieš Mi­liū­nų kai­mo skulp­tū­rų iš­ve­ži­mą sto­jo vie­tos ben­druo­me­nė, lyg spe­cia­liai del­sian­ti ir lau­kian­ti, ka­da ver­tin­gi dro­ži­niai sut­reš ir bus iš­mes­ti. Net mal­koms jų ne­pa­nau­do­si, nes toks me­dis ne­be­sklei­džia ši­lu­mos”, – pik­ti­no­si G. Var­nas.

Užuot res­tau­ra­vus ge­riau iš­drož­ti ko­pi­ją

Ki­tas mū­sų ra­jo­no me­džio dro­žė­jas Vid­man­tas Za­kar­ka jau tu­ri se­nų skulp­tū­rų res­tau­ra­vi­mo pa­tir­ties: per­nai jis at­nau­ji­no I. Už­kur­nio dro­ži­nį, skir­tą po­etui Pau­liui Šir­viui. Jis taip pat su­kur­tas 1974 m. ple­ne­re. V. Za­kar­ka sa­kė, jog pir­mą kar­tą ap­žiū­rė­jęs skulp­tū­rą pa­ma­nė, kad jos būk­lė pa­ken­čia­ma, ta­čiau pa­ma­tęs ją de­mon­tuo­tą nu­si­vy­lė.

V. Za­kar­ka, ap­žiū­rė­jęs I. Už­kur­nio trip­ti­ką, sa­kė: “Gal ki­ti meist­rai ri­zi­kuo­tų jį res­tau­ruo­ti, o man si­tu­a­ci­ja at­ro­do be­vil­tiš­ka, to­dėl ge­riau pa­da­ry­ti ko­pi­ją, nei ban­dy­ti ant­ra­jam gy­ve­ni­mui pri­kel­ti tai, kas jau mi­rė”, – ap­gai­les­ta­vo dro­žė­jas.

Mū­sų ra­jo­ną puo­šia dar vie­na I. Už­kur­nio in­for­ma­ci­nė ro­dyk­lė, ve­dan­ti į Mi­liū­nų kai­mo me­mo­ria­li­nį kom­plek­są. Jos būk­lė ge­res­nė. Mat šis kū­ri­nys ho­ri­zon­ta­lus, į me­dį su­si­ge­ria ma­žiau van­dens ir ma­žiau jį pū­do. Be to, šį kū­ri­nį kaž­kas pri­žiū­ri: ke­le­tą kar­tų jis bu­vo nu­tep­tas spe­cia­lio­mis ap­sau­gi­nė­mis prie­mo­nė­mis, ku­rios šiek tiek pri­stab­do me­die­nos pu­vi­mo bei iri­mo pro­ce­sus.

Nau­joms nuo­ro­doms nė­ra lė­šų

Prieš ke­le­tą me­tų Ro­kiš­kio kraš­to tu­riz­mo drau­gi­jos ir Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tro (TIC) rū­pes­čiu bu­vo pa­sta­ty­ti pen­ki me­di­niai in­for­ma­ci­niai žen­klai ties įva­žia­vi­mu į mū­sų ra­jo­ną ir prie Ro­kiš­kio dva­ro. Juo­se – in­for­ma­ci­ja apie tu­ris­tų daž­niau­siai lan­ko­mas ra­jo­no vie­tas. Ne­su­dė­tin­gų for­mų me­džio skulp­tū­rų ma­ke­tą su­kū­rė dai­li­nin­kas Li­gi­tas Ke­rai­tis.

Pa­sak TIC di­rek­to­rės Dan­guo­lės Ur­bu­tie­nės, pas­ta­ruo­ju me­tu TIC ne­rin­ko in­for­ma­ci­jos, ko­kių nuo­ro­dų į lan­ky­ti­nus ob­jek­tus trūks­ta, nes skur­džia­me cen­tro biu­dže­te nė­ra lė­šų jiems sta­ty­ti.

“Ro­kiš­kis gar­sė­ja me­di­nė­mis ta­py­to­mis lan­gi­nė­mis, to­dėl bū­tu­me ori­gi­na­lūs, jei in­for­ma­ci­nius sten­dus ties mies­to ri­ba įkom­po­nuo­tu­me į sti­li­zuo­tus lan­gus su lan­gi­nė­mis. Idė­jų yra, te­rei­kia pi­ni­gų”, – sa­kė D. Ur­bu­tie­nė.

Jos nuo­mo­ne, stan­dar­ti­niai ke­lio žen­klai, nu­krei­pian­tys į lan­ky­ti­nas vie­tas, yra vie­no­di, to­dėl ne­kren­ta į akį, o me­džio dro­žė­jų kū­ry­ba – ori­gi­na­li, trau­kian­ti žmo­nių dė­me­sį.

Dro­žė­jas G. Var­nas, ga­vęs už­sa­ky­mą pa­ga­min­ti Ig­no­tiš­kio (Ro­kiš­kio kaim. sen.) dva­ro nuo­ro­dą, nu­ta­rė iš­drož­ti žmo­gaus ran­ką, pirš­tu ro­dan­čią ke­lią so­dy­bos link. “Me­di­nė nuo­ro­da tu­ri už­ko­duo­ti dau­giau in­for­ma­ci­jos vaiz­du nei už­ra­šu. Skulp­tū­ra tu­ri bū­ti ne­si­met­riš­ka, o in­for­ma­ci­ja jo­je tar­si pa­slėp­ta, kad pra­va­žiuo­jan­tie­ji at­kreip­tų dė­me­sį ir nors aki­mir­kai stab­te­lė­tų”, – šių dro­ži­nių sa­vy­bes mi­nė­jo G. Var­nas.

Miš­ki­nin­kai ren­ka­si me­dį

Lie­tu­vo­je prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių prie di­džiau­sių pi­lia­kal­nių bu­vo sta­to­mi vie­no­dos for­mos me­di­niai sky­dai. Juo­se pa­tei­kia­ma pi­lies kal­no su­si­for­ma­vi­mo, gy­ven­vie­tės is­to­ri­jos. Ro­kiš­kio ra­jo­ne pri­skai­čiuo­ja­mi 22 pi­lia­kal­niai, o me­di­niai in­for­ma­ci­niai žen­klai pa­sta­ty­ti tik prie tri­jų: Moš­kė­nų (Ro­kiš­kio kaim. sen.), Juo­do­nių (Ka­ma­jų sen.) ir Kal­no­čių (Obe­lių sen.).

Anot A. Ga­vė­nie­nės, bent prieš pen­ke­rius me­tus šie žen­klai bu­vo res­tau­ruo­ti, jų me­di­nės da­lys pa­deng­tos ap­sau­gan­čio­mis me­džia­go­mis, to­dėl šiuo me­tu jų būk­lė nor­ma­li.

Me­džio skulp­tū­ros nu­ro­do ke­lią į Ro­kiš­kio miš­kų urė­di­ją, dau­gu­mą jos gi­ri­nin­ki­jų, me­de­ly­ną. Ro­kiš­kio miš­kų urė­das Ri­man­tas Ka­pu­šins­kas sa­kė, jog toks pa­si­rin­ki­mas nė­ra at­si­tik­ti­nis: miš­ki­nin­kai my­li ir ger­bia me­dį. Be to, iš jo ga­li­ma su­kur­ti įvai­rių fi­gū­rų. “Vie­no­dy­bė man aso­ci­juo­ja­si su nuo­bo­dy­be”, – juo­ka­vo urė­das.

Daž­nai nu­krei­pia­mo­jo žen­klo for­mą miš­ki­nin­kams pa­dik­tuo­ja gam­ta: miš­ke ar plan­ta­ci­jo­se urė­di­jos dar­buo­to­jai ran­da pa­čių įvai­riau­sių fi­gū­rų me­džių. Tuo­met te­lie­ka pa­sam­dy­ti meist­rą, ku­ris įkom­po­nuo­tų už­ra­šus, rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Daž­niau­siai pa­gal­bos krei­pia­ma­si į to­je gi­ri­nin­ki­jo­je gy­ve­nan­čius na­gin­gus dro­žė­jus.

Anot R. Ka­pu­šins­ko, me­džio skulp­tū­rų am­žių il­gi­na, o prie­žiū­rą pa­pras­ti­na įvai­rūs me­die­nos im­preg­nan­tai.

Dalia Zibolienė