Mediniai senieji pastatai – unikali kiekvieno miesto istorijos ir architektūros detalė. Tačiau ar istorijos išbandymus atlaikę mediniai Rokiškio senamiesčio namai atlaikys ir atnaujinimą moderniomis statybos technologijomis? Ar Rokiškio senamiesčio unikalaus veido neiškreips plastikinių apdailos lentelių bei langų, modernių puošybos ir architektūros elementų invazija?
Medinio miestų paveldo svarba
Medinės miestų architektūros išsaugojimas – opi šiandienos problema. Kultūros paveldo departamento tinklalapyje www.kpd.lt teigiama, kad „per pastaruosius dešimt metų, sparčiai vystantis nekilnojamojo turto rinkai, nepaliaujamai keičiantis lietuvio gyvenimo būdui, įsivyraujant pigioms netradicinėms medžiagoms (plastikiniams langams ir durims, izoliacinėms medžiagoms ir pan.), nykstant tradiciniams amatams, kyla reali grėsmė medinio paveldo išlikimui, o kartu ir mūsų tautinei savasčiai. Medinio paveldo statinių naujos paskirties neradimas ir jų nenaudojimas, būtiniausių statinio priežiūros darbų neatlikimas, medinio paveldo restauravimo metodikos nebuvimas taip pat neigiamai veikia medinukų vertingąsias savybes ir saugotinus elementus“.
Apsaugoti vertingiausiam miestų architektūriniam paveldui įkurtos urbanistinės vietovės, vertingos istorinės miestų dalys – senamiesčiai, senieji miesteliai ir statinių kompleksai. Jose saugoma vertybių visuma: archeologiniai sluoksniai, urbanistinis audinys (istorinės valdų ribos, gatvių tinklas, aikštės, užstatymo linijos ir tankis, statinių tūriai), pastatų architektūrinė išraiška, konstrukcijos ir medžiagiškumas. Tokia urbanistine vietove pripažintas ir Rokiškio Nepriklausomybės aikštės kompleksas.
Lietuvos miestų medinės architektūros išsaugojimo svarbą liudija 2010 m. Kultūros paveldo departamento surengta tarptautinė konferencija “Medinės architektūros paveldas ir nacionalinė kultūros politika“. Jos pranešėjai konstatavo: „Lietuvos medinis kultūros paveldas yra vertinga Baltijos jūros regiono, Europos ir pasaulio kultūros paveldo dalis, itin svarbi tradicinio Lietuvos kraštovaizdžio savitumui. Deja, trapus medinis Lietuvos kaimų, miestų, dvarų bei miestelių paveldas sparčiai nyksta bei yra naikinamas. Konferencijos dalyviai įsitikinę, jog medinio kultūros paveldo praradimai kelia grėsmę Lietuvos regionų tapatumui. Dėl to valstybė turėtų skirti kur kas didesnį finansavimą medinių pastatų priežiūrai ir tvarkymui, remti tradicinius amatus, galinčius paskatinti naujų darbo vietų kūrimą, taip pat plėsti Lietuvos kultūros paveldo pažinimo praktiką šviečiant jaunimą.“
Rokiškio senamiestis – unikalus
Rokiškio senamiesčio mediniai pastatai atspindi ne tik šio miesto, bet ir bendrąsias Lietuvos miestų raidos tendencijas. Iki šių dienų išlikę senieji sodybinio tipo mažaaukščiai pastatai bei vėlesniu laikotarpiu atsiradę dviaukščiai, sudėtingesnės architektūros statiniai liudija Rokiškio istorinę raidą, ženklina jo formavimosi etapus.
Mūsų miesto urbanistinę raidą tyrinėjęs Algimantas Miškinis teigia, kad pirmasis Rokiškio planas buvęs linijinis, vėliau, XVI a., formuojantis prekybos kelių tinklui, formavosi radialinis planas, o kelių sankirtoje buvo miesto aikštė. Istoriniuose šaltiniuose išlikę Rokiškio aprašai liudija, kad nemažai miestelėnų vertėsi žemės ūkiu.
Planinga miesto raida prasidėjo XVIII a. pabaigoje, tuoj po Rokiškį nusiaubusio gaisro. Tiksli jo data nėra žinoma. Manoma, kad ši nelaimė galėjusi įvykti 1770-1780 m. Pertvarkius miestą, radialinis jo planas pakeistas stačiakampiu, būdingu klasicistinei architektūrai. Šio sumanymo dėka mūsų miestas tapo šalies raiškiausiu klasicizmo urbanistikos paminklu.
Architektūriniu požiūriu vertingiausia senamiesčio dalis yra Nepriklausomybės aikštė. Ji įrengta dar XVIII–XIX a. Joje stovi vertingi, šį laikotarpį menantys mūriniai ir mediniai pastatai.
Miesto perstatymo darbai vyko lėtai. Vertindamas 1810 m. centrinės aikštės piešinį, mokslininkas A.Miškinis teigė: „Aikštės vietoje buvo didelė neorganizuota erdvė (tik parteris, padalytas į keturias dalis, išryškinant judėjimo kryptis, pakraščiuose stovėjo vos keletas atsitiktinių, prie jos formos nepriderintų trobesių.“
Apie 1807 m. miesto teritorijoje, priklausiusioje dvarui, prasidėjo didelė pertvarka. Miesteliui statyti skirta žemė buvo išdalinta į 87 sklypus, ir dvarininko lėšomis juose buvo statomi vienagaliai ir dvigaliai namai, kuriuos jis nuomojo miestelėnams. 1825 m. Rokiškio inventoriuje užfiksuota, kad nuomojami buvo 24 vienagaliai ir keturi dvigaliai namai. Jų statybos medžiaga nepaminėta, tačiau istorikai daro prielaidą, kad šie pastatai buvę mediniai.
Inventoriuje aprašomi ir du išskirtiniai Rokiškio statiniai: pietinėje aikštės pusėje stovėjusi medinė austerija (užvažiuojamieji namai) bei ligoninė. Austerijos stogą laikė ir fasadą puošė 11 kolonų, o štai ligoninės fasadas buvo padabintas keturiais tokiais architektūriniais elementais. Abu šie pastatai turėjo klasicistinės architektūros bruožų.
Kilo dvigaliai ir dviaukščiai pastatai
Įpusėjus XIX a. miesto veidas kito. Mažėjo dvarui priklausančių vienagalių, daugėjo dvigalių namų: štai 1853 m. jų suskaičiuota jau 19, o vienagalių beliko aštuoni. Kadangi nuoma, anot A.Miškinio, dvarui nešė vis mažesnį pelną, jo šeimininkas ėmė pardavinėti pastatus miestelėnams. Štai 1856 m. mieste jau buvo apie 20 nuosavų namų. Neišgalintys nuomotis būsto miestelėnai ėmė ręsti savo „lūšneles“: 1855 m. jų buvo trys, o 1857 m. – jau aštuonios.
Maždaug tuo pat metu užsimenama ir apie pirmąsias savavališkas statybas: už tai, kad pasistatė namą be leidimo, Rokiškio pirklys žydas turėjo mokėti dvigubą žemės nuomos mokestį. Apie 1856 m. atsirado pirmosios užuominos apie dviaukščius miesto pastatus. Pirmuose jų aukštuose buvo parduotuvės, o virš jų – gyvenamosios patalpos.
XX a. pradžioje miesto centre dominavo mediniai vienaaukščiai namai, dauguma jų jau buvę blogos būklės.
Svari Rokiškio plėtra siejama su tarpukario Lietuvos laikotarpiu. Iki 1928 m. mieste atsirado 180 namų. Populiariausia statybinė medžiaga išliko medis: minėtu laikotarpiu atsirado tik 18 mūrinių pastatų. Naujieji mediniai statiniai kontrastavo su ankstesnės statybos namais, ypač apgyvendintais mažažemių miestelėnų: mažytėmis, šiaudiniais stogais dengtomis trobelėmis. Nuo 1932 m. imta griauti prastos būklės pastatus. Kadangi Rokiškio centrinę dalį planuota užstatyti mūriniais statiniais, joje esančių medinukų remontuoti neleido tuometinė miesto Statybų komisija. Vis dėlto iki 1940 m. Rokiškio senamiesčio vaizdą formavo vienaaukščiai mediniai sodybinio tipo pastatai.
Štai koks tarpukario Rokiškio vaizdas užfiksuotas parapijos aprašuose: „Kaimo gyventojai, dalinai ir miestelėnai, yra žemdirbiai. Maža rokiškėnų čielažemių ūkininkų, dauguma jų pusežemiai ir mažažemiai. Kita dalis, ypač miestelėnai, yra amatininkai ar padieniai darbininkai. Kaip apskrities mieste, nemažas etatas susidaro valdininkų bei kitų tarnautojų. Amatininkai, net ir eiliniai darbininkai, kurie turėdavo nuolatinį darbą, galima sakyti, uždirbdavo gerai. Tačiau daugumas jų savo uždarbį pragirtaudavo. Galima buvo matyti, kaip tie, kurie tiek pat ir net daugiau uždirbdavo, tykojo atimti iš tų, kurie, blaiviau ir saikiau gyvendami, buvo gražiau įsikūrę.“
Centrinėje miesto dalyje iki šiol dominuoja mažaaukščiai sodybinio stiliaus XIX–XX a. pirmosios pusės mediniai pastatai.
Saugomi ne namai, o senamiestis
Pasak rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiosios specialistės Audronės Gavėnienės, nė vienas medinis Rokiškio namas nėra saugomas kaip atskiras paveldo objektas. Patys savaime jie nėra vertingi, tačiau yra svarbūs kaip istorinio sodybinio tipo užstatymo tradicijos tąsa. Šie pastatai saugomi kaip Rokiškio miesto istorinės dalies, 1993 m. įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro urbanizuotų vietovių sąrašą, fragmentai.
Lina DŪDAITĖ
