Esu Lietuvos gyvūnų globos draugijos (GGD) Vilniaus skyriaus, kitaip vadinamo gyvybės vagonėliais, savanorė. Į Vilnių, kaip ir daugelis Rokiškyje mokyklą baigusių jaunuolių, išvažiavau studijuoti. Net pati nepastebėjau, kaip pasinėriau į veiklą, susijusią su beglobiais keturkojais.
Pradžia – internetu
Visuomet labai mylėjau gyvūnus, ypač šunis. Jau pati nebepamenu, kaip sužinojau apie Kaune įsikūrusią gyvūnų globos organizaciją “Penkta koja”. Iš pradžių jos globotinius stebėjau per socialinį tinklalapį “Facebook”, pasidalindavau pagalbos prašymais per savo feisbuko profilį, pagal galimybes prie keturkojų išlaikymo prisidėdavau finansiškai.
Per tą patį socialinį tinklalapį sužinojau ir apie kitas Lietuvos gyvūnų prieglaudas “Lesė”, “Pifas” bei sanitarines ir karantinavimo tarnybas “Grinda”, “Nuaras”, įsikūrusias įvairiuose Lietuvos miestuose.
Tas pats internetas mane atvedė prie gyvybės vagonėlių. Ši prieglauda priima UAB “Grinda” – benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos – išgelbėtus keturkojus, juos globoja ir ieško jiems namų. Ši organizacija veiklą pradėjo 2009 metų lapkrityje. Nuo to laiko “Grindoje” užmigdomų gyvūnų gerokai sumažėjo.
Gyvybės vagonėliai
Pernai gegužę pati pradėjau lankytis gyvybės vagonėliuose, o dabar be jų nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Šiuo metu prieglaudoje yra apie 40 beglobių šunelių.
Mano, naujokės, pareigia buvo vedžioti gyvūnus. Paskui man buvo patikėta ir kitų darbų.
Deja, savanorių nėra tiek, kiek reikėtų, todėl mums tenka atlikti visus gyvūno priežiūros darbus. Nepaisant to, buvimas su šuneliais ir pagalba jiems padeda atsipalaiduoti nuo sunkių kasdienių darbų ir rūpesčių.
Kasdien lankytis gyvybės vagonėliuose nepavyksta dėl mokslų, tačiau sugrįžti čia visada noriu.
Ne tik šuneliai manęs laukia, bet ir aš jų.
Dirbdama šį savanorišką darbą supratau: nieko nėra kilniau už rūpinimąsi pačiais mažiausiais.
Sandra MIKĖNAITĖ
