Rokiškio rajono miškų urėdijos miškininkai mėgsta mišką įamžinti nuotraukose: meilė gamtai ir fotografijai skatina juos ieškoti puikių kadrų.
Prizininkai
Lapkričio pradžioje Seimo Europos informacijos biure atidaryta fotografijų konkurso „Pasaulio miškai Lietuvos miškininkų akimis“ geriausių darbų paroda. Šį Tarptautiniams miškų metams skirtą konkursą surengė Generalinė miškų urėdija. Jame dalyvavo 45 miškininkai. Jie pateikė 141 fotografiją, įamžinusią mūsų šalies ir pasaulio miškų vaizdus. Vertinimo komisija parodai atrinko 50 geriausių nuotraukų.
Tarp prizininkų – ir mūsų rajono miškininkų darbai. Specialiuoju prizu už dėmesį formai apdovanota Rokiškio miškų urėdijos Obelių girininkijos girininko pavaduotojo Redo Leono nuotrauka „Jis“. Nominacijoje „Fotomedžiotojo sėkmė“ komisija palankiausiai įvertino Vyžuonos girininkijos eigulio Nerijaus Smalskio fotovaizdelį „Su mama saugiau“.
Šviesos žaismas
Obelietis R.Leonas, paprašytas papasakoti apie jį aplankiusią sėkmę, kuklinosi: „Mane džiugina laimėjimas fotografijų parodoje. Jis skatina siekti reikšmingesnių rezultatų. Taigi ir ateityje stebėsiu gamtą pro fotoobjektyvą.“
Miškininkas jau aštuonerius metus nepaleidžia iš rankų skaitmeninio fotoaparato. Įamžindamas gamtos vaizdus, jis nė nemano stebinti kitų. „Kas gi šiais laikais neturi fotoaparato? Daugeliui norisi spustelėti mygtuką išvydus gražų gamtos vaizdelį“, – svarstė p. Leonas.
Miškininko polinkis fiksuoti puikius kadrus – širdžiai mielas ir darbui netrukdantis užsiėmimas. Girininko pavaduotojo moto: „Įamžink tai, kas netikėtai patraukė akį.“
Pašnekovo nuotraukose – ant samanų paklotės ar sutrūnijusio kelmo nukritęs šapelis, medyje tupintys paukščiai… Anot miškininko, sunkiausia ne žvilgsniu, o fotoaparatu „pričiupti“ miško žvėrį.
„Vos tik išsitraukiu aparatą, didingieji miško gyventojai, ypač raguočiai, sprunka šalin. Kartais spėju spragtelėti mygtuką, tačiau įamžinu tik…“ – sakinio nebaigęs šyptelėjo miškininkas.
Jis niekados specialiai netyko plačiaragio briedžio, liuoksinčių stirnų, jų jauniklių ir kitų žvėrių. Miško gyventojus p. Leonas sutinka retai: žvėrių juslės aštrios, apgauna tik nepalankus vėjas.
Šiukšlintojų tauta
Fotografuoti miško augaliją – bene mėgstamiausia p. Leono sritis. Kiekvieną augalėlį jis įamžina iš visų pusių, atidžiai stebi šviesos ir šešėlių žaismą, ieško puikių kadrų. Miškininkas pasikliauja ne tik nuojauta, bet ir patirtimi: jis jau žino, kad nuostabiausią gamtos peizažą nufotografuos tuomet, kai žemę dengs rūkas, kai kils ar leisis saulė, o medžiai pasipuoš šerkšnu…
„Kokia Jūsų svajonių nuotrauka?“ – klausėme pašnekovo. Pasirodo, p. Leonui nesvarbu, kas joje bus pavaizduota. Kaip ir kiekvienam aistruoliui, jam svarbiausia, kad nuotrauka kristų į akį, ilgam įsimintų ir veiktų stebėtojo vaizduotę.
Visos p. Leono nuotraukos saugomos asmeninio kompiuterio archyve. Keletas labiausiai pavykusių vaizdų puošia Obelių girininkijos pastato interjerą. Fotografo nuotraukos buvo eksponuotos ir Druskininkų miško muziejuje „Girios aidas“.
Gryname ore
Miškininkas p. Leonas patenkintas savuoju darbu. Tai galimybė dirbti gryname ore, gamtos apsuptyje. „Konvejerį ar ūžiančias mašinas vargiai ištverčiau“, – sakė miškininkas.
Pašnekovas nenorėjo atskleisti nė vienos problemos, susijusios su darbu, mat stengiasi mąstyti pozityviai. „Įsižeis kitos blogybės, jeigu bent vieną jų išskirsiu“, – juokavo miškininkas. Ir vis dėlto užsiminė, jog lietuviai yra šiukšlintojų tauta: užuot nereikalingus daiktus išvežę į sąvartynus, jie išmeta juos pamiškėse. „Neturiu kito pasirinkimo – tenka rinkti šiukšles: smulkesnes atliekas automobiliu išvežu į sąvartyną, o didesniems šiukšlių kalnams išgabenti organizuoju talką. Gerai, kad Obeliuose savanorių pakanka“, – sakė p. Leonas.
Miškininkas prisipažino: jam ypač sunku prisiversti fotografuoti miško šiukšlynus. Tai jis daro tik todėl, jog girininkijai, gamtininkams ir visuomenei reikia tokios vaizdinės informacijos.
Lūšis ir apuokas
Įamžinti gamtos vaizdelius Nerijus Smalskys pradėjo dar vaikystėje. Pirmasis postūmis – puiki dovana, fotoaparatas “Smena”. Tuokart Nerijui nebuvo nė 10 metų. Fotoaparatas vaikui buvo labiau žaidimas nei pomėgis. Ūgtelėjęs jis dalyvavo „Gimtojo Rokiškio“ fotografijų konkurse ir iškovojo prizinę vietą. Antrasis jį paviliojęs konkursas – neseniai vykusi paroda „Pasaulio miškai Lietuvos miškininkų akimis“…
Šešerius metus eiguliu dirbantis p. Smalskys – aistringas medžiotojas. Tiesa, šautuvą jis dažnokai iškeičia į fotoaparatą. Darbo metu vis dėlto praktiškiau mobilusis. Juk eigulio rankos dažnai užimtos visokiais darbo įrankiais.
Pašnekovas mėgsta fotografuoti judančius objektus: žvėris, paukščius, roplius. Tai padaryti nėra lengva: kartais tenka kristi ant žemės, sėlinti, tykoti suklususio žvėries. „Geriausius kadrus padariau mobiliuoju. Kol fotoaparatą sugriebsi, žvėris ima ir nubėga“, – teigė eigulys.
Fotografija – sėkmės dalykas. Kartą p. Smalskys užtiko pelkėje briedį. Jo pozicija buvo nedėkinga: matėsi tik girių karaliaus užpakalis. Energingasis p. Smalskys šliaužė, brido – visaip stengėsi apeiti žvėrį, pamatyti jį iš priekio. Deja, pastangos buvo bevaisės: jis sušlapo, išsipurvino, o ragų didybės taip ir neužfiksavo.
Eigulio N.Smalskio svajonių nuotraukoje turėtų puikuotis lūšis arba didysis apuokas. Šiuos gyvūnus jis norėtų aptikti Lietuvos miškuose. Svetur daryta nuotrauka nė trupučio neteiktų malonumo. Vis dėlto labiausia vykusios jo nuotraukos turi atmintį. „Jei žvelgdamas į nuotrauką gali tarsi iš naujo paklaidžioti nuotykių prisiminimais, vadinasi, nuotrauka neabejotinai vykusi“, – teigė pašnekovas.
Nuotraukos istorija
Parodos apdovanojimą iškovojusi nuotrauka „Su mama saugiau“ eiguliui visada primins puikią istoriją.
Bajorų miške su kolegomis jis rėžė biržę. Staiga nuo žemės purptelėjo paukštis. Tai buvo jerubė, Lietuvoje retas tetervinų šeimos vištinis paukštis, maždaug kurapkos dydžio, sveriantis apie 0,4 kg. Jo kūnas pilkšvai rusvas, išmargintas dėmelėmis ir dryželiais, o ant galvos styro nedidelis kuodelis. Būtent tokio paukštelio lizdelis buvo ant žemės, po nulaužta eglute. Jame tupėjo keli jaunikliai, o šalia jų gulėjo neišsiritusiųjų jerubių kiaušiniai.
Tik akies krašteliu žvilgtelėjęs į lizdą, p. Smalskys atsitraukė. Po darbo jis nutarė grįžti į radinio vietą ir jį nufotografuoti. Jerubę rado tupinčią lizde. Nuotrauka pavyko. Ji ir eksponuojama Seimo Europos informacijos biure. Eigulys tikisi, jog kada nors miške jis vėl pamatys jerubę ar net išgirs jos tylų švilpčiojimą.
Kasdienė romantika
„Miškininko gyvenimas – tai kasdienė romantika, kurios per gausybę darbų gali ir nebepastebėti“, – apie savo darbą kalbėjo p. Smalskys. O kartais pakilią jo nuotaiką sudrumsčia miško šiukšlintojai. Jų užfiksuoti jam niekada nėra nepavykę, nebent tik poilsiautojų paliktą miške netvarką.
Labiausia eiguliui nepatinka grybautojų ir uogautojų triukšmas. Žvėrys, išgirdę žmonių riksmus, nebežino, kur dėtis: jie lenda į pelkes, jaunuolynus, įsikuria jiems nebūdingose vietose.
Norbertas BYČKOVSKIS
