Grafitis jam – kaip narkotikas. Kaip norisi valgyti, taip jam norisi piešti. Baigdamas mokyklą dovanojo jai piešinį ant sienos „Kaltas laikas“. Kliuvo už agresiją – merginą su šautuvu rankose…
Tarp meno ir vandalizmo
Grafitis – tai teplionės ant sienų, menas ar vandalizmas? Į tokį klausimą J.Tumo – Vaižganto vidurinės mokyklos abiturientas Mindaugas Nabagas atsakė kiek netikėtai: „Narkotikas“. Savo nuomonę jis grindė ne grafičio pradžių pradžios istorija, kuri susijusi su narkotikų prekeiviais. Ant sienų jie palikdavo kitiems sunkiai suprantamus užrašus – kodus, kuriuos iššifravus, būdavo žinoma, kur yra paliktos prekės. „Sako, jog pabandęs narkotikų po truputį klimsti į jų liūną. Gal? Nežinau. Tačiau ir grafitį tereikia pabandyti, ir nė nepajunti – jau užsikabinai. Kaip norisi valgyti, gerti, taip norisi piešti: negaila nei pinigų dažams, nei laiko. Be grafičio aš tarsi nieko nemoku ir nė nenoriu išmokti“, – kalbėjo Mindaugas. Neatsitiktinai vidurinės mokyklos brandos dailės egzamino kūrybine užduotimi jis pasirinko grafičio piešinį.
Iš pradžių Mindaugas sakė netikėjęs, kad konservatyvieji pedagogai į mokyklą įsileis gatvės meną, turintį šiek tiek vandalizmo prieskonio. Darbui jis pasirinko sieną šalia mokyklos „didžėjų“ klubo „Music factory“. Jo nuomone, tai puiki vieta atkreipti dėmesį į muzikos reikšmę moksleivių gyvenime. Vaikinas dirbo tradicine grafičio technika – iš kartono kirpo trafaretus, purškė juos specialiais dažais. Paruošti sieną padėjo patarimų negailėjęs dailės mokytojas Linas Augulis.
Visas straipsnis ketvirtadienio „Gimtajame…“
Dalia Zibolienė
