“Gyvenu gilioj taigoj, – taip rašinio herojė vadina savo gimtuosius namus atokiame Obelių seniūnijos Razalinavos kaime, – tačiau tai dar nereiškia, kad esu atsilikusi nuo gyvenimo ir nežinau, kas dedasi Rokiškyje ir pasaulyje.“ Nieko čia nebūtų keisto, tačiau ji, “Gimtojo Rokiškio“ prenumeratorė Bronislava Vasalauskaitė, gyvena visiškoje tamsoje: ji yra akla.
Svajojo apie mokslus
“Skaitymas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Buvo…“ – sakė “Gimtojo…“ kalbinta 81-erių p. Bronislava, kurios regėjimą prieš trejus metus pasiglemžė klastingos akių ligos – katarakta bei glaukoma.
“Čia gimiau, čia užaugau. Man pažįstama kiekviena šių namų kertė, kiekvienas kambarys. Netgi nieko nematydama nesijaučiu savo namuose kaline. Jei kas pasidomi, kaip laikausi, visada sakau: „Gerai.“ Taip ir yra“, – sakė šilto ir šalto gyvenime mačiusi moteris. Ji papasakojo ir apie tai, jog kadaise puoselėjo svajonę įgyti aukštąjį mokslą. “Nuo pat vaikystės “graužiu“ storiausias knygas. Svajojau apie geologės profesiją, tačiau girtuoklis tėvas sužlugdė mano norus. Tiesa, turėjau dar vieną svajonę: išėjusi pensijon ketinau visą laisvalaikį skirti kelionėms po pasaulį. Mane visada domino kitų šalių politinis bei kultūrinis gyvenimas. Tačiau ir šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti“, – atsiduso senolė.
Nepasitiki vyrų gimine
Ji, kilmingo lenkiško kraujo turinti, dvarininko anūkė, gimė šeimoje, kurios galva iki kaulų smegenų buvo atsidavęs karčiosios stikliukui, o ne trims po trobą bėgiojantiems vaikams – Bronislavai bei dviems jos broliams. “Jis sugebėjo pragerti net karves – mūsų nuolankiosios mamos kraitį, vienintelį šeimos turtą. Dėl šios nepigios silpnybės tegalėjau vos aštuonias klases baigti. Leisti mane į mokslus nebuvo iš ko: šeimos uždarbį, gautą pardavus 15 ha ūkyje užaugintus javus ar linus, tėvas pragedavo“, – pasakojo p.Vasalauskaitė.
Savo šeimos p. Bronislava taip ir nesukūrė: giliai į atmintį įstrigęs girto tėvo portretas bene ir buvo svarbiausia priežastis, dėl kurios ji taip ir nesukūrė šeimyninės laimės. “Matydama, kaip su girtuokliu tėvu vargsta mama, pasižadėjau niekada ir jokiam vyrui neaukoti savo gyvenimo. Pasiryžimą dar labiau sustiprino mano, keturiolikmetės, skaitytas apsakymas apie moterį, patyrusią vyro išdavystę “, – prisipažino p. Bronislava. Ji neslėpė, jog pretendentų gauti jos ranką buvo. Ir ne vienas. Tačiau to vienintelio taip ir neišsirinko. “Ypatingų reikalavimų tikrai neturėjau: tenorėjau paprasto žmogaus. Tie, kurie piršosi, nebuvo man skirti. Pamenu, į akį krito baltarusas, tačiau nelaimingas atsitikimas lėmė, kad jis taip ir neatvyko man pasipiršti. Kitas pasitikėjimą prarado po to, kai primušė savo motiną. Niekada nebuvau kvaila, todėl nė nežiūrėdavau į tokius, kurie linkę smurtauti, išgerti…“ – kalbėjo pašnekovė. Paklausta, kaip jos požiūrį vertino aplinkiniai, juokėsi: “Laukinuke vadindavo, nes nuo bernų gindavausi nagais ir ragais.“
Širdį – globotinėms
Ar nesigaili jaunystės sprendimo likti viena? “Nė nežinau, ar padariau klaidą. Sprendžiant iš to, kaip nesėkmingai susiklostė mano buvusių simpatijų šeimyninis gyvenimas, matyt, neklydau atsisakiusi už jų tekėti. Šiandien visi jie išsiskyrę. Tas pats būtų buvę ir man.“
Pasak senolės, su metais atsiradusią tuštumą ji užpildė kitaip: globoti paėmė dvi pusbrolio dukras. “Mirus žmonai, jis liko su keturiomis mergaitėmis. Nusprendžiau priglausti dvi. Maniau, senatvėje ne taip vieniša bus. Tačiau…“ – nebaigė sakinio pašnekovė. Jos vienatvę praskaidrina, rūpinasi ja svetimis. “Suplyšusiais kaliošais vaikščiojau, kad tik mergaitės iš savo bendraklasių niekuo neišsiskirtų. Pati jas į mokslus leidau, žmonėmis auginau. Šiandien esu jų pamiršta… Liūdna ir pikta, bet, matyt, taip lemta. Juk net ir savo vaikus augindamas negali būti tikras, kad senatvėje jie tave prižiūrės ir tavimi rūpinsis“, – sakė senolė apie Rokiškyje ir Panevėžyje šiandien gyvenančias savo globotines, jau suaugusias, šeimas sukūrusias moteris. Nerūpi josios gyvenimas ir tolimojoje Rusijoje šeimą sukūrusiam broliui, pamiršo ją ir seniūnijos socialinės darbuotojos…
Skaito, nors akla…
Rašinio herojė gyvenimo, vis dėlto, nekeiksnoja ir savo likimu nesiskundžia. Kalbėdama vis pabrėžia, kad gyvena gerai. Atrodytų, kad jai nerūpi nei visiška tamsa, supanti ją jau trečius metus, nei vienatve persunktas gyvenimas atokiame vienkiemyje. “Nieko nematau, bet savo akių šviesulį turiu. Kas jis? Tai – kasdien iš gretimo Svobiškio kaimo į mano namus užsukanti paštininkė Stasė Krasauskienė, – sakė senolė ir pridūrė: – Ji triskart per savaitę“Gimtąjį Rokiškį“ man atneša, valgyti bei vaistų nuperka, kambarius sutvarko, mano bėdas išklauso…“ Senolė sakė „Gimtąjį…“ skaitanti, nes jai įdomu žinoti, kaip gyvena rajono žmonės. Be to, laikraštį prenumeruodama savo mielai paštininkei darbą garantuoja.
„Gyvenu gilioj taigoj, tačiau tai dar nereiškia, kad esu atsilikusi nuo gyvenimo, ir nežinau, kas Rokiškyje ir pasaulyje dedasi. Radijas ir televizorius užgęsta tik naktį: jei domina šalies politinio gyvenimo klausimai ar neapsisprendėte, už ką balsuosite rinkimuose į savivaldybes, galime padiskutuoti.“ – šypsojosi pašnekovė. Šalies ir pasaulio žinių p. Bronislava semiasi visais įmanomais būdais. Malonumą sužinoti, ką rašo rajono laikraštis, jai suteikia ir kaimynės Natalija Kolosova bei Tamara Vasiljeva, pakaitom kūrenančios p. Bronislavos namų krosnį. “Taip ir gyvenu: su savo bičiulėmis pašnekame, paskaitome, būna, susipykstame… Nelengvo charakterio esu, bet Stasytė mane pakenčia. Ji vis skubinasi, sako, kad turi lėkti pas kitus, bet randa man laiko pabendrauti, bėdom pasidalinti. Ji man – ir draugė, ir slaugė, ir net kunigas…“ – kažko susigraudino mūsų pašnekovė.
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
