Dažnai sveikieji, pamatę neįgalų žmogų, tarytum išsigąsta. Pirmiausia kyla klausimas – kaip su juo bendrauti? Bijoma neįgalųjį įžeisti, tuo pačiu nenorima parodyti, kad sveikieji sutrikę… „Jie šiek tiek kitokie, tačiau labai savi: jų buvimas bendruomenėje telkia kolektyvą, ugdo paauglių suvokimą, kad reikia pasirūpinti silpnesniu už save“, – taip apie neįgalius mokinius kalba jų mokytojai.
Neįtelpantys į normas
Negalia – tai sutrikimas, atimantis ar sumažinantis asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla bei jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Dažniausia neįgalūs žmonės dėl fizinių ar psichinių sutrikimų negali pasirūpinti savimi, įgyvendinti savo sumanymų. Visuomenės akyse jie tampa “kitokie” – nukrypę nuo priimtų normų bei vertybių. Šią visuomenėje vis dar gają nuostatą stengiasi paneigti J.Tūbelio gimnazijos aštuntokas Edgaras Peškaitis ir Utenos kolegijos studentas, būsimasis teisininkas Aurimas Kietis.
Studijos – iššūkis sau
Su rokiškėnu Aurimu Kiečiu susipažinome Nepriklausomybės aikštėje. Vaikinas stabdė praeivius ir siūlė jiems būti aktyviems – patiems išsirinkti rajono vadovą. Aurimo eisena išdavė jo negalią, tačiau apie tai vaikinas nebuvo linkęs kalbėti. Trūkumus bei iškylančius sunkumus jis stengiasi kompensuoti aktyvia veikla. “Studijuoju teisę. Būtent šis mokslas paskatino mane domėtis politika, stoti į partiją ir dalyvauti jos renginiuose bei akcijose”, – aiškina Aurimas.
Vaikinas šypsodamasis pasakoja apie mokymąsi J.Tūbelio gimnazijoje. Prisipažįsta: nebuvo iš tų mokinių, kurį girtų mokytojai, greičiau – vidutiniokas, ne itin daug dėmesio skyręs pamokoms bei namų užduotims. Ir šiandien jis prisimena ne kartą mokytojų sakytą frazę: “Aurimai, tu tikrai nebaigsi vidurinės, jei mokslo dienas leisi vėjais.”
Vaikinas džiaugiasi, kad mokytojams, draugams ir pats sau įrodė, jog labai norint įmanoma pasiekti viską. Aurimas, baigęs gimnaziją, įstojo į Utenos kolegiją. Jo svajonė buvo studijuoti teisę, tačiau pateko į kitą studijų programą – Turizmo ir viešbučių administravimą. “Nenuleidau rankų, labai daug mokiausi. Tai buvo mano išbandymo laikotarpis: išlaikiau papildomus egzaminus, ir antrajame pusmetyje buvau perkeltas studijuoti norimą specialybę – teisę”, – pasakoja kolegijos antrakursis. Kai baigs studijas, vaikinas planuoja tęsti mokslus Mykolo Romerio universitete. O po mokslų jis norėtų dirbti teisininku. Kur? Išgirdęs šį klausimą, Aurimas susimąsto: “Studijos – didžiulis iššūkis. Pirmiausia reikia susidoroti su šia užduotimi, o tada pradėsiu darbo paieškas. Tai bus dar vienas iššūkis, mat darbdaviai ieško kvalifikuotų, darbo patirtį turinčių teisininkų. O kur tos patirties įgyti?” – retoriškai klausia būsimasis teisininkas.
Ruošiasi medžioklėn
Dar vienas Aurimo pasiekimas – nuotolinės, specialiai neįgaliesiems skirtos Viešojo administravimo studijos Vadybos ir ekonomikos universitete. Taigi vaikinas dienines teisės studijas derina su viešojo administravimo mokslais. Aurimas, norėdamas lavinti anglų kalbos žinias, pasirinko nuotolinius anglų kalbos kursus, kuriuos organizuoja Lietuvos neįgaliųjų draugija. “Kai labai nori, visur gali spėti”, – įsitikęs Aurimas.
Mokslus vaikinas bando derinti ir su mėgstamais užsiėmimais. “Lietuva svaigsta dėl krepšinio, o aš jo žaisti negaliu: trukdo negalia. Atradau stalo tenisą – žaidimą, kuris nėra toks populiarus, tačiau man limpa prie širdies. Ir sveikatos pakanka jį žaisti”, – porina vaikinas. Jis užsimena apie dar vieną savo svajonę – medžioklę. Šiemet ketina stoti į Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją, įsigyti šautuvą ir dalyvauti medžioklėse. “Domiuosi automobilių lenktynėmis, tačiau tai labai tolimos ateities svajonė. Apie ją kalbėti – per anksti”, – sako Aurimas.
Vaikinas pataria neišskirti neįgaliųjų iš bendruomenės: tam tiesiog nėra jokios būtinybės. “Kiekvienas žmogus turi galimybę siekti užsibrėžtų tikslų. Neįgalieji – ne išimtis. Tik reikia noro, ryžto nenuleisti rankų”, – sako Aurimas, trykštantis optimizmu.
Vestibiulyje – “karieta”
Užsukus į J.Tūbelio gimnaziją, į akis krenta neįgaliojo vežimėlis, stovintis vestibiulyje. Kasryt į mokyklą juo atvažiuoja aštuntokas Evaldas Peškaitis. “Žiūrime pro langą ir stebimės vaiko užsispyrimu, tvirtumu bei valia: ir per lietų, ir per sniegą Edgaras, įsikibęs į vežimėlį, keliauja mokyklon. Kai pats to padaryti nesugeba, jam padeda brolis ir draugai”, – pasakoja pedagogai.
Gimnazijoje nėra liftų, todėl savąją “karietą” Edgaras palieka vestibiulyje. “Galiu lipti laiptais, kabinetus pasiekiu pats, tik šiek tiek lėčiau nei draugai. Jeigu nespėju, man padeda brolis Tautvydas. Kai žinau, jog kabinetas, kuriame vyks kita pamoka, yra labai toli, prašau mokytojų išleisti iš pamokos anksčiau”, – gyvenimo mokykloje detales vardija aštuntokas. Tiesa, mokykloje ne visos dienos jam būna sėkmingos. Pasitaiko atvejų, kai mėgindamas atsistoti vaikinas neišlaiko pusiausvyros ir pargriūna. Tačiau šios problemos, anot Edgaro, nėra tokios didelės, kad jis atsisakytų mokymosi mokykloje.
Penktoje klasėje vaikinas turėjo apsispręsti, kokį rinksis mokymosi būdą: lankyti mokyklą ar mokytis namuose. Ir tėveliai, ir jis pats nutarė, jog reikia lankyti mokyklą. Keturias klases Edgaras baigė “Varpelio” mokykloje-darželyje. Jam patiko bendrauti su vaikais. Tačiau pradėjęs lankyti didelę mokyklą, Edgaras sakė šiek tiek bijojęs, jog nespės su klasės draugais. Pasirinkimą mokytis mokykloje lėmė noras būti klasėje tarp savo draugų. “Labai liūdna kiauras dienas vienam sėdėti namuose”, – išpyškina Edgaras. Jis dalyvauja visuose klasės žygiuose bei ekskursijose. “Kur tik kviečia, ten ir važiuoju. Žinoma, pasitaiko kliūčių, kurių pats nesugebu įveikti. Dėl to labai nesijaudinu: man visada padeda brolis, draugai ir mokytojai”, – tikina pašnekovas.
Apie ateitį
Pasiteiravus, kaip sekasi mokslai, Edgaras neslepia: jis, kaip ir dauguma bendraamžių, šiek tiek pritingi. Kartais jam nesinori skaityti knygų ar ruošti namų darbų. Edgarui sunku rašyti: pirštai neklauso. “Sunkiai perskaitau savo keverzonę. Ir mokytojams ne visada pasiseka”, – šypsosi aštuntokas. Savo ateitį jis sieja su kompiuterinėmis technologijomis: norėtų dirbti programuotoju arba kurti internetines svetaines.
Laisvalaikiu Edgaras mėgsta sportuoti, dalyvauja respublikinėse Neįgaliųjų slalomo ir stalo teniso varžybose. Jis ne kartą dalyvavo baidarių žygiuose, kuriuos organizuoja rajono Neįgaliųjų sporto klubas “Olimpija”. Vaikinas sako, jog jam labai patinka plaukti upėmis. “Tik irkluojant žiauriai pavargsta rankos”, – pasakoja baidarininkas, trindamas delnus.
“Edgarai, kokia tavo svajonė?” – šis klausimas aštuntokui bene sunkiausias. Atsakymo į jį ieško ilgai. Pasufleruoja mama: “Būti sveikam ir kuo ilgiau išvengti operacijų.”
Ką manote
apie neįgaliųjų integraciją?
Zita MATUZONIENĖ
“Pumpurėlio” lopšelio-darželio direktorė
Neįgalių vaikų integracija prasideda mūsų lopšelyje-darželyje. Mintis ugdyti neįgaliuosius kilo 1991 m. Į darželį atsivežame apleistus vaikus, bijančius net žmonių, nes jie bendravo tik su tėvais ir gyvūnėliais. Pagal jų sveikatos būklę, vienus ugdome bendrosiose grupėse, o kitus – specialiosiose. Pirmieji mūsų auklėtiniai jau užaugo. Širdis džiaugiasi, kai matau juos sustiprėjusius, baigusius mokslus, dirbančius.
Lina FREITAKIENĖ
J.Tūbelio gimnazijos pedagogė
Mano klasėje mokosi Edgaras Peškaitis, turintis negalią. Jis labai šaunus mokinys: visada besišypsantis, paslaugus. Edgaras veržte veržiasi visur dalyvauti. Patikėkite, visur spėja! Tai – vaikas, buriantis klasės draugus į vieną draugišką komandą. Klasės draugai suvokia, kas yra negalia, kada ir kaip reikia Edgarui padėti. Iš pradžių baiminomės, kad jo vežimėlį mokyklos vestibiulyje kas nors gali sugadinti. Tokio atvejo mokykloje nebuvo.
Virginijus STRAZDAS
Panevėžio teritorinės darbo biržos
Rokiškio skyriaus vedėjas
Spalį darbo ieškojo 18 jaunuolių (iki 29 m.), turinčių negalią. Jų galimybės – nedidelės: net 12 neturi jokios specialybės, o kas antras niekur nėra dirbęs. Tai pagrindinės priežastys, mažinančios šių jaunų žmonių galimybes įsidarbinti. Tačiau situacija nėra visiškai beviltiška: per 9 šių metų mėnesius bedarbiais registruota 218 neįgaliųjų, 11 jų – jaunuoliai. Pavyko įdarbinti 48 neįgaliuosius, 3 – jaunus.
Janina ŠLIOMINA
Rajono Neįgaliųjų draugijos pirmininkė
Mūsų draugijos veikloje jaunimas dalyvauja pasyviai. Jeigu atsirastų lyderis, jam siūlytume burti jaunus, iniciatyvius žmones, kurti projektus, pradėti aktyvią veiklą. Sunku pasakyti, kodėl mūsų visuomeninė organizacija svetima jaunam žmogui? Gal jie daugiau bendrauja internetu?
Dalia Zibolienė
